|
Puikybės priešnuodis dorybių sėklos
Kaip žinia, šįmet Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo proga, Kauno arkivyskupijos bažnyčiose sakomi katechetiniai pamokslai. Šį sekmadienį bus kalbama apie svarbiausias ydas, kurios tiesiogiai susijusios su mūsų pamote puikybe.
Todėl kiekvienam pravartu skvarbiau dirstelėti į savo vidų ir savęs paklausti: Ar dar yra mano gyvenime vienos pavojingiausių nuodėmių įvairių puikybės pasireiškimų, kuriais kai kada nejučiomis įskaudinu aplinkinius ir, deja, pats ar pati dėl to nesigailiu, nes to blogio savyje nepastebiu? Turbūt ne vienas galėtume prisipažinti, jog buvo mūsų gyvenime tokių periodų, kai iš šio dvasinio letargo savo klaidų nepastebėjimo mus pažadino, pavyzdžiui, mūsų artimieji ar kiti žmonės, kurie į mūsų tam tikras puikybės ir piktumo apraiškas sureagavo ne ant mūsų išliedami susikaupusią tulžį, bet lyg neadekvačiai ramiai šyptelėdami bei maloniai ištardami kažkokius žodžius (galbūt jau juos pamiršome), kurie ištirpdė visas buvusio susipriešinimo ledų keteras.
Viena senjorų istorija kalba pati už save. Kartą susiginčijo senelis su senele. Ta taip supyko kad savo vyrui daugiau nė žodžio. Kitą dieną senelis jau ir pamiršo kivirčą, o senelė į jį nė dirst ir vis tyli. Senelis niekaip neišmano, kaip išblaškyti tą slogią tylą, tad ėmė raustis po spinteles ir po stalčius. Pagaliau senelė nebeištvėrė: Ko, po galais, tu ieškai? paklausė ji piktai. Garbė Dievui, jau radau, tarė senelis, šelmiškai šypsodamasis, tavo balsą!
Šio pasakojimo pabaigoje buvo tokie žodžiai: Jei tai, ko ieškai, yra Dievas, žiūrėk kur nors kitur. Sutinku, kad dažniausiai ieškant prarastos šeimoje sandermės išties geriau kuistis ne po dulkėtus stalčius, bet geriau atsiversti Bibliją ar kokią nors kitą širdį Dievop keliantį leidinį ar pradėti melstis rožinio malda ir būtent šiuose ir panašiuose dalykuose ieškoti puikybės piktžolėms tinkamiausių priešnuodžių. Tačiau gyvenime netrūksta ir pamokančio paradoksalumo, kurio dėka tas senelis (kaip matėme) ne tik grąžino savo pačiai balsą, bet tikiu paskatino (nors per nago juodymą) ją vidujai keistis.
Mums neretai stinga didžios kantrybės dorybės, nes norime, kad Aukščiausiasis kuo greičiau iš mūsų gyvenimo mums padėtų išguiti puikybės, pavydo, rūstybės ir kitus panašaus plauko nuodėmių likučius, idant mūsų širdys galėtų pražysti visų dorybių grožiu. Tai teisėtas noras, kuriam anksčiau ar vėliau bus lemta išsipildyti. Vis dėlto dabar pasisemkime išminties ir kantrybės iš vieno žmogaus dialogo su pačiu Viešpačiu.
Moteris sapnavo, kad ji įeina į naujutėlaitę parduotuvę ir nuščiūva, už prekystalio pamačiusi Dievą. Ką Jūs parduodate? paklausė. Viską, ko geidžia jūsų širdis, tarė Dievas. Nelabai tikėdama savomis ausimis ir kiek pamąsčiusi ji tarė: Norėčiau ramybės, meilės, laimės, išminties ir išsivadavimo iš baimės ne tik man, bet ir kiekvienam šioje Žemėje. Dievas nusišypsojo: Manau, jūs ne taip mane supratote, mieloji, tarė Jis. Neparduodame prinokusių vaisių. Tik sėklas.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2009 XXI amžius
|