Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Valstybė
    ir bažnyčia

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

„Neutralizuoti JDJ bus bandoma pačiais rafinuočiausiais būdais“

Advokatas Kęstutis Čilinskas tiki, kad Jungtiniam demokratiniam judėjimui pavyks įveikti „Leo LT“ Autoriaus nuotrauka

Lietuvoje susibūrė dar vienas visuomeninis judėjimas – Jungtinis demokratinis judėjimas (JDJ). Kokie šio judėjimo tikslai? Kodėl šis judėjimas kritikuoja „Leo“ sandorį? Kokių kontrveiksmų gali imtis „Leo“ šalininkai? Su JDJ pirmininku advokatu Kęstučiu ČILINSKU kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Kam reikėjo įkurti Jungtinį demokratinį judėjimą? Kuo jis skirsis nuo kitų panašaus pobūdžio judėjimų?

Nesu geras organizatorius ir nesu didelių organizacijų mėgėjas, bet atėjo toks metas, kada padoriems, sąžiningiems, valstybės reikalais besirūpinantiems žmonėms būtina burtis po vienu stogu. Taip elgtis verčia ypač blogos sąlygos, į kurias įstumta mūsų šalis. Į mane, kaip teisininką, kreipiasi žmonės iš įvairiausių miestų, miestelių, kaimų, visuomeninių ir nevyriausybinių organizacijų. Teisinės pagalbos prašančiųjų ypač padaugėjo po vadinamojo Vyriausybės „antikrizinio“ plano, kai visuomenė savo kailiu patyrė žymiai smukusį jos pragyvenimo lygį. Pagalbos prašytojų šiandien tiek daug, kad supratau, jog vienas jiems padėti nepajėgsiu, nors ir dirbčiau per parą 24 valandas be poilsio. Dabar jau akivaizdu, kad nuo neteisėtų, nesąžiningų, neskaidrių valdžios, oligarchų, teisėjų sprendimų po vieną mes neapsiginsime. Apsiginti galime tik kartu, susibūrę į vieną kumštį. Todėl Lietuvoje ėmė veikti JDJ.

Jūsų vadovaujamas judėjimas mano, kad didžiausios Lietuvos bėdos – dėl „Leo“ projekto?

Įsivaizduokime šalies biudžetą kaip pyragą. Dėl savanaudiškų korupcinių sandorių „Leo“ savininkams buvo leista atsiriekti didelį to pyrago gabalą, pyrago savininkui niekaip neatsilyginant. Žodžiu, iš valstybės kišenės buvo paimta solidi pinigų suma. Didelė pinigų suma, skaičiuotina ne milijonais, bet milijardais. Todėl nenuostabu, kad pyrage žiojėja didelė skylė. Teisėti pyrago valgytojai susirinko prie vaišių stalo ir mato: likę vien trupiniai. Valdžia, neteisėtai leidusi „Leo“ berniukams atsiriekti solidų torto gabalą, savo klaidų pripažinti nenori. Ne tik nenori prisipažinti suklydusi, bet ir klaidos atitaisyti neketina. Valdžia liepia susiveržti diržus, bet ne tiems, kurie kalti dėl neteisėto turto pasisavinimo bei iššvaistymo. Tad ką daryti tiems, kurie liko alkani? Vien virkaudami prie tuščio stalo mes nieko nelaimėsime. Reikia priversti tuos, kurie nesąžiningai atsiriekė riebų gabalą torto, jį mums visiems sugrąžinti. Priversti privalome ne smurtu, bet teisinėmis priemonėmis. Bet jei norime priversti nesąžiningus politikus elgtis sąžiningai, privalome sukaupti didelę jėgą. Nebūkime naivūs: pinigų niekas gražiuoju neatiduos. Ypač tie, kurie yra nesąžiningi.

Bet kaip sukaupti jėgą, kuri būtų pajėgi grumtis su korumpuotais politikais ir milijardus sukaupusiais oligarchais? Kodėl nesieksite tapti Prezidentu? Juk Lietuvos prezidentas turi užtektinai galių daryti įtaką šalies institucijoms. Čia tik Valdas Adamkus įskiepijo mums nepilnavertiškumo kompleksą, esą prezidentas nieko negalįs, esą Konstitucija jam suteikusi per mažai įgaliojimų.

Daug kas mane šiemet ragino siekti Prezidento posto. Tai tiesa. Tačiau atsisakiau. Ne dėl to, kad bijočiau konkurencijos, atsakomybės, darbo. Tiesiog gyvenimiška patirtis byloja, jog vienas lauke – ne karys. Atsisėdęs į oligarchinei santvarkai pavaldų postą, tegul ir labai svarbų, vienas žmogus nieko nenuveiks. Lietuvoje įsigalėjusi oligarchinė valdymo sistema ir ją atskirais, pavieniais žingsniais bei pastangomis labai sunku sutramdyti. Oligarchinė sistema ypatinga tuo, kad valstybę iš tikrųjų valdo visai ne tie žmonės, kuriuos mes rinkome. Oligarchai – tai ne verslininkai, savo darbu, protu ir sugebėjimais sukuriantys materialines vertybes. Oligarchija – tai toks valdymo būdas, kai saujelė verslininkais apsimetusių turtuolių su politikų pagalba dalijasi valstybės pinigus, kurie jiems niekad nepriklausė, kurių jie neuždirbo. Oligarchinė santvarka (o į tokios santvarkos pinkles Lietuva šiandien būtent ir pateko) pavojinga tuo, kad jos atstovai ima kontroliuoti pagrindines šalies institucijas – žiniasklaidą, teismus, ministerijas, parlamentarus. Oligarchai į strategiškai svarbiausius postus susodina savo žmones. Jei šioje priežasčių ir pasekmių sistemoje pakeisi keletą krėslų – vis tiek nieko apčiuopiamo nelaimėsi. Būtina keisti visą sistemą. Tokius dalykus patyriau savo kailiu, kai buvau Seimo narys. Būdamas parlamentaru teikiau savo projektus, alternatyvius pasiūlymus, kritikavau „Leo“, subūriau nemažą bendraminčių ir šalininkų būrį. Bet kas iš to? Anie vis tiek buvo stipresni, vis tiek sutvarkė įstatymus sau palankia kryptimi. Todėl ir sakau: aukštyn galva apverstą valstybę reikia vėl pastatyti ant kojų. O tai padaryti pajėgus tik gausus, vieningas judėjimas.

Atgimimo laikais Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis atvedė mus į nepriklausomybę, išvadavo iš okupacijos ir aneksijos. Šiandieninis judėjimas mus turėtų išvaduoti nuo oligarchų primestų žaidimo taisyklių?

Būtent. Beje, dėl tos skylės biudžete kalti ne tik tuomet valdę socialdemokratai, bet ir tuometinė opozicija, antrinusi, pritarusi, laiminusi arba per mažai siekusi pasipriešinti valdančiųjų veiksmams. Šiandieninis antikrizinis planas blogas tuo, kad jis parengtas taip, kad kuo mažiau nukentėtų oligarchų interesai. Akivaizdu, kad valdžia, kad ir kokios spalvos ji būtų, bijo kovoti su oligarchais. Todėl Lietuvoje ir rengiami tokie nevykę antikriziniai planai, kai iš labiausiai turtingų atimami centai, o iš mažiausiai uždirbančiųjų – šimtai litų.

Ar JDJ susikūrė natūraliai?

Šis judėjimas tikrai atsirado natūraliai. Į JDJ gretas buriasi patys įvairiausi sluoksniai – dvasininkai, verslininkai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, politikai, nusivylę, nebepasitikintys savo partinių bosų dorumu bei sąžiningumu, žurnalistai, nenorintys rašyti melo... Iš viso prie mūsų jau prisijungė per 70 nevyriausybinių organizacijų. Mes jau turime savo skyrius Kaune, Alytuje, Klaipėdoje, kovo 6-ąją sėkmingai susikurs, tikiuosi, ir Vilniaus skyrius. Kaip mums seksis, sunku pasakyti. Tačiau šio judėjimo natūralumas bei spontaniškumas kelia daug vilčių.

Jeigu tikrai nežadate kandidatuoti į šalies prezidentus, koks Jūsų vaidmuo JDJ?

Esu teisininkas, advokatas, šį darbą mėgstu, todėl manau, kad šiam judėjimui būsiu labiau naudingas kaip teisininkas, kuriantis kokybiškus, teisiškai raštingus įstatymų projektus, ginantis mūsų organizacijos narius nuo teisininkų, darbdavių, politikų persekiojimo. Žmonėms teisinė gynyba šiandien ypač reikalinga.

Kaip būtų galima prisijungti prie JDJ?

Iš karto perspėju tuos, kurie stoja į mūsų organizaciją tikėdamiesi solidžių postų, atlyginimų, garbės. Jei kas nori iš mūsų judėjimo pasipelnyti – tokiems čia nebus ką veikti. Pagrindinis mūsų tikslas – ne pinigų pritraukimas. Mes atlyginimų nemokame, mes patys prašome paramos. Stojamasis mokestis – 15 litų. Bet jeigu kas gali paaukoti ir daugiau, – mielai prašome. Pagrindinis mūsų tikslas – suvienyti žmones, padėti bet kokia valdžia nusivylusiems žmonėms atgauti pasitikėjimą savo jėgomis. Žmonės jau nebetiki oficialia propaganda, valdžios iniciatyvomis. Sovietmečiu valdžia melavo, bet mes visi tai suvokėme, ir ta propaganda netikėjome. Dabar valdžia irgi meluoja. Bet tai daro subtiliau, išmintingiau, į pagalbą pasitelkdama nesąžiningą, korumpuotą žiniasklaidą. Todėl mums svarbus ir kiekvienas nepapirktas, nepriklausomas leidinys. Taip pat ir „XXI amžius“, ir internetinė svetainė www.slaptai.lt.

Ką Jūs atsakytumėte skeptikams, esą JDJ greitai išsikvėps, nusilps, kaip, beje, ir daugelis kitų panašių iniciatyvų? Sakykim, Sąjūdis, „Kitas pasirinkimas“, Piliečių santalka..?

Man teko dalyvauti kelių panašaus pobūdžio judėjimų veikloje, teko organizuoti prieš kompartiją nukreiptą pirmąjį Sąjūdžio mitingą Joniškyje. Todėl kai kuriuos judėjimus pažįstu ne iš šalies, ne iš publikacijų. Skeptikams atsakyčiau šitaip: daugelis ankstesnių judėjimų buvo daugiau klubinio, siauro pobūdžio. Jų vadovai bijojo, nenorėjo į savo gretas įsileisti kuo daugiau žmonių, kad, gink Dieve, neatsirastų už juos sumanesnių, iniciatyvesnių lyderių bei organizatorių. Todėl tie judėjimai ir neišsirutuliojo į stambesnius, įtakingesnius darinius. O mes elgiamės priešingai – mes siekiame pritraukti kuo daugiau žmonių ir sostinėje, ir provincijoje.

Ar visuomenė jau suvokia, kur slypi tikrosios lietuviškos krizės priežastys?

Negaliu sakyti, jog visi suvokia, bet negaliu ir tvirtinti, jog žmonės neskiria pelų nuo grūdų. Mane džiugina, kad Lietuvoje jau pradedama atskirti priežastis nuo pasekmių, pradedama mąstyti, svarstyti, analizuoti, kas kaltas, kad jų kišenėse vis mažiau pinigų. Tačiau šiam suvokimui labai priešinamasi. Man teko matyti tą sutartį, kurios pagrindu buvo sukurtas „Leo“. Tačiau šią sutartį nesąžiningi, korumpuoti pareigūnai kaip įmanydami slepia. Atvirai sakau: pas mane ateidavo kai kurie Seimo nariai ir prašydavo šios sutarties kopijos, kadangi net jiems, parlamentarams, nebuvo galima susipažinti su sutarčių originalais. „Leo“ sutartis ne veltui slepiama nuo visuomenės akių. Mūsų energetiką okupavo keliolika apsukrių berniukų, kuriems nusispjauti į valstybės interesus, jų rankose jau sukaupti dideli pinigai, jie valdo ir parlamentarus, ir ministrus, jie valdo ir informacijos srautus.

Jūs esate sakęs, kad dėl „Leo“ sandorio mūsų šalies biudžetas prarado apie 8 milijardus  litų. Jūsų nuomonė šiandien nepasikeitė?

Ekonominė krizė ištiko beveik visą pasaulį, bet krizės priežastys visur skirtingos. Amerika, Vokietija ar Didžioji Britanija turi savas ekonominio nuosmukio priežastis. Lietuviškosios priežastys – „Leo“ sandoris. Mano paskaičiavimais, dėl šio sandorio Lietuvos biudžetas tikrai neteko mažų mažiausiai 8 milijardų litų. Įsivaizduokime, kad šie pinigai sugrįžta į biudžetą ir Lietuvoje nebelieka jokios krizės. Todėl ir sakau: jei valdžia nebūtų veltui arba pusvelčiui išdalinusi mūsų energetikos, šiandien mūsų biudžete puikuotųsi 8 mlrd. litų suma. Šių pinigų užtektų patiems įvairiausiems projektams. Šiandien jau būtų statomi ir naujosios AE pamatai. Nereikia pamiršti, kad energijos pardavimas „Leo“ savininkams kasmet į kišenes sužeria apie pusę milijardo pelno, kuris iš tikrųjų turėtų keliauti ne į privačias pinigines, bet į šalies biudžetą.

Ar nemanote, kad „Leo“ savininkai imsis efektyvių kontrveiksmų prieš JDJ? Juk tarp jų šalininkų – ir įtakingi politikai, ir didžiuliai pinigai, už kuriuos galima prikurti daug alternatyvių judėjimų, užsakyti daug klaidinančių ar šmeižiančių publikacijų spaudoje.

Šmeižimo, kompromitavimo, dezinformavimo kampanija jau pradėta. Lietuvoje sparčiai kuriami alternatyvūs judėjimai, kurie, mano supratimu, veikia itin subtiliai. Jų lyderiais tampa tie signatarai, politikai, žurnalistai, kurie iki tol kritikavo „Leo“. Tad visuomenės akyse jie turi didelį autoritetą. Visuomenė net neįtaria, kad tokie aršūs „Leo“ priešininkai galėtų kardinaliai pakeisti savo pažiūras bei įsitikinimus ir perbėgti į kitą barikadų pusę. Išdavystės niekas nesitiki. Bet už didelius pinigus, pasirodo, įmanoma daug ką nupirkti ir papirkti. Tie judėjimai kuriami ne tam, kad primityviai kritikuotų mūsų judėjimą. Jie sukurti tam, kad atitrauktų visuomenės dėmesį nuo svarbiausių, pamatinių reikalų. Alternatyvūs judėjimai taip pat kritikuoja „Leo“, bet ne iš esmės. Jie sako, kad „Leo“ sandorio nereikia naikinti, jį būtina tik patobulinti, ir viskas bus gerai. Mes gi sakome, kad ten nėra ką tobulinti. Jis ydingas nuo pradžios iki pabaigos, skersai ir išilgai. Jie sako, kad be „Leo“ esama ir daugiau negerovių, kurios nė kiek ne mažiau svarbios ir aktualios. Mes sakome, kad didžiausių bėdų priežastis yra „Leo“. Panaikinus šią priežastį, sumažės ir kiti rūpesčiai. Skirtumas tarp jų ir mūsų dar ir tas, kad juos gausiai remia, o mes vos galą su galu suduriame. Tačiau aš esu optimistas, kadangi mes galime laimėti savo masiškumu, gausumu, susitelkimu.

© 2009 „XXI amžius“