|
Patriotizmas: ką mes mylime?
Margarita ŠEVELIOVA
Patriotizmo sąvoka suprantama labai įvairiai ir plačiai. Akivaizdu, jei sąvoka traktuojama prieštaringai, po ja slypinti reikšmė yra tam tikras visuomenės dirgiklis. Sakoma, kad patriotizmas neturi monopolio. Vadinasi, kiekvienas turi teisę savaip suprasti šį žodį. Svarbiausia, jog šis supratimas atspindėtų gyvenimo sąlygas, o ne sukurtą iliuziją.
Patriotizmo sąvoka pabandykime išsiaiškinti per nepatriotizmo sąvoka, juolab kad tai itin aktualu Lietuvai, kuri paskutiniais dešimtmečiais prarado daug nepatriotų.
Taigi pirmoji nepatriotų kategorija tai žmonės, pasiryžę nuolat kažkur keliauti, bėgti ten, kur sudaromos palankesnės gyvenimo sąlygos. Žuvys ieško, kur giliau, o žmonės kur geriau. Spaudžia valdžia? Auga kainos? Nėra darbo? Vadinasi, reikia keisti gyvenamąją vietą. Ar dėl to reikėtų žmones smerkti? Manyčiau, kad ne. Jiems paprasčiausiai pritrūko energijos kovai bei kantrybės. Nors, antra vertus, energijos užteko viską mesti, perplaukti ar perskristi vandenyną ir nuo nulio pradėti gyvenimą svetimoje šalyje
Ir viskas dėl to, kad bent vaikai galėtų žmoniškai gyventi
Tokie žmonės pastatė Niujorką ir pakėlė Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomiką. Dabar jie dirba Australijoje, Kanadoje bei kitose pasaulio vietose. Tačiau patriotais jų nepavadinsi
Yra kitas uždaras sluoksnis mokslininkai, gyvenantys mokslu, eksperimentais, teorijomis. Jų gyvenimo tikslas mokslinis ateities technologijų kūrimas, jiems nerūpi dabartis, buitis, kasdienio gyvenimo ūkinės problemos. Sunku suvokti, kaip buvo galima savanoriškai dirbti Hitlerio mokslui ar kurti vandenilio bombą. Tačiau tikrajam mokslininkui nesvarbu, kam dirbti ar kur dirbti. Jam svarbu, kaip ir ką kurti. Jeigu sudarytos tyrimo ir bandymų sąlygos, yra tinkama aparatūra ir palanki mokslinė atmosfera, vadinasi, galima kurti. Visa kita nėra svarbu. Jei tokiam žmogui nebus sudarytos tinkamos sąlygos, jis nusispjaus į savo padėtį visuomenėje, buitį, tėvynę ir iškeliaus ieškotis vaisingos mokslo dirvos kitur. Ir šiems piliečiams galima atleisti jų nepatriotiškumą. Tai jų dėka mes galime kovoti su įvairiomis ligomis, įsisavinti aplinką. Jie yra ne šalies, o mokslo piliečiai.
Į galvą ateina dar vienas nepatriotų sluoksnis plačiausias, kuriam priklauso absoliuti mūsų dauguma, vartotojai. Jie paprasčiausiai gyvena gimdo, dirba, vartoja... Tai liaudies masė. Be jos neegzistuotų nei tautos, nei valstybės, nebūtų nei gamybos, nei mokesčių. Jie yra genofondo saugotojai. Kartu jie yra ir socialinių eksperimentų aukos. Gerai, jei ši masė yra patriotiška. Žmonės nėra lemingai, kurie, kaip sakoma, atėjus priešams paprasčiausiai masiškai skandinasi. Žmonės išgyvena, išsimaitina, išauklėja vaikus. Ir dirba jie netgi priešui, jei nėra kitos išeities. Ar reikėtų smerkti juos už tai? Be šios minios nebūtų tėvynės, nebūtų ir šalies.
Štai lyg ir visi nepatriotai ir jų labai daug. Vadinasi, tikrų patriotų turi būti labai nedaug. Tačiau jų yra!
Patriotas žmogus, gyvenantis dėl tėvynės. Nesuvokiant žodžio tėvynė, visas pokalbis apie patriotizmą neturi prasmės. Pabandykime apibrėžti, kas yra tėvynė. Vieta, kur gimėte? Vieta, kur praleidote didžiąją gyvenimo dalį ar kur gyvenate šiuo metu?
Daugelis supranta tėvynę, kaip valstybės, kurioje gyvena, teritoriją. Jie teisūs tėvynė pirmiausia yra žemė. Šalims, kurių teritorijos nesikeitė šimtmečiais, sunku įsivaizduoti, kad jų teritorija gali kitaip vadintis ar būti apgyvendinta kitų tautų. Praėjęs amžius sugriovė daugybę mažų valstybėlių ir didžiųjų imperijų: vienos buvo visiškai sunaikintos, kitos išskaidytos, trečios pakeitė pavadinimus. Tačiau XX amžiuje buvo sukurtos ir atstatytos naujos valstybės. Pavyzdžiui, Izraelio valstybės nebuvo žemėlapiuose, nors pati teritorija egzistavo, tačiau žydai neturėjo tėvynės. To žemės gabalėlio niekas nebuvo sunaikinęs ar atplėšęs nuo Azijos žemyno, tačiau tik atsiradus vyriausybei bei joje apsigyvenus tautai kažkas gali teigti, kad jo tėvynė yra Izraelis. Iš istorijos žinome, kad egzistavo senovės Šumerų karalystė. Šiandien nėra tokios valstybės, nėra ir šumerų tautos. Ar kas nors gali pareikšti, jog jo tėvynė yra Šumerų karalystė? Taigi, kol egzistuoja valstybė, sauganti savo sienas ir tautą, ją kažkas gali pavadinti tėvyne.
O kaip su tais, kurie gimė valstybėje, kuri vėliau žlugo ar transformavosi į kitą darinį? Taip neseniai nutiko žlugus Sovietų Sąjungai tada dešimtys tūkstančių žmonių pasijuto praradę gimtąją žemę. Vadinasi, tėvynė nėra tik teritorija ar tik valstybė.
Prisiminkime, ką labiausiai vertina emigrantai ar žmonės, gyvenantys toli nuo gimtųjų kraštų. Gimtosios žemės saują? Ar brangiąją kalbą, tautiečių draugiją? Gimtąja žeme vadiname vietą, kurioje įkūnytos tautos tradicijos, kalba, papročiai. Galima įsivaizduoti tėvynę be valdžios, tačiau be tautos, jos tradicijų, motinos kalbos neįmanoma.
Žodis gimtinė yra bendrašaknis žodžiui giminė, o valstybė susijusi su valdžia. Ir jeigu gimtinė yra viena, tai valstybių, kaip ir valdžių, gali būti daug, jos gali keistis.
Taigi yra trys patriotų rūšys mylintys žemę, tautą ar valstybę.
Teritorijos gynyba žinoma nuo senų laikų. Net ir gyvūnai gina savo teritoriją. Ar tai yra gerai? Kartais savos žemės gynyba yra paskutinė grandis, apsauganti šalį nuo išnykimo. Gyvūniškas elgesys nėra blogas, nes nėra nei blogų, nei gerų instinktų, yra kontroliuojami arba nekontroliuojami. Arba trečias variantas kontroliuojami iš šalies. Mes negalime pakeisti žmogaus prigimties, tačiau galime ją panaudoti geram. Juk žuvusieji kare gynė ne tik žemę, bet ir šeimas, tradicijas, bočių kapus dėl to jie užmiršo savisaugos instinktą. Taigi, mylintys savo žemę patriotai yra pati seniausia rūšis. Jeigu kažkas supranta tėvynę tik kaip žemės lopinėlį, jo negalima smerkti, dėl to jis nėra mažesnis patriotas. Tik svarbu nenusileisti iki gyvūnų nevaldomo instinktų lygio.
Dalį žemės galima prarasti. Tačiau turint stiprią kariuomenę ar išmintingą politinį požiūrį ją įmanoma susigrąžinti. Kita vertus, jei valstybė pakeitė savo statusą ne dėl karo veiksmų, o dėl to, kad didelis teritorinis darinys susiskaidė į mažesnius, irgi nėra tragiška. Jeigu naujos valstybės yra draugiškos, palaiko taikius tarpusavio santykius, nediskriminuoja gyventojų, argi svarbu, kaip vadinasi naujoji tėvynė? Svarbiau yra gimtoji kalba, tradicijos ir artimieji.
Ši patriotų rūšis atsirado kartu su pirmąja valstybe. Iš esmės valstybės egzistuoja ir klesti tik dėl tokių entuziastų. Gerai, jei išrinktuosius valdžios atstovus galima priskirti šiai rūšiai. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, labai maža politikų yra nusiteikę patriotiškai. Dėl to neišvengiama pagundos pasipelnyti iš valstybės turto.
Valstybė negali gyvuoti savarankiškai ji gyvena žmonių sąskaita, todėl neišvengiamai kyla situacijų, kai reikia pasirinkti tarp individualių ir kolektyvinių interesų. Štai čia valstybės patriotai visada renkasi antrąjį variantą, esant reikalui aukodami ir žmonių gerovę. Nesvarbu, kad liks našlių ir našlaičių. Jeigu šalies ekonomikai reikia darbo jėgos samdysime trečiųjų šalių darbininkus, nesvarbu, kad jie atsineš svetimą kultūrą.
Veikėjai, vykdžiusieji stalinizmo politiką, irgi buvo savo valstybės patriotai. Karai, badas, stovyklos, tautos jėgų išsekimas niekas nesutrukdė sukurti galingiausią valstybę
Tačiau nejaugi visi patriotai nesaikingi fašistai, stalinistai
O kas pasirūpins tauta?
Būtų neatleistina praleisti pačią kilniausią, reikšmingiausią ir idealistiškiausią patriotų grupę, žmones, atsidavusius tautai, liaudžiai. Jie yra humanistai ir iš prigimties netoleruoja karo, nes per karą žūsta žmonės, kurie yra svarbiausias valstybės dėmuo. Ir net jei valstybė yra okupuota, bus ieškoma taikių, parlamentinių kovos būdų. Šie patriotai saugo gimtąją kalbą, gerbia tradicijas, puoselėja kultūrą. Kitaip sakant, daro viską, kad tauta neprarastų savasties, išlaikytų savo esmę ir neasimiliuotų, kad ir svetimos valstybės sudėtyje.
Galima pasišaipyti iš pernelyg idealistinio požiūrio, bet būtent tokiu būdu išlaikė savo tapatybę daugelis mažų Suomijos tautelių, kurios iki šiol gyvuoja, puoselėdamos savo nacionalines tradicijas didžiosios šalies viduje.
Žinoma, gyvenimas yra sudėtingesnis negu galima aprašyti. Visuomeniniai reiškiniai niekada nesutilps į gražią schemą. Taip pat negalima kategoriškai skirstyti žmonių į patriotus ir nepatriotus, juolab kad ir valstybių ribos tampa vis mažiau reikšmingos. Globalizmo procesai nenumaldomai keičia mūsų sąmonę. Ir galbūt greitai ateis toks laikas, kai kalbėsime tik apie kultūrinį patriotiškumą.
© 2009 XXI amžius
|