Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Ar profesinė sąjunga sugebės apginti iš saugos tarnybos atleistą darbuotoją?

Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Aleksandras Posochovas (kairėje) ir Vilniaus regiono vadovas Pavelas Voronovičius Autoriaus nuotrauka

Prieš dvi savaites „XXI amžiuje“ buvo paskelbtas interviu su Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos atstovu Rytų Europai Sergejumi Glovacku. Interviu neliko nepastebėtas. Netrukus sulaukėme pasiūlymo susitikti su Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinės sąjungos (LPSDPS) pirmininku Aleksandru Posochovu. Šios organizacijos lyderis mus informavo apie problemas, su kuriomis susiduria būtent jo vadovaujama organizacija. Pokalbyje taip pat dalyvavo LPSDPS narys Pavelas Voronovičius, kurį šių metų sausio pabaigoje atleido iš darbo privačioje saugos tarnyboje „Group 4 Securicor“ („G4S“). LPSDPS pirmininkas A. Posochovas įsitikinęs, jog šis atleidimas neteisėtas. Esama rimtų įtarimų, jog saugos tarnybos „G4S“ (buvusi „Falck Security“) vadovybė keršijo P. Voronovičiui už tai, kad šis – aktyvus profsąjungos narys. Pašnekovus kalbino „XXI amžiaus“  korespondentas Gintaras VISOCKAS.

Kokios priežastys paskatino kreiptis į „XXI amžiaus“ redakciją?

Aleksandras Posochovas: Pagalbos ieškoti paakino ne tik Pavelo Voronovičiaus, oficialiai atleisto iš tarnybos už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus, istorija. Mes dažnai kreipiamės į visuomenę bei žiniasklaidą paramos. Mes, profsąjungos, teturime du ramsčius – teisines paslaugas teikiančius advokatus ir viešumą. Pavaldinius neleistinais būdais engiantys darbdaviai labiausiai bijo viešumo. Pastebėjau, kad nesąžiningi darbdaviai labiau bijo net ne teisminių procesų, o neigiamos viešosios nuomonės.

Kada susikūrė Jūsų profesinė sąjunga? Kiek turite narių? Kokius dirbančiuosius jūs vienijate?

LPSDPS susikūrė maždaug prieš ketverius metus. Mūsų profsąjunga – nauja. Visuomet pabrėžiu, kad ji susikūrė natūraliai, o ne tam, kad dalyvautų profsąjungos turto dalybose. Žodžiu, jokių prestižinių pastatų Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos centruose nesame privatizavę. Mes vienijame paslaugų sferose dirbančius žmones, o ši šaka yra pati jauniausia ir kartu sparčiausiai auganti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Mes taip pat priklausome tarptautinėms organizacijoms, todėl dažnai mus kviečia į Briuselį, Berlyną ar Kopenhagą skaityti paskaitų – pasidalyti sukaupta patirtimi. Jei maždaug prieš penkerius metus mūsų gretose buvo vos keli šimtai narių, sakykim, apie tris šimtus, tai šiandien jau turime per 4 tūkst. narių. Pagal profesiją esu astrofizikas. Taigi turėčiau domėtis labiau žvaigždėmis nei profsąjungomis. Tačiau pasirinkęs profesinės sąjungos lyderio kelią nė kiek nesigailiu. Profesinių sąjungų veikloje dalyvauju daugiau nei 10 metų. Paskutiniuosius 4–5 metus vadovauju LPSDPS, kuri savo narių turi pačiuose įvairiausiuose sektoriuose. Mes vienijame žmones, dirbančius saugos tarnybose, azartinių lošimų įstaigose, kazino, prekybos centruose „Rimi“, „Norfa“, „Statoil“ benzino kolonėlese, simfoniniame orkestre, Martyno Mažvydo bibliotekoje, „Trimite“...

Kad skaitytojams būtų lengviau susidaryti išsamų vaizdą apie mūsų profsąjungas, privalau pasakyti, jog Lietuvoje yra trys nacionaliniai profsąjungas vienijantys centrai – „Solidarumas“, Lietuvos darbo federacija ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija. Pastaroji – pati gausiausia. Ji šiandien turi apie 90 tūkst. narių, joje yra net 26-ios šakos. Konfederacijai priklauso ir mano vadovaujama LPSDPS. Taigi maniškė profsąjunga pagal savo narių skaičių yra daugiau nei vidutinė.

Kas vyksta „G4S“ saugos tarnyboje, kuri, mano žiniomis, yra viena stambiausių pasaulyje ir viena  patikimiausių, padoriausių Lietuvos saugos tarnybų?

Taip, „G4S“ – viena didžiausių saugos tarnybų pasaulyje. Anksčiau jos ofisas buvo Kopenhagoje, dabar – Londone. Lietuvos padaliniui vadovauja buvęs VAD darbuotojas Saulius Tulevičius. Mūsų santykiai su „G4S“ visą laiką buvo sudėtingi. Mūsų padalinys šioje saugos tarnyboje įsikūrė maždaug prieš penkerius metus. Štai tada ir prasidėjo pirmieji nesutarimai, ginčai, dažniausiai pasibaigdavę ilgai trunkančiomis bylomis teismuose. Privalau pabrėžti, jog visi darbdaviai nemėgsta profsąjungų. Dar nesu sutikęs tokio darbdavio, kuris apsidžiaugtų, sužinojęs, jog pas jį įstaigoje susikūrė profesinė sąjunga. Tačiau vieni darbdaviai linkę nesutarimus likviduoti derybomis, pasirašant abipusiai naudingus pasižadėjimus, o kiti linkę konfrontuoti visur ir visada. Taigi prieš penkerius metus „G4S“ vadovybė persekiojo mano vadovaujamos profesinės sąjungos narius, vėliau padėtis ėmė keistis į gerąją pusę. Pralaimėję keletą bylų teismuose ir sumokėję solidžias kompensacijas saugos tarnybos vadovai galų gale sėdosi prie derybų stalo. Pasirašėme keletą svarbių susitarimų, lyg ir užsimezgė socialinis dialogas. Bet darbdaviai kartais tiesiog... užsimiršta. Jie klaidingai įsivaizduoja, jog geri asmeniniai santykiai su profsąjungos vadovu reiškia, kad pati profsąjunga tapo lyg ir „kišenine“, lyg ir neutralizuota, ir jie su eiliniais profsąjungų nariais esą jau gali elgtis kaip išmanydami. Tokiais atvejais mums nieko kito nebelieka, kaip vėl priminti, jog nesame „kišeninė“ profsąjunga.

Turiu pabrėžti, jog mes tikrai niekada negynėme ir neginsime iš darbo atleidžiamų girtuoklių, tinginių, nevykėlių. Mes nesiekiame išskirtinių teisių samdomiems darbuotojams. Mes taip pat nenorime, kad kompanijos bankrutuotų, mokėdamos pernelyg didelius atlyginimus savo darbuotojams. Tačiau mes niekuomet nesutiksime, kad darbdavių ir samdinių atlyginimai skirtųsi dešimtis, šimtus kartų. Pagrindinis mūsų tikslas toks: kad ir avis liktų sveika, ir vilkas būtų sotus. Mes taip pat gynėme ir ginsime tuos savo narius, kurie iš darbo buvo atleisti dėl smulkmenų, kuriuos firmų ir įmonių vadovai persekioja tik už tai, kad šie priklauso profsąjungoms. Samdomas darbuotojas privalo būti lojalus kompanijai, tačiau kompanijos savininkai neturi teisės jam užčiaupti burnos.

Minėtoje saugos tarnyboje darbdaviai už mažiausią nusižengimą pradėjo rašyti papeikimus būtent mūsų profesinės sąjungos nariams. Dar sykį akcentuoju: rimtai prasižengusio darbuotojo negyniau ir neginsiu. Tačiau „G4S“ pastebėti dvejopi standartai. Vieni už tuos pačius pažeidimus baudžiami papeikimais bei atleidimais iš darbo, kitiems už tokias pat smulkmenas – nieko blogo. Mums didelių įtarimų kelia būtent tas atvejis, kai „G4S“ vadovybė iš darbo atleido Vilniaus regiono profesinės sąjungos vadovą Pavelą Voronovičių. Atleisdamas iš darbo P. Voronovičių savo veiksmų ponas S. Tulevičius kažkodėl nederino su manimi, profsąjungos vadovu. Nors pasirašytoje bendradarbiavimo sutartyje yra numatyta, kad „G4S“ vadovybė, prieš atleisdama iš pareigų profsąjungai priklausantį pareigūną, visus atleidimo motyvus bei priežastis pirmiausiai aptaria su profsąjungos vadovybe.

Už ką konkrečiai iš darbo buvo atleistas greitojo reagavimo būrio darbuotojas P. Voronovičius?

Pavelas Voronovičius: Man pateiktos pretenzijos – išgalvotos. Man inkriminuojamas šiurkštus darbo drausmės pažeidimas. Mane apkaltino, kad ilgai neatsiliepiau į skambutį – esą neatsiliepiau maždaug dvi minutes. Iš tiesų aš atsiliepiau jau po 30 sekundžių. Maždaug tiek laiko užtruko, kol telefoną ištraukiau iš striukės kišenės. Beje, sutartyse, kurias esu pasirašęs, nėra nustatyta normų, per kiek laiko privalau atsiliepti į skambutį. Kitas mano „pažeidimas“ – dar juokingesnis. Esą budėjau ne toje vietoje, kur buvo nurodyta. Iš tikrųjų tarnybinį automobilį buvau pastatęs šiek tiek toliau nuo nurodytos konkrečios vietos. Bet taip pasielgiau tik todėl, kad man nereikėtų mokėti pinigų už automobilio pastatymą mokamoje aikštelėje Vilniaus centre. Turėjau tik dvi galimybes: stovėti ten, kur draudžiama stovėti, arba mokėti pinigus už stovėjimą mokamoje aikštelėje. Žinoma, iš savo kišenės, nes firma šių išlaidų nebūtų kompensavusi. Pasirinkau trečiąjį kelią – sustojau šiek tiek atokiau nuo saugomo objekto. Bet dėl tokio mano elgesio niekas nenukentėjo. Jeigu būtų suveikęs pavojaus signalas, į įvykio vietą būčiau suskubęs laiku. Taigi galiu drąsiai pareikšti, jog priekabių dėl mano neva prasto darbo ieškota jau seniai. Labiausiai neįtikau Vilniaus regiono technikos skyriaus vadovui. Būtent jis kelerius metus iš eilės ieškojo priekabių. Manau, kad tikrosios atleidimo priežastys – mano veikla profsąjungoje.

Jūs savo teises ginsite teisme?

Mane iš darbo atleido sausio 29 dieną. Vasario 17-ąją sutvarkytus dokumentus nešėme į teismą, man padės advokatas Nerijus Kasiliauskas – puikus darbo teisės ir darbo kodekso specialistas. Beje, „G4S“ vadovas Saulius Tulevičius nesiteikė prieš pasirašydamas atleidimo dokumentus susitikti su manimi ir išklausyti mano versijos.

Ar Jums pavyks apginti P. Voronovičių? Ar dažnai laimite bylas prieš nesąžiningus darbdavius? Ko šiuo konkrečiu atveju siekia „G4S“ vadovybė? Nori įbauginti kitus profsąjungos narius?

Aleksandras Posochovas: Manau, kad saugos tarnyba dėl P. Voronovičiaus atleidimo tikrai pralaimės bylą ir bus priversta jam sumokėti didelę kompensaciją už priverstines pravaikštas bei moralinę traumą. Be P. Voronovičiaus atvejo, teismuose turime dar šešetą bylų dėl, mūsų manymu, neteisėtų atleidimų. Su saugos tarnyba „G4S“ bylinėjamės nebe pirmą kartą. Laimėtų bylų statistika mums palanki. Laimime beveik 95 proc. iškeltų bylų. Pralaimime tik tais atvejais, kai teismuose liudyti pabūgsta liudininkai. Mat darbdaviai potencialiems liudininkams dažnai daro didelį spaudimą. Štai ir pastaruoju metu iš mūsų profesinės sąjungos buvo priversti išstoti apie dešimt narių. Su visais jais kalbėjausi asmeniškai. Jie teigė neturį pretenzijų man kaip LPSDPS vadovui – tiesiog jiems darbdaviai liepė išstoti. Kalbu apie Vilniaus regioną. Čia turime apie 80 narių, taigi 10 iš jų neatlaikė darbdavių spaudimo. Beje, darydami spaudimą darbdaviai elgiasi labai gudriai. Jie niekuomet su darbuotoju apie profsąjungas nekalba atvirai, girdint liudininkams – vien užuominomis, vien aptakiomis frazėmis.

© 2009 „XXI amžius“