|
Liustracijos regimybė
Algimantas ZOLUBAS
Vasario 26 dieną Bernardinai politikos komentarų skiltyje paskelbė Jurgio Jurgelio rašinį Dėl Liustracijos įstatymo patobulinimo. Arba buvęs VSD vadovas apsimeta prisidedąs prie liustracijos proceso, arba sąmoningai mulkina skaitytojus.
Kai gaudomi tik pūgžliai, tai ešeriai ir šamai gali jaustis saugiai. Pūgžliais vadinu KGB bendradarbius, ešeriais etatinius KGB darbuotojus, šamais TSKP-LKP bei komjaunimo vadovus. Visos šios žuvys plėšrūnės, tačiau ne visos vienodai pavojingos.
Lietuvos Respublikos Liustracijos įstatymas yra liustracijos imitacija, regimybė, numestas kaulas laisvės kovotojams raminti: su pūgžleliais kovokite, kapstykitės, įtarinėkite, pranešinėkite, riekitės. Be reikalo J. Jurgelis verkšlena, kad kaulą Maskva apgraužė. Ne viską nuo kaulo Maskva nugraužė, ešerių ir šamų mėsa liko Lietuvoje, tik ją šiukštu liesti. Neliečia, net neužsimena apie ją ir buvęs VSD vadovas.
Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose. Kai kalbame apie ČK, NKVD, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis. Represijų įkvėpėjai ir organizatoriai tarsi pamirštami, nes jie, gerai užsimaskavę, patys tiesiogiai represijų nevykdė, egzekucijose nedalyvavo. Iš tikrųjų represijų, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, įkvėpėja ir organizatorė buvo SSRS komunistų partija, Lietuvoje jos padalinys Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldi KGB. KGB iš LKP gaudavo užduotis, KGB komunistų partijai už nuveiktus juodus darbus ir atsiskaitydavo. Todėl Lietuvoje LKP CK, miestų bei rajonų komunistų partijos sekretorius bei jų parankinius reikia laikyti nepalyginamai didesniais nusikaltėliais už etatinius kagėbistus bei jų parankinius kolaborantus.
Kai Lietuvoje LKP atsiskyrė nuo SSKP, kartu su šiuo aktu buvo įpiršta ir palaikoma nuomonė, kad partija ne tik nutraukė saitus su praeitimi, bet tarsi atliko atgailą, kalčių išpirkimą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, LKP sekretoriai nebuvo persekiojami, ėjo į valstybės valdymo aukščiausius postus. O štai represinių struktūrų parankiniai-kolaborantai tapo esminiais kaltininkais, vaizdžiai tariant, tvenkinyje šamai tapo saugūs, o pūgžliai gaudomi. Buvęs pirmasis LKP sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas yra prasitaręs, kad represinių struktūrų veiklos archyvus reikėtų sudeginti. Kol visuomenė nenutvėrė, su VRM (MVD) archyvais taip ir buvo pradėta elgtis.
Paskelbus nepriklausomybę etatiniai KGB darbuotojai iš darbo buvo atleisti įvardinus juos kariškiais, suteikus jiems socialinę globą, įslaptinus jų veiklą. Taip etatiniai KGB darbuotojai įsitaisė įvairiose verslo priedangos organizacijose ir išvengė atsakomybės. Ką jie veikia prisidengę verslu, nesunku numanyti, nes kartą davę priesaiką kagėbistai iki grabo lieka kagėbistais. Netenka abejoti, kad jų paslaugomis sėkmingai naudojasi Rusijos saugumo struktūros, todėl ešerių veikla turėtų būti itin stebima, jų neturi aplenkti viešinimas.
Neetatiniai KGB darbuotojai kolaborantai, jų veiklą atspindintys dokumentai buvo atiduoti Liustracijos komisijos žinion, kuri tuos pūgžlelius dabar ir meškerioja. O kas daroma su KGB šeimininkais represijų užsakovais, kur jų veiklos dokumentų archyvai? Kodėl nesiaiškinama ir neviešinama jų veikla, kodėl jiems neribojama galimybė užimti aukštas pareigas nepriklausomoje valstybėje?
Kur tas KGB šeimininkų archyvas yra, kas jame šeimininkauja, koks jo saugumas, ar jis prieinamas? Pasirodo, toks archyvas, kaip ir buvęs KGB archyvas, pavadintas Ypatinguoju, yra tame pačiame Gedimino prospekte, name, pažymėtame 12-uoju numeriu. Čia, kaip ir pirmajame, šeimininkauja Lietuvos archyvų departamentas. Jame saugomas Lietuvos komunistų partijos dokumentų kompleksas, kurį sudaro XIX a. pab. 1991 m. Lietuvos komunistų partijos, Lietuvos komjaunimo, socialistų, socialdemokratų bei visuomeninių organizacijų ir jų asmenų fondai. Jei KGB archyvų saugumu pagal išgales rūpinosi buvę politiniai kaliniai, visuomenė, tai komunistų partijos archyvai buvo ir išliko buvusios partinės nomenklatūros rankose, todėl apie jų turinį bei saugumą pastarieji ir težino.
Štai kodėl reikia ne taisyti Liustracijos įstatymą, o jį keisti iš esmės, ypač liustruoti šamus.
Seimo narių Arvydo Anušausko ir Dalios Kuodytės nuostatos neplėsti liustracijos, nes laiku nebuvęs priimtas desovietizacijos įstatymas, neturi jokio pateisinamo pagrindo ir negali būti kliūtimi tikrai liustracijai. Desovietizacija keičiama ne įstatymais. Visuomenėje homo sovieticus, kaip rodo patirtis, dar gyvuos ilgai, o genocidai, tarp jų sovietinis (ideologiniu pagrindu) senaties neturi, jo organizatoriai turi būti įvardinti, paviešinti, užkirsta jiems galimybė vadovauti valstybės reikalams.
© 2009 XXI amžius
|