| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Spalvų ir minties vienovė Laima MACYTĖ
Vaikystės takais Tekstilininkė Genovaitė Žilinskaitė (19272004) gimė Januškonių kaime, Radviliškio rajone. Genovaitės vaikystė, o ypač jaunystė, nebuvo lengva. Jai buvo tik šešeri, kai mirė mama. Skurdo ir vargo neteko kęsti, nes tėvas turėjo beveik penkiasdešimt penkių hektarų ūkį. Tačiau 1940 m. pabaigoje Mykolo Žilinsko ūkis buvo išparceliuotas. Tos žemės būtų užtekę, nors ji perpus sumažėjo... Didžiausios nelaimės šeimą užgriuvo 1945 metais, kai tėvą Mykolą Žilinską nušovė stribai. Trys vaikai liko našlaičiais. Reikėjo šiaip taip gyventi. Padedama Mykolo Žilinsko sesers Jadvygos Žilinskaitės našlaičius augino mamos mama Ona Kušleikienė. O Genovaitės sieloje virpėjo menininkės talentas. Dar besimokant Pakiršinio, o vėliau Baisogalos pradžios mokyklose aplinkinių dėmesį patraukdavo jos piešiniai, subtilus spalvų derinimas. Mokytoja dažnai Žilinskaitės piešinius rodydavo visai klasei, nuoširdžiai džiaugdamasi jos talentu. Piešimas sunkiu laikotarpiu jai tapo dvasine atgaiva, padėdavo pamiršti sunkią dalią. Pokario metais metus laiko ji mokėsi Grinkiškio progimnazijoje. Baigusi šešias klases drąsi mergina nusprendė vykti į šalies didmiesčius ir ten ieškoti savo laimės. Kitos išeities turbūt ir nebuvo... Pasirinko menininkės kelią Kaune mokėsi vidurinėje dailės mokykloje, 1948 metais šią mokyklą baigė. 1949 metais pradėjo studijuoti tapybą Vilniaus dailės institute. Supratusi, kad jos pašaukimas tekstilė, po pustrečių metų perėjo į šią specialybę. 1955-aisiais baigė studijas. Apie metus dirbo Kretingos vilnonių audinių fabrike Laisvė, kūrė vilnonių audinių projektus masinei gamybai. 1956 metais įkūrus Lentvario kilimų fabriką tapo pirmąja šios įmonės dailininke. Tuo metu Lietuvoje kilimų audimo tradicijų nebuvo, todėl neišvengta rytietiško stiliaus įtakos. Menotyrininkai 19581960 metus taikomoje dailėje vadina persilaužimo etapu. Genovaitė formavo lietuviškų pramoninių kilimų savitą nacionalinę meninę kryptį. Per penkerius metus ji sukūrė apie penkiasdešimt kilimų projektų, iš kurių trisdešimt penki buvo įdiegti į gamybą. Lentvario kilimų fabrikas ėmė pirmauti Sovietų Sąjungoje, o nuo 1959 metų pradėjo dalyvauti tarptautinėse parodose. Beveik visi Genovaitės sukurti projektai buvo premijuoti. Tačiau darbo ir gyvenimo sąlygos buvo sunkios. Iš pradžių Lentvario kilimų fabrikas buvo įkurtas grafo Tiškevičiaus dvaro rūmuose. (...) Tuo metu parke ir rūmuose buvo nejauku, naktimis dažnai aplinkui slankiodavo valkatos ir vagišiai, tikėdamiesi surasti grafų lobius. Fabriko patalpose beveik dvejus metus, kol Liepų alėjoje jai buvo suteiktas butas, viena gyvenusi dailininkė patyrė nemažai streso, nuolatinę įtampą. Tai neigiamai paveikė jos sveikatą. Apie baimę, nerimą ir nenorą grįžti į savo laikiną gyvenamą būstą ji ne kartą yra pasakojusi broliui Antanui (Lietuvos dailės muziejaus metraštis, 7, 2004 m.). 1961 metais menininkė sąjunginėje liaudies ūkio pasiekimų parodoje apdovanota sidabro medaliu. Ji sukūrė ir originalių projektų, skirtų modernesniam interjerui. 1961 metais Genovaitė Žilinskaitė tapo laisva menininke ir beveik dešimtmetį rišo ornamentinius grindų ir sienų kilimus. Tekstilininkė suformavo individualų meninį braižą, dažniausiai pasirinkdama gamtos, visatos bei asmeninių išgyvenimų temas: Ledas, Medis, Ugnikalnis, Vidurvasaris, Miškas, Džiaugsmas, Sielvartas, Skambesys, Vakaras miške, Rudens liepsnos ir kt. gobelenai. Dar nepramintais tradicijų keliais Genovaitės Žilinskaitės kūrybos pradžia sutampa su Europoje prasidėjusiu šiuolaikinio gobeleno klestėjimo laikotarpiu, rengiamomis Lozanos bienalėmis, tačiau lietuviams tai buvo nepasiekiama. 56 dešimtmetyje vyravo rištiniai siužetiniai kilimai. Darbų pavadinimai dar išlaikė gilias liaudies tradicijas, pvz., Lietuviai barzdočiai dūmoja ir kt. Vėliau sovietinės estetikos normos prabyla kaip apie psedoliaudiškų skolinių ir ideologinių ženklų samplaikos ydingumą mene. Gobelenas Maskvos instruktorių laikytas vergiška technika, todėl kurį laiką ta audimo technika buvo visai uždrausta. Tuometinėje Sovietų Sąjungoje tik po gero dešimtmečio buvo organizuota sąjunginė tarybinė gobeleno paroda. Genovaitė Žilinskaitė studijas pradėjo su pirmaisiais Lietuvos tekstilininkų kartos specialistais. To meto gobelenininkai arba rėmėsi tradicine kompozicija, arba siekė novatoriškumo, kurio pagrindą sudaro laisvas, simetriškas plokštumos skaidymas. Genovaitės Žilinskaitės kūryba novatoriška, tačiau išlaikytas gilus vidinis ryšys su liaudies audinių kompozicijomis. Vyrauja lakoniškas siužetinis piešinys, spalvų gama ryški, kartais prislopinta, kontrastinga, pagrįsta šiltų spalvų derinimu su šaltomis. Muzikinis ir ritmiškas kūrinių pasaulis artimas lietuvių tautosakai; kūrinio proporcijos plokštuma, pusiausvyra pasiekiama ne vien piešiniu, bet ir spalva. 19751990 metų laikotarpis yra lietuvių tekstilininkų brandos laikotarpis nusistovi modernumo ir tradicijos santykis. Genovaitės Žilinskaitės sukurtuose gobelenuose pagrindine meninės išraiškos priemone tampa spalva ir ritmas. Ekspresyvus, spontaniškas ritmas veržiasi tarsi iš apačios į viršų. Tokie yra visi sukurti Genovaitės Žilinskaitės gobelenai, išskyrus vieną Audrą (1987). Tai vienintelis dailininkės kūrinys, kuris yra horizontalaus formato. Tekstilininkė kuria gobelenus gamtos tema. Menininkė ja žavisi, perteikia įvairias jos formas, gamtos grožio ir harmonijos esmę. Lyg kraičio skrynią atvėrus... Menininkės kūrybos aruode beveik pusantro šimto unikalių tekstilės darbų. Jos išausti gobelenai primena akvarele lietus paveikslus, todėl daugelyje gobelenų gamtos vaizdams suteikiami apibendrinti, individualizuoti charakteriai ištęstos, tekančios vertikalės, kituose darbuose schematiškai pavaizduoti augmenijos kontūrai. Darbuose nėra konkretaus peizažinio motyvo, o nuotaiką perteikia įtaigių spalvų dėmės. Pagrindinės audimo medžiagos pusvilnė, vilna, linas, medvilnė, kuriomis dailininkė išlaikė vientisą, originalų stilių. Originalūs, laisvo piešinio, subtilių spalvinių derinių gobelenai pelnė nemažai tarptautinių įvertinimų. Parodose Genovaitė Žilinskaitė iš pradžių eksponavo pagal jos projektus išaustus Lentvario fabriko kilimus, o nuo 1962 metų savo autorinius darbus. Autorės darbai buvo eksponuojami Prancūzijoje, Austrijoje, Italijoje, Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Suomijoje ir Švedijoje. Dvi didelės personalinių darbų parodos surengtos Vilniuje (dainininkės jubiliejams): 1978 metais Dailės parodų rūmuose ir 1997 metais Taikomosios dailės muziejuje. 1978 metais jos kūrinių parodos surengtos Šiauliuose ir Panevėžyje, o 1979 metais tapybos kūriniai eksponuoti Vilniuje, dailės salone. Pernai Radviliškio viešosios bibliotekos Paveikslų galerijoje buvo atidaryta Genovaitės Žilinskaitės gobelenų iš Lietuvos dailės muziejaus fondų paroda. Tai trečioji menininkės darbų paroda gimtinėje. Gražu ir prasminga, kad menininkė sugrįžta į savo kraštą, pas savus žmones.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |