Atnaujintas 2009 m. kovo 6 d.
Nr. 19
(1711)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Numesk, Tėvyne, rūbą seną!

Algimantas Zolubas

Lengva pasakyti, tačiau kaip tai padaryti, jei trūksta valios, jei naujo rūbo pasisiūdinti nesiseka. Tada tenka dėvėti seną rūbą, tarkim, sermėgą. Lietuvoje – raudoną...

Formaliai atgavusioj nepriklausomybę Lietuvoje ne tik „tarybinės“ dešrelės ir bandelės tebegaminamos, bet ir ją tebevaldo vakarykščiai prievartautojai – komunistai. Sovietinių represijų įkvėpėjai ir užsakovai be kliūčių eina į aukščiausius valstybės postus, jiems leidžiama dalyvauti rinkimuose į prezidentus, Seimo narius, būti ministrais, vadovauti teismams, būti teisėjais. Žiniasklaidą tie prievartautojai valdo pinigais, liaudį – skurdu (pažeria pažadus ar trupinius nuo savo stalo). Visuomenės, kuri sudaro demokratinėje valstybėje jos pamatą ir turinį, pilietinis bei patriotinis ugdymas, telkimas pilietinei veiklai ignoruojamas arba sąmoningai stabdomas. Trumpai tariant, turime tik demokratijos (savivaldos) regimybę, nes demokratiją valdo, ja naudojasi buvusi sovietinė partinė nomenklatūra. Nuo sovietinio režimo pabėgti buvo neįmanoma, saugojo geležinė uždanga. Geležinei uždangai žlugus, penktadalis tautos „laisvą“ ir „nepriklausomą“ Lietuvą apleido, iš komunistų valdomos Lietuvos pabėgo.

„Bloga, bloga, labai bloga valdžia“, – sako humoristas. Tačiau jam tuoj  pat atkertama, kad valdžia tokia, kokią išsirenka liaudis. Tačiau, dešimtmečius sovietizuota tauta turi būti apsaugota nuo pasirinkimo iš blogų kandidatų į valdžias. Tautos desovietizacijos procesas ilgas, nes homo sovieticus sindromas gyvastingas, jis neleidžia visuomenei vertybiškai mąstyti, apsispręsti, tačiau desovietizuoti patį demokratijos mechanizmą, kad jis nebūtų susietas su komunistinės nomenklatūros įtaka, buvo ir tebėra įmanoma.

Nuo pat nepriklausomybės atgavimo kapstomasi po „bildukų“, kolaborantų bei etatinių kagėbistų esamas ir numanomas bylas. Į narplionei prilygstančią, be apčiuopiamų pasekmių liustraciją jie nebekreipia dėmesio. O jų šeimininkai, pakeitę raudonas „sermėgas“ su penkiakampėmis į smokingus su raudonais gvazdikais atlape, kaip niekur nieko maudosi turtuose, piniguose ir malonumuose teisėtvarkos ir teisėsaugos šešėlyje – jų liustracija nepalietė.

Seimams buvo dvi progos desovietizuoti demokratijos mechanizmą (1990–1992 ir 1996–2000 metais), tačiau jos nebuvo išnaudotos. Su pastaraisiais Seimo rinkimais radosi trečia. Patriotinės visuomeninės organizacijos, laikydamos liustracijos įstatymą ydingu iš esmės, vasario 27 dieną kreipėsi į Seimą, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, Liustracijos komisiją ir Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, reikalaudamos jį keisti, numatyti pasekmes ne tik nusikaltimų vykdytojams, bet ir dar griežtesnes bausmes nusikaltimų užsakovams.

Ar pasinaudos naujas Seimas trečiąja proga padėti Tėvynei nusimesti rūbą seną, ar nesukliudys jam homo soveticus sindromas, netrukus turėtume pamatyti. Lieka viltis, kad trečias kartas bus sėkmingas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija