Gavėnios pasninko dvasinė prasmė
Mindaugas BUIKA
Šventojo Rašto mokymas ir tradicija
Pradedant Gavėnią, dvasinio susikaupimo kelią, liturgija mus kviečia imtis trijų atgailos praktikų maldos, išmaldos ir pasninko idant galėtume kuo geriau pasiruošti Velykoms, Kristaus prisikėlimo šventei, ir pajusti Dievo galią, kuri, kaip girdėsime Velyknakčio šlovinime, traukia nuo kalčių, nuodėmes plauna, puolusiems grąžina nekaltumą, nuliūdusiems džiaugsmą, ji maldo neapykantą, vienija širdis, palenkia išdidumą. Tai primena popiežius Benediktas XVI savo tradiciniame kreipimesi 2009 metų Gavėniai, kuri prasidės Pelenų trečiadienio celebravimu vasario 25 dieną.
Šiemetiniame laiške Šventasis Tėvas sutelkia dėmesį į pasninko prasmės apmąstymą, pastebėdamas, kad ši atgailos praktika buvo išryškinta tiek Senajame, tiek ir Naujajame Testamentuose. Kaip Mozė, prieš priimdamas Įstatymo plokštes, ir Elijas, prieš susitikdamas su Viešpačiu ant Horebo kalno, taip ir Jėzus malda ir pasninku ruošėsi misijai, kurios pradžia buvo sunkios grumtynės su gundytoju, nurodo Popiežius, primindamas Viešpaties sunkų keturiasdešimties dienų pasninkavimo išbandymą dykumoje.
Benediktas XVI pripažįsta, kad pasninkavimo atsisakymo nuo maisto, kas savaime gera ir naudinga mūsų kūno palaikymui prasmė ne iš karto gali būti aiški netgi krikščionims. Bet Šventasis Raštas ir visa Bažnyčios tradicija paaiškina, kad toks susilaikymas yra svarbus dvasiniam apsivalymui, padeda išvengti nuodėmės ir atsispirti gundymams, kurie veda į nuodėmingumą. Todėl pradedant prasmingu Šventojo Rašto pasakojimu apie uždraustą vaisių, visoje išganymo istorijoje pakartotinais pavyzdžiais nuolat kviečiama pasninkauti. Kadangi visi esame slegiami nuodėmės ir jos padarinių, pasninkas mums siūlomas, kaip priemonė atnaujinti draugystę su Viešpačiu, rašo Šventasis Tėvas savo kreipimesi.
Jis išsamiau aptaria paties Jėzaus Kristaus evangelinį mokymą apie tikrąjį pasninko supratimą, apie vidinio jo išgyvenimo svarbą. Juk viešai pasninkavo ir apgaulės kupini fariziejai, tačiau širdimi jie buvo labai nutolę nuo Dievo. Išganytojas aiškiai pabrėžia, kad tikrasis pasninkas reikalauja, jog ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje (Mt 6, 18) ir kuris atlygins už Jo valios vykdymą. Dykumoje pasninkaudamas ir grumdamasis su šėtono vilionėmis Jėzus kalbėjo: Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų (Mt 4, 4). Tai ir yra tas tikrasis maistas, kuriuo privalu maitintis kiekvienam tikinčiajam.
Širdies atvėrimas Dievo ir artimo meilei
Trumpai primindamas Bažnyčios istoriją, popiežius Benediktas XVI pažymi, kad pasninkas buvo įsišaknijęs pirmųjų krikščionių bendruomenėje, didieji praeities teologai iškeldavo pasninko dvasinę pusę, pasninką yra praktikavę ir skatinę visų epochų tikintieji. Tačiau po Vatikano II Susirinkimo (19621965) įgyvendintos reformos gerokai sušvelnino pasninkavimo reikalavimus, nukeldamos šią tradiciją į laisvanoriškumo sritį, ką daugelis galėjo suprasti labai liberaliai. Diplomatiškai apie tai šį kartą nieko neužsimindamas, Šventasis Tėvas vis dėlto pažymi, kad mūsų dienomis pasninkas, regis, yra nustojęs savo dvasinės reikšmės: materialinės gerovės siekio paženklintoje kultūroje jis telaikomas terapeutine priemone kūnui prižiūrėti.
Galima pripažinti, kad susilaikymas nuo maisto ir gėrimų (ypač alkoholinių) tikrai stiprina fizinę sveikatą, tačiau tikinčiajam toks pasninkas pirmiausia yra dvasinė terapija. Jis padeda išvengti nuodėmės ir suartėti su Viešpačiu, ypač jeigu lydimas gilios maldos: taip yra numaldomas vidinis alkis, kurį jaučiame savo sieloje Dievo alkis ir troškulys. Nurodęs į savo pirmtako Dievo tarno Pauliaus VI 1966 metais paskelbtos apaštališkosios konstitucijos Paeniteminė mokymą popiežius Benediktas XVI teigia, kad senoji Gavėnios pasninko atgailos praktika gali mums padėti numaldyti savąjį egoizmą ir atverti širdį ne tik Dievo, bet ir artimo meilei.
Iš tikrųjų šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje ir dešimtys tūkstančių tarp mūsų pasninkauja ne savo noru, kęsdami skurdą ir alkį, atsidūrę ties pavojumi pačiai savo egzistencijai. Todėl Šventasis Tėvas labai pagrįstai pakartoja savo pirmosios enciklikos Deus caritas est mokymą, kad savanoriškas pasninkavimas padeda išsiugdyti gerojo samariečio, pasilenkiančio ir puolančio padėti kenčiančiam broliui, evangelinę nuostatą. Atsisakymas sukaupto pertekliaus ar tiesiog dalijimasis gėrybėmis su kitais sunkumų ištiktais žmonėmis patvirtina svetingumą ir dėmesingumą, būdingą tikrai krikščioniškai savimonei.
Asmeninės askezės ir bendruomeniško veikimo darna
Priminęs senąsias krikščionių bendruomenių tradicijas, kai būdavo rengiamos specialios rinkliavos paramai vargšams ir kviečiama jiems atiduoti tai, kas pavykdavo sutaupyti pasninkaujant, popiežius Benediktas XVI pabrėžia, kad šią praktiką būtina iš naujo atrasti bei skatinti ir šiandien, pirmiausia Gavėnios metu. Tuo labiau kad šis socialinis veikimas, susietas su asmeninio gyvenimo askezės praktikavimu, turi aiškų dvasinį tikslą: tramdyti troškimus prigimties, kuri yra susilpninta visą žmogaus asmenybę neigiamai paveikusios gimtosios nuodėmės.
Baigdamas savo kreipimąsi Šventasis Tėvas dar kartą paragina parapijas ir krikščioniškas organizacijas bei institucijas intensyviau praktikuoti asmeninį ir bendruomeninį pasninką, derinant tai su Šventojo Rašto studijomis, malda ir karitatyviniu veikimu. Kiekvienoje šeimoje ir kiekvienoje krikščionių bendruomenėje Gavėnios laikotarpiu tesistengiama atitolti nuo visko, kas blaško dvasią, ir intensyviau puoselėti tai, kas maitina ir moko sielą Dievo bei artimo meilės, kviečia popiežius Benediktas XVI.
Gavėnia yra liturginis atgailos metas, todėl dabar ypač svarbu išlaisvinti savo širdį iš vergavimo nuodėmei. Linkėdamas sėkmės šiose pastangose Šventasis Tėvas ragina tikinčiuosius aktyviau dalyvauti sekmadienio Eucharistijos aukoje, priimti Sutaikinimo sakramentą, melsdamas Švč. Mergelės Marijos, Mūsų linksmybės priežasties (Cauza nostrae laetitiae), globos ir užtarimo.
© 2009 XXI amžius
|