| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Įžeidinėti mūsų istoriją neleistina Gintaras VISOCKAS
Neseniai Lietuvos tarptautinių santykių ir politikos institute šios mokslo įstaigos studentams bei svečiams buvo surengta paskaita intriguojančiu pavadinimu Istorijos politika ir politikos istorizavimas. Pagrindiniai šios diskusijos oratoriai buvo prof. Raimundas Lopata, žurnalistas Rimvydas Valatka ir istorikas Alfredas Bumblauskas. Tądien buvo diskutuota, ar ne per dažnai mes, lietuviai, idealizuojame savo istoriją, ar ne per dažnai mes vengiame nemalonių, neparankių istorinių temų? Objektyvi analizė, ar nepilnavertiškumas Nesigailiu dalyvavęs šiame renginyje, taip pat negaliu tvirtinti, kad nesutinku su ten dėstytomis įžvalgomis. Pernelyg tiesmukas, įkyrus, primityvus praeities idealizavimas bei kategoriškas nenoras analizuoti protėvių padarytas klaidas dažniausiai atneša priešingų rezultatų. Visuomenė nustoja tikėti brukte brukamais idealais ir visur ima ieškoti negatyvių faktų. Net ten, kur jų negali būti. Ir, kad ir kaip būtų skaudu, pradeda tikėti tik neigiamais reiškiniais. Susiklosčius tokioms sąlygoms, įspūdį visuomenei daro tik tai, kas juoda, bjauru, negražu. Taip, istorikams nevalia meluoti, nevalia būti tendencingais, tačiau istorikai neturėtų ir tautai skiepyti nepilnavertiškumo jausmo, kurio, sutikite, Lietuvoje šiandien dar labai daug. Kaip atskirti, kada istorikas ar istorija besidomintis visuomenės veikėjas nuoširdžiai, geranoriškai analizuoja prosenelių ir senelių ydas, klystkelius, o kada sąmoningai ar nesąmoningai skiepija nepilnavertiškumo jausmą, suprask, visi buvo ne be nuodėmių? Vytautą Didįjį pavadino šunsnukiu... Turėtume dėkoti TSPI, surengusiam tokio pobūdžio paskaitą. Ir vis dėlto ne su visomis A. Bumblausko, R. Valatkos, R. Lopatos mintimis galima sutikti. Jei keliais žodžiais reikėtų apibrėžti teiginius, dėl kurių, mano supratimu, ne tik verta, bet ir būtina ginčytis, atsakyčiau štai taip. Tądien buvo diskutuojama ir apie tai, ar mums, lietuviams, galima Vytautą Didįjį vadinti šunsnukiu, ar mes galime teigti, kad 1923-aisiais ne išvadavome, bet okupavome Klaipėdos kraštą, ar mums šiandien kai kurios daktaro Jono Basanavičiaus teorijos neatrodo naivios, primityvios, atmestinos, galų gale ar Adolfo Šapokos Lietuvos istorija nėra tik primityvus to meto Lietuvos politinių veikėjų, pirmiausiai prezidento Antano Smetonos, politinis užsakymas? Tądien buvo pažerta ir daugiau klausimų, kurie vertė suklusti, susimąstyti. Pasirodo, Vilnių mes galėjome atgauti ne iš Maskvos, bet Briuselio rankų, jei tik to meto mūsų politikai būtų buvę įžvalgesni, sumanesni. Šią versiją iškėlė istorikas A. Bumblauskas. Tiesa, jis pripažino, kad tokiu atveju Vilnius šiandien greičiausiai būtų buvęs žymiai lenkiškesnis. Mat Vakarų Europa mums būtų padėjusi jį susigrąžinti tik tuo atveju, jei būtume sutikę Vilniaus krašte gyvenantiems lenkams suteikti plačią politinę ir ekonominę autonomiją... Skambėjo negatyvistinio pobūdžio teiginiai Šioje diskusijoje irgi nuskambėjo teiginys, kad Vytautas Didysis šunsnukis. Kontekstą, kuriame nuskambėjo ši frazė, nusakyti keliais žodžiais itin sunku. Objektyvumo dėlei privalu pabrėžti, jog salėje tvyrojusi nuotaika neleidžia pranešėjų apkaltinti kategoriškumu, tiesmukumu, primityvumu. Bet negatyvistinio pobūdžio teiginiai tąsyk skambėjo labai dažnai. Jie krito į akis. Diskusijos Istorijos politika ir politikos istorizavimas pranešėjai ne tik kėlė klausimus, bet ir pateikė konkrečių atsakymų be jokių tabu. Suprask, tik subrendusi, išsilavinusi, moderni nacija gali sau leisti kelti aštrius, nepatogius klausimus. Žurnalistas R.Valatka maždaug taip ir pasakė: Vytautas tikrai buvo šunsnukis, bet jis savas, lietuvis, todėl aš jį myliu, gerbiu, juo didžiuojuosi. Kokių pavyzdžių reikia bręstančiam jaunimui? Be abejo, negaliu nepritarti įsitikinimui, jog šiais laikais privalome kategoriškai atmesti bet kokius draudimus bei nutylėjimus. Tik štai niekaip nesupratu, koks buvo tikrasis tos diskusijos tikslas? Kodėl staiga trims garbingiems, išsilavinusiems, įtaką nuomonės formavimui turintiems vyrams prireikė gilintis į Vytauto Didžiojo klaidas bei ydas? Klausimų kilo ir dėl A. Šapokos Lietuvos istoriją, ir dėl daktaro J. Basanavičiaus samprotavimų apie lietuviškąją, baltiškąją kilmę. Ypač įsiminė A. Bumblausko ir R.Valatkos žodžiai, kad jie ruošiasi važinėti po Lietuvos mokyklas ir bandyti istorija sudominti ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir provincijoje gyvenančius moksleivius. O paskaitas, kad jos neprapultų, filmuos dienraščiui Lietuvos rytas priklausančios televizijos operatoriai ir skelbs per TV ir internete. Apie vaikiškus klausimus ir istorijos diletantus Puiki mintis jaunimą skatinti domėtis garbinga šalies praeitimi. Tačiau labai įdomu, kokį poveikį jaunimui turės, na, kad ir tas pasakymas apie šunsnukį? Juk nuvykę provincijon pašnekovai tikriausiai nesusilaikys nepakartoję ir savo epitetų apie didįjį kunigaikštį. Bet ar nederėtų pirmiausiai mūsų vaikams papasakoti apie Vytauto Didžiojo nuopelnus, drąsą, išmintį, diplomatinius sugebėjimus ir tik tada prabilti apie jo klaidas? Juk priešingu atveju žodis šunsnukis gali visiems laikams užgožti kitą žodį didysis. Tokią mintį iškėlė paskaitoje dalyvavęs vienas aukšto rango Lietuvos užsienio reikalų ministerijos diplomatas, tačiau iš jo klausimo buvo tik pasišaipyta. Istorikas A. Bumblauskas leido sau ironizuoti, jog tokius vaikiškus klausimus gali kelti tik nesubrendę vaikai arba istorijos diletantai. Nepakvietė nė vieno oponuojančio istoriko Gal istorikas A. Bumblauskas ir teisus, netiesiogiai tą diplomatą pavadinęs istorijos diletantu, tačiau jis pamiršo prisipažinti, jog Lietuvoje esama ir kitaip nei jis mąstančių istorikų, kurių diletantais pavadinti tikrai neapsiverčia liežuvis. Ir jie, skirtingai nei A. Bumblauskas, panašiais epitetais nesisvaido. Visur ir visada neva objektyvumo siekiantis ponas A. Bumblauskas į popietinę paskaitą kažkodėl nepasikvietė istoriko Romo Batūros, kuris, beje, tokius samprotavimus apie Vytautą Didįjį pavadino didžiausia niekšybe. Istorikui R. Batūrai pateikęs svarbiausią klausimą, ar mūsų samprotavimai apie istoriją nėra per daug idealizuoti, išgirdau visiškai priešingą atsakymą. Galima sakyti, kad esame karalių tauta Istorikas R. Batūra išgyvena, kad mes vis dar per mažai suvokiame savo šalies istorijos didingumą, kad kai kurie mūsų istorikai pasidavė kosmopolitizmo ir nihilizmo įtakai. Istorikas R. Batūra pabrėžė, kad mes niekad nebuvome Europos pauodegys ar papilvė, o mūsų atsilikimas mokslo, kultūros ar visuomeninės raidos požiūriu buvo neišvengiamas, nes ištisus šimtmečius mes buvome priversti kariauti dėl savo išlikimo. Pasak R. Batūros, lietuvius reikia vadinti karalių tauta, nes mūsų protėviai viduramžiais mažiausiai 250 metų Vakaruose gynėsi nuo kryžiuočių antpuolių, o pietuose nuo Aukso ordos išpuolių. Ir mūsų protėviai ne tik apsigynė, bet ir sukūrė galingą valstybę, kurios valdovas buvo Vytautas Didysis. Jį gerbė ir Maskvoje, ir Kijeve, ir Čekijoje, jo bijojo kryžiuočiai, jo bijojo Krymo totoriai, popiežiai jį vadino karaliumi... O štai mes, jo palikuoniai, staiga imame ir pavadiname šunsnukiu. Pagiriamasis žodis Jonui Basanavičiui Panašios nuomonės istorikas Romas Batūra buvo ir apie tuos, kurie daktarą J. Basanavičių ir jo teorijas laiko primityviomis. Tais laikais, kai gyveno dr. J. Basanavičius, jo versijos, įžvalgos buvo itin aukšto lygio, jas vertino, jomis rėmėsi kiti mokslininkai, tyrinėtojai. Žinoma, šiandien kai kurie lietuvių tautos dvasios žadintojo pastebėjimai gali atrodyti naivūs, bet kitaip ir vargu ar gali būti. Juk kvaila, primityvu iš XIX amžiuje gyvenusio mokslininko ir tyrinėtojo reikalauti, kad jis mąstytų XX amžiaus pabaigos kategorijomis. Bet mes, lietuviai, iš savo protėvių kažkodėl staiga imame reikalauti neįmanomo. Tokia nuomonė didžiausias, akiplėšiškiausias melas Istorikas R. Batūra buvo pasipiktinęs ir tais mūsų istorikais, kurie drįsta įrodinėti, esą lietuviai 1923-aisiais okupavo Klaipėdos kraštą. Lietuviai per visą savo istoriją pasižymėjo tolerancija ir taikingumu jie tik gynėsi, bet nepuldinėjo svetimų žemių. Likimas jiems nebuvo itin palankus, todėl jie prarado milžiniškas teritorijas, kurioje kadaise gyveno. Tyrinėtojai neneigia, kad baltų gyventa ir dabartinėje Kaliningrado srityje, ir dabartinėje Lenkijoje, ir dabartinėje Baltarusijoje, ir net netoli Maskvos. Mes pergyvenome šimtmečiais trukusią germanizaciją, polonizaciją, rusifikaciją, mes praradome kadaise mums priklaususius milžiniškus arealus. Ir vis tiek pavadinami okupantais. Liūdniausia, kad šiuos žodžius ištaria ne tik svetimi, bet ir savi. Tokių lietuvių nesupratau, nesuprantu ir nesuprasiu. Vokiečių istorikai labai nenoriai kalba apie aplinkybes, kuriomis baltų žemėse įsikūrė kryžiuočiai ir kalavijuočiai. Vokiečių istorikai tik dabar garsiau tvirtina, jog žemės, į kurias veržėsi kryžiuočiai, buvo baltų apgyvendintos, taigi kryžiuočiams jėga tekę išstumti baltus. Iki tol kryžiuočių keliavimas į Rytus jų istoriniuose veikaluose buvo vaizduojamas kaip atsikėlimas į niekieno apgyvendintas žemes. Vokiečių istorikai vengia vartoti žodį okupacija, o mes mėgaujamės tomis nuodėmėmis, kurių nepadarėme, kalbėjo istorikas. Paprašytas pakomentuoti A. Šapokos Lietuvos istoriją, R. Batūra tvirtino, kad tai vienas puikiausių to meto istorijos vadovėlių, kuriame paprastai, aiškiai, suprantamai papasakota didvyriška ir kartu tragiška Lietuvos istorija. Tas vadovėlis, istoriko R. Batūros įsitikinimu, ir dabar nėra pasenęs savo aktualumu bei objektyvumu, jame nėra melo, iškraipymų. Žinoma, kai kas pasikeitė, bet pasikeitė ne todėl, kad vadovėlio sudarytojai ir užsakovai specialiai siekė iškraipyti istorijos faktus tiesiog šiandien toli į priekį pažengė istorijos mokslas. Ir istorikai vaikosi sensacijų Svarstydamas, iš kur ir kodėl atsiranda autorių, pašiepiančių mums svarbius politikos, visuomenės, kultūros veikėjus, istorikas R. Batūra pabrėžė, kad kiekvienas šią specialybę pasirinkęs profesionalas privalo pirmiausiai mąstyti apie pareigą valstybei, o ne apie savo asmeninį populiarumą ar gerovę. Jis neatmeta galimybės, jog kai kurie istorikai bet kokia kaina siekia tapti žinomi, garsūs, todėl ir verčiasi per galvą, prisigalvodami visokiausių sensacijų bei pusiau tikrų istorijų. Tačiau neatmetama ir galimybė, kad už kai kurių pseudoistorikų nugarų gali slėptis ir mums piršte peršamos... svetimos ideologijos.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |