Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Valstybė
    ir bažnyčia

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Lietuvos Tūkstantmečio datos

Bebaimiai pasišventėliai, mirtimi kaupę patyrimą

Lietuvos karo aviacijai – 90 metų

Dim. plk. ltn. Antanas NAVAITIS,

buvęs karo lakūnas

Esant mūsų kariuomenės šiokiai tokiai užuomazgai, kariuomenės vadovybei kilo mintis kurti savą aviaciją. Tai buvo sunkus, tais laikais tiesiog neįgyvendinamas sumanymas. Lietuva neturėjo nei lėktuvo, nei lakūno, nebuvo nė vieno žmogaus, kuris išmanytų aviaciją. Vis dėlto 1919 m. sausio 30 dieną formuojant inžinerijos kuopą, be elektronikos, pionierių, automobilininkų būrių, buvo sudarytas ir aviacijos būrys. Jo vadu paskirtas Rusijos aviacijoje oro žvalgu tarnavęs karininkas Kostas Fugelevičius.

1919 m. kovo 1 dieną išaugusi inžinerijos kuopa pavadinta batalionu, o aviacinis būrys – kuopa, kurią sudarė apie 40 žmonių, iš jų 21 mokinys-lakūnas. Jos vadu paskirtas rusų jūrų inžinierius Petras Petronis. Kovo 12 dieną aviacijos kuopa buvo išskirta iš inžinerijos bataliono ir pavadinta Aviacijos dalimi. Tą pačią dieną aviacijos kuopos vadas P. Petronis, tapęs Aviacijos dalies viršininku,  išleido įsakymą Aviacijos daliai Nr. 1, kuriuo Aviacijos mokyklos viršininku paskyrė karininką K. Fugelevičių. Ši diena tapo Lietuvos karo aviacijos gimimo diena, ji buvo minima kiekvienais metais iki pat okupacijos. Dar 1941 metais maža dalelė lakūnų tautinėje eskadrilėje Ukmergėje slapta minėjo aviacijos gimtadienį.

Tuo metu visa Aviacijos mokykla gyveno ir mokėsi teorinių aviacijos dalykų jos viršininko K. Fugelevičiaus namuose Žaliakalnyje, Ukmergės pl. 24, o birželio pradžioje persikėlė prie Cepelino angaro į „barakus“.

1919 m. vasario 27 dieną į Kauną buvo atgabenti Vokietijoje pirkti aštuoni LVG C VI kovos lėktuvai. Kovo 3 dieną vokietis lakūnas Fricas Šulcas ir karininkas Kostas Fugelevičius atliko pirmąjį Lietuvos karo aviacijos kovinį skrydį.

1919 m. birželio pabaigoje Lietuvos aviacija įsigijo pirmuosius mokomuosius lėktuvus Albatros B11. Maksimalus jų greitis buvo 120 km/h, tūpimo greitis – 60 km/h.

Liepos 21 dieną prasidėjo sistemingos skraidymo pamokos. Dvidešimt mokinių buvo suskirstyta į tris grupes. Tačiau mokslą labai trukdė instruktorių koviniai skrydžiai ir benzino stygius. Mokiniai lakūnai už savo pinigus pirkdavo benziną, kad tik galėtų skraidyti. Tačiau rudenį ir toks mokymas sutriko: vienas instruktorius žuvo lėktuvo avarijoje, kitas, pagrobęs lėktuvą, išskrido į Vokietiją, o trečias buvo atleistas.

Gruodžio 16 dieną, pabaigus 9,5 mėnesio trukusius mokymus, Karo mokyklos II laidą ir Aviacijos mokyklos I laidą baigė 34 mokiniai lakūnai: 23 suteikti leitenanto laipsniai, o 11 išleista puskarininkiais, kuriems vėliau Aviacijos dalyje suteikti leitenanto laipsniai. Iš jų tik Juozas Kumpis, Vytautas Rauba, Leonas Sliužinskas ir Antanas Stasaitis buvo skridę savarankiškai.

Toliau prasideda lietuviškų sparnų augimo ir žydėjimo laikotarpis. Kare su lenkais karo aviacija atliko 93 kautynių skrydžius: iš jų samdytų lakūnų buvo vos devyni. Ir tai buvo atsitikimų, kad jie, užuot skridę į frontą bombarduoti priešų, bombas išmesdavo kur nors miške. Pirmieji Aviacijos mokyklos auklėtiniai – tai bebaimiai pasišventėliai, savo mirtimi kaupę patyrimą, tobulinę ir stiprinę Lietuvos karo aviaciją. Prieškario Lietuvos karo aviacijos istorijoje nebuvo metų, kad nežūtų vienas ar kitas karo lakūnas. 1919 m. spalio 2 dieną pirmasis žuvo Lietuvos karo aviacijos lakūnas vokietis Fricas Šulcas, 1920 m. gegužės 12 dieną žuvo pirmasis lietuvis karo lakūnas Vytautas Rauba, 1920 m. spalio 4 dieną, vykdydamas kovinę užduotį, buvo sunkiai sužeistas pirmasis Lietuvos karo lakūnas ltn. Juozas Kumpis (mirė kitą dieną).  Iš viso 1919–1940 metų laikotarpiu žuvo 38 karo lakūnai. 1929 metais buvo įsigyta parašiutai, kurie išgelbėjo 14 lakūnų. Pirmasis 1929 m. birželio 20 dieną išsigelbėjo kpt. Jeronimas Garolis.

Tarnaudamas Karo aviacijoje karo lakūnu, mačiau mūsų aviacijos tobulėjimą, ginklavimąsi pačiais moderniaisiais lėktuvais: ANBO-41 (iš viso jų 1937–1938 m. buvo pagaminta 20), naikintuvais DEVOTIN-501 (14 lėktuvų pirkta Prancūzijoje 1936 m.), naikintuvais GLOSTER GLADIATOR (14 lėktuvų pirkta Anglijoje 1938 m.).

Deja, mačiau ir Karo aviacijos naikinimą. Karo aviacija okupacijos jėgą pajuto pirmosiomis okupacijos dienomis. 1940 m. birželio 16 dieną apie 14–15 valandą Šiaulių padangę užtemdė daugybė okupantų lėktuvų. Jie triukšmingai skraidė virš miesto ir leidosi Zoknių aerodrome, prie mūsų angarų, užblokuodami lėktuvų išvežimą. Tas pats vyko Kaune ir Panevėžyje.

Praėjus porai savaičių nuo okupacijos pradžios, 1940 m. liepos 1 dieną, iš aviacijos pašalinamas Karo aviacijos štabo viršininkas gen. št. plk. Juozas Rapšys ir Karo aviacijos dirbtuvių viršininkas inž. plk. ltn. Antanas Gavelis. Kitą dieną  į atsargą paleisti plk. ltn. Edvardas Reichertas, ūkio viršininkas; gen. št. plk. ltn. Narcyzas Tautvilas, I grupės vadas; mjr. Kazys Šimkus, 4-osios eskadrilės vadas; mjr. Juozas Vaičius, 5-osios eskadrilės vadas; mjr. Zigmas Drunga, Karo aviacijos II skyriaus viršininkas; kpt. Aleksas Mariūnas, 2-osios eskadrilės lakūnas; kpt. Grigorijus Radvenis, 3-osios eskadrilės lakūnas, l. e. Zoknių dirbtuvių viršininko pareigas; kpt. Albertas Švarplaitis, III grupės žinių karininkas; kpt. Ernestas Vymeris, tiekimo skyriaus sandėlių viršininkas. Naikinant Lietuvos karo aviaciją buvo ne tik atleidžiami į atsargą karo lakūnai, bet ir grobiamas jos turtas.

Tą pačią liepos 1-ąją buvo įsakyta perduoti Raudonajai armijai du angarus, dvejas kareivines, požeminę benzino cisterną ir keletą sandėlių. Be tarnybinių patalpų, reikėjo užleisti ir dalį karininkų gyvenamųjų patalpų.

1940 m. rugpjūčio 6 dieną okupantai iš Pajuostės aerodromo išgrūdo šeštą ir aštuntą eskadriles, užgrobdami aerodromą, pastatus ir kitą karinį turtą. Spalio 27 dieną išleistas įsakymas Karo aviacijai Nr. 96, kurio 1 str. sakoma: „Karo aviaciją nuo š. m. spalio 28 d. laikyti išformuota. Pagrindas: KAM Vyr. Likvidacinės komisijos pirmininko įsakymas Nr. 29 1 str.“

1940–1941 metais komunistai sušaudė septynis karo lakūnus – brig. gen. Antaną Gustaitį, mjr. Igną Špokevičių, kpt. Albertą Švarplaitį, ltn. Leoną Žemkalnį, psk. Praną Ignataitį, psk. Aleksą Žadeikį, psk. Skrinių, lageriuose nukankino dvylika – plk. Juozą Grigiškį, kapitonus Kostą Biknių, Vladą Morkų, Andrių Naujoką, Joną Paliejų, leitenantus gyd. Antaną Janulį, Antaną Masiulį, Medardą Vasiliauską, jaun. ltn. Juozą Martusą, psk. Šakėną, civilį tarnautoją gydytoją Kazimierą Gogelį. Iškentę paniekinimą, šaltį, badą, sugrįžo aštuoni lakūnai – kpt. Viktoras Sakalas, kpt. Simas Stanaitis, kankintas 18 metų įvairiuose lageriuose, leitenantai Balys Morkūnas, Antanas Navaitis, Stasys Šeštokaitis, Petras Urbietis, j. ltn. Jonas Valys, viršila Balys Dabušis.

Prasidėjus antrajai okupacijai suimta 26, iš jų vienas sušaudytas, keturi žuvo: plk. ltn. Jonas Kaminskas, Edvardas Reichertas, majorai Adomas Augustinas, Balys Brazys, Stasys Jakštys, Antanas Kalniūnas, Eugenijus Kraucevičius (žuvo), Petras Lapienius, Petras Masys, Antanas Stašaitis, Feliksas Tiškus, kapitonai Jurgis Draugelis, Kazys Mintautas, Antanas Naujokas, Petras Puodžiūnas (žuvo Sedos kautynėse), Vaitiekus Steponkus (sušaudytas), leitenantai Juozas Karosas (žuvo sovietų aviacijai bombarduojant Šiaulius), Aleksas Kostkus, Kostas Lekšas, jaun. leitenantai Kazys Grigaitis (žuvo), Kazys Petrikas, Pranas Šakelė, Antanas Urbonas (užverbuotas šnipu ir paleistas, išdavė A. Ramanauską-Vanagą), Petras Vaina, viršila Petras Kreivys, jaun. pusk. Aleksas Guja.

 Neaiškiomis aplinkybėmis 1940 m. rudenį nužudytas mjr. Juozas Namikas. Kpt. St. Jasiunskui pavyko išsigelbėti komunistams vykdant kalinių skerdynes Červenės miškuose.

Antrąją karo dieną žuvo keturi  lakūnai: mjr. Jurgis Kovas, kpt. Albinas Bulvičius, ltn. Juozas Kalasiūnas ir jaun. ltn. Aleksas Morkus.

Birželio sukilimo metu išlaisvinti iš kalėjimų keturi: gen. št. plk. Juozas Narakas, kpt. Antanas Audronis, kpt. Ignas Vilius ir ltn. Kostas Lekšas.

Saugumo daliniuose žuvo trys: kpt. Alfonsas Pupelis, ltn. Juozas Radžiūnas, viršila Motiejus Garunkštis.

Tačiau okupantų smūgiai Lietuvos karo lakūnų nepalaužė. Atsiradus pirmai progai nusikratyti okupanto letenos drąsiai stojo į kovą: gen. št. plk. ltn. N. Tautvilas ir M. Mačiokas darbuojasi sukilimo štabe, gen. plk. ltn. J. Jankauskas, majorai Garolis, Svilas, Vaivada, kpt. Draugelis vadovauja sukilėlių būriams. Ltn. J. Dženkaitis žuvo gindamas Aleksoto tiltą nuo susprogdinimo. Ltn. Br. Norkus Prisikėlimo bažnyčios bokšte iškėlė laisvės simbolį – Lietuvos trispalvę. Jaun. psk. J. Astikas su lėktuvu ANBO-41 Ukmergėje apšaudė sprunkančius iš Lietuvos okupantus. Mūsų tautinės eskadrilės lakūnai neskrido į Rusiją, o iš Pabradės aerodromo grįžo atgal ir nusileido prie Siesikų, kur buvo vokiečių internuoti, laikomi Rytprūsiuose, Austrijoje belaisvių stovyklose, rudenį atvežti į Kauną ir paleisti namo.

1944 m. vasarą su kariuomene „išvaduotoja“ grįžta kolaborantai: Sniečkus, Paleckis, Gedvilas, Guzevičius ir kiti. Iš įvairių padugnių kuriami plėšikavimo, žmonių terorizavimo ir žudymo būriai, liaudies vadinami „stribais“. Gyvulinių vagonų ešelonai su XX amžiaus vergais dunda į neaprėpiamus Sibiro plotus, o iš motinėlės Rusijos skuba apiplyšę, išbadėję naujos kultūros ir papročių nešėjai. Žudoma tauta pakyla į žūtbūtinę kovą su savo žudikais. Tos kovos istorijoje vieną ryškiausių puslapių įrašė buvę Lietuvos karo lakūnai: gen. št. plk. ltn. Juozas Jankauskas – karinės Kęstučio organizacijos vadas (suimtas 1953 m. vasario 3 d. ir nuteistas 25 m. kalėti, vėliau bausmė sumažinta iki 10 m.); gen. št. plk. ltn. Mykolas Mačiokas – 1945 m. sugrįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos sutinka būti vyriausiuoju partizaninio karo vadu (iškilus suėmimo pavojui, su partizanų paruoštais dokumentais išvyko į Rygą ir ten, kaip spėjama, 1953 m. kovo 24 d. su NKVD „pagalba“ mirė); mjr. Zigmas Drunga – Tauro apygardos vadas (1946 m. birželio 12 d. kautynėse sužeistas susisprogdino); mjr. Bronius Vaivada – Utenos rezistencinių pajėgų viršininkas (suimtas 1945 m. birželio 7 dieną, sušaudytas 1946 m. birželio 7 dieną); kpt. Leonas Taunys – Tauro apygardos organizatorius ir pirmasis vadas (suimtas 1945 m. spalio 22 dieną, sušaudytas 1946 m. liepos 26 dieną); kpt. Albinas Tindžiulis – Pandėlio apylinkės partizanų vadas (žuvo 1949 m. vasario 2 dieną); kpt. Vytautas Digrys – Žemaitijos partizanų organizatorius (suimtas 1945 m. sausio 6 dieną, nukankintas mirė 1945 m. sausio 9 dieną); kpt. Ignas Vilius (suimtas 1945 m. gegužės 3 dieną, sušaudytas 1946 m. gegužės 16 dieną); ltn. Juozas Kasparas (Kasperavičius) – Kęstučio apygardos vadas (1947 m. balandžio 12 d. NKVD ir stribams apsupus štabo bunkerį, sunaikinęs dokumentus, susisprogdino); ltn. Petras Aleksonis – Didžiosios Kovos apygardos Kęstučio būrio vadas (suimtas 1946 m. sausio 11 dieną, paleistas); viršila Kostas Liuberskis – Prisikėlimo apygardos laikraščio „Partizanų šūviams aidint“ redaktorius (paskutinis laikraščio numeris pasirodė 1957 metais. NKVD sąjunginę K. Liuberskio paiešką paskelbė 1960 metais. Paieška nutraukta 1965 metais, neaptikus jo pėdsakų); psk. Stepas Sebastijonavičius – Vytauto Didžiojo rinktinės partizanas (1947 m. vasario 16 dieną kautynėse sunkiai sužeistas pateko į NKVD nagus. Po žiauraus tardymo nuteistas sušaudyti, vėliau bausmė pakeista 10 metų lagerio); jaun. psk. Jonas Bulota – Birutės rinktinės vadas (1947 m. rugsėjo 24 d. NKVD ir stribams apsupus rinktinės bunkerį su Tauro apygardos kapelionu kun. J. Lelešiumi ir dviem partizanais susisprogdino); jaun. psk. Vacys Girdėnas – Algimanto apygardos štabo viršininkas (žuvo 1946 m. birželio 26 dieną).

Komunistų užmačios neišsipildė – Karo aviacija nežuvo. 1992 m. birželio 12 dieną Barysių aerodrome vėl pakilo į orą lėktuvai su Vyčio Kryžiais.

Gaila ir skaudu, kad tie, su kuriais kartu skraidžiau, tie, kurie vargo ir kentėjo partizano vargus ir ant tėvynės laisvės aukuro paaukojo savo gyvybes, dabar yra pamiršti, nepagerbti. Kitų kariuomenės rūšių puskarininkiams, vadovavusiems partizanų daliniams, po mirties buvo suteikti kariniai laipsniai, jie apdovanoti ordinais.

© 2009 „XXI amžius“