|
Caritas pradžią prisimenant
Prabėgo 20 metų nuo I steigiamojo Caritas suvažiavimo, kuriame ir man teko laimė dalyvauti. Jadvyga Stanelytė, pažįstama dar iš universiteto laikų, atsiuntė pakvietimą į 1989 m. balandžio 1516 dienomis vyksiantį steigiamąjį Caritas suvažiavimą Kaune.
Saulėtą balandžio 15-osios rytą atvažiavau į Šv. Antano bažnyčią. Čia suvažiavimo dalyviams ir svečiams buvo aukojamos šv. Mišios. Į bažnyčią su vėliavomis viena po kitos ėjo įvairių miestų delegacijos. Bažnyčioje šv. Mišias aukojo šviesaus atminimo kardinolas Vincentas Sladkevičius, jam talkino lietuvių išeivijos vyskupas Paulius Baltakis, vyskupas Vladas Michelevičius. Po šv. Mišių darnia procesija per ąžuolų parką ėjome į Sporto halę. Buvo iškelta pašventinta vėliava.
Suvažiavimo pradžią paskelbė iniciatyvinės Caritas grupės narė s. Albina Pajarskaitė. Ji pakvietė tylos minute pagerbti mirusias motinas ir Gruzijos aukas.
Kardinolas V. Sladkevičius į suvažiavimo dalyves kreipėsi tokiais žodžiais: Žvelgdamas į jus matau savo mylimos mamytės veidą! Nežinau, ar yra gražesni žodžiai pasveikinti motinas, moteris. Jis savo kalboje kvietė mylėti kiekvieną žmogų, nešti šilumą ir šviesą į šeimas, į mokyklas, nes tik eidami šiuo keliu daromės panašūs į savo Kūrėją ir Atpirkėją.
Kun. Sigitas Tamkevičius linkėjo sambūriui ištvermės, kalbėjo, kad šį sambūrį įkūrė pats Jėzus Kristus. Filologė s. Jadvyga Stanelytė savo kalboje akcentavo, kad jaunimui žodžiai, pabarimai nebeturi didelės reikšmės, todėl reikia pavyzdžiais gražiu sugyvenimu šeimose, mokyklose paveikti jaunimą. Kun. Robertas Grigas kalbėjo apie būtinybę dėstyti tikybą mokyklose, aptarė kaimo kultūros būklę. Gydytoja Filomena Taunytė kalbėjo apie vaikus, kurie negirdėjo mamų lopšinių, augo be meilės lopšeliuose, darželiuose. Įstrigo atmintin tuo laiku dirbusio diplomatu Anglijoje Justo Vinco Paleckio žodžiai: XXI amžius bus arba žmogaus humanizmo amžiumi, arba savęs susinaikinimo amžiumi. (Pastarieji žodžiai pildosi, nes vyksta karai ne tik užsienyje, bet ir pas mus: nesantaika, žudynės šeimose, karas keliuose. Net motina ar sugyventinė griebia nuo stalo peilį, išgirdusi žiauresnį vyro žodį. Jauni žmonės apsvaigę nuo kvaišalų žudo vieni kitus. Neduok Dieve, jei artėja žmogaus susinaikinimas
)
Suvažiavimas tęsėsi dvi dienas. Po 20 metų visų sveikinusių kalbų nebeprisimenu. Džiaugiuosi, kad iš arti mačiau tiek daug iškilių asmenybių: prof. V. Landsbergį, monsinjorą A. Svarinską, daugybę kunigų, vyskupų. Daug moterų buvo tautiniais rūbais, visi atrodė laimingi, draugiški. Piktų, nepatenkintų nepastebėjau. Caritas veikloje nedalyvavau, nors buvau kviečiama. Tuomet dar dirbau, šeima iš penkių asmenų, sena mamytė darbo, darbelio buvo per akis.
Prisimindama visa tai noriu palinkėti Caritas darbuotojoms stiprios sveikatos, kantrybės padedant žmonėms tiek fizine veikla, tiek stiprinant dvasiškai.
Irena UOGINTIENĖ
Šiauliai
© 2009 XXI amžius
|