Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Popiežius pabrėžia išskirtinę Romos misiją

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI kalba Romos gyventojams. Šalia – Italijos sostinės meras Džanis Alemanas

Į susitikimą su Popiežiumi prie Romos savivaldybės rūmų atvyko minios gyventojų

Vizitas į savivaldybę liudija santarvę

Praėjus mėnesiui po to, kai Vatikane buvo iškilmingai paminėtos 80-osios Laterano sutarčių, įgalinusių išspręsti vadinamąjį „Romos klausimą“, pasirašymo metinės, popiežius Benediktas XVI apsilankė Romos mero rezidencijoje – Kapitolijaus rūmuose. Šiuos rūmus XVI amžiuje pastatė tuometinis popiežius Paulius III. 1870 metais suvienijus Italiją ir panaikinus „popiežių valstybę“, prireikė net kelių dešimtmečių, kol 1929 metais pasirašytomis Laterano sutartimis buvo nustatyti Italijos ir Šventojo Sosto santykiai. 1966 metais popiežius Paulius VI atvyko į Kapitolijaus rūmus jau kaip Romos savivaldybės svečias. Čia 1998 metais lankėsi ir popiežius Jonas Paulius II.

Priėmęs dabartinio Romos mero Džanio Alemano kvietimą, popiežius Benediktas XVI Italijos sostinės istorinėje būstinėje lankėsi kovo 9 dieną.  Garbingąjį svečią meras D. Alemanas pirmiausia nusivedė į balkoną  pasigrožėti panoraminiu vaizdu, atsiveriančiu į Romos Forumą. Po to Šventasis Tėvas, tradiciškai palikęs įrašą miesto garbės knygoje „Libro d’Oro“, buvo palydėtas į Julijaus Cezario salą, kurioje į iškilmingą posėdį susirinko municipalinės tarybos nariai.

Pagarbiai pristatydamas Popiežių, Romos meras pranešė, kad pažymint šį susitikimą bus įsteigtas socialinės paramos centras jauniems žmonėms ir dedikuotas Benediktui XVI. Institucija bus pastatyta Romos miesto savivaldybei priklausančios žemės sklype. Šventasis Tėvas dėkodamas už tokią gražią iniciatyvą atkreipė dėmesį, kad jis „su pasitikėjimu žvelgia į jaunus žmones ir meldžiasi už juos kiekvieną dieną“. Popiežius linkėjo, kad naujoji institucija taptų Romai dar viena paskata kurti svetingą ir pagarbią socialinę aplinką, kurioje susitiktų kultūra ir tikėjimas, visuomeninis gyvenimas ir religinis liudijimas, kurie yra ypač reikalingi tikrai laisvos ir solidarios bendruomenės egzistencijai.

Lotyniškosios ir krikščioniškosios civilizacijos centras

Didžiąją dalį savo kalbos popiežius Benediktas XVI skyrė Romos miesto, kaip katalikybės sostinės, visuotinei misijai, akcentuodamas tiek dvasinius, tiek ir socialinius aspektus. Priminęs trijų savo pirmtakų apsilankymus Kapitolijaus rūmuose – palaimintojo Pijaus IX (1870 metais), Dievo tarnų Pauliaus VI (1966 metais) ir Jono Pauliaus II (1998-aisiais), Šventasis Tėvas pažymėjo, kad „tie vizitai yra Petro įpėdinių meilės ir pagarbos testamentas“. Romos katalikų bendruomenės ir Visuotinės Bažnyčios ganytojai aiškiai suprato, kad Amžinasis miestas yra „lotyniškosios ir krikščioniškosios  civilizacijos centras“ ir „svetinga tautų motina“. Popiežius Benediktas XVI patvirtino, kad jis, kaip Romos vyskupas, „tėviškai rūpinasi“ visais miesto gyventojais ir daugybe svečių, kurie čia lankosi religiniais ar kultūriniais tikslais, atvyksta čia dirbti ar kaip  turistai. Šventasis Tėvas pritarė mero D. Alemano pastabai, kad Romos miestas nori ir toliau likti „laisvės švyturiu ir etinės civilizacijos skatintoju“, kuriame būtų gerbiamas kiekvieno žmogaus orumas.

Popiežius patvirtino, kad Katalikų Bažnyčia visada aktyviai rems kultūrines bei socialines Romos savivaldybės iniciatyvas, ypač jeigu jos „skatins bendrą žmonių ir miesto autentišką gerovę“. Be to, jis pastebėjo, kad tokio bendradarbiavimo akivaizdus paliudijimas galėtų būti ir jo dovana – knyga „Bažnyčios socialinio mokymo santraukos“, kurią jis įteikė merui ir kitiems miesto savivaldos vadovams. Šis civilinės ir bažnytinės valdžios bendradarbiavimas yra ypač aktualus dabar, kai Roma ir visa Italija ir netgi žmonija susiduria su precedento neturinčiais kultūriniais, socialiniais bei ekonominiais iššūkiais.

Tuos iššūkius pagimdė giliosios pastarųjų dešimtmečių permainos – žmonių mobilumas, migracija ir naujoji ekonomikos ir finansų krizė. Romoje, kuri visada buvo svetingo miesto pavyzdžiu, dabar gyvena gausybė užsieniečių, priklausančių skirtingoms kultūrinėms ir religinėms tradicijoms. Nurodęs į šį „daugiaetninio ir daugiareliginio metropolio bruožą“, Šventasis Tėvas pripažino, kad tokia žmonių integracija kartais tampa sudėtinga. Romoje, kaip ir kituose Italijos bei Europos miestuose, padaugėjo tautinių mažumų išnaudojimo bei smurto atvejų, reikalavimų apriboti migraciją, kuri skatina nusikalstamumo ir kitokių ydų augimą.

Socialiniai sunkumai – dvasinio skurdo atspindys

Atsižvelgdamas į šias naujas problemas popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad katalikų bendruomenė turi ginti visų individų teises. Kartu yra visiškai teisėtas reikalavimas, kad svetimtaučiai imigrantai gerbtų šalies įstatymams, kurių laikytis privalu visiems. Šventasis Tėvas išreiškė viltį, kad Roma susidoros su savo problemomis, semdamasi stiprybės iš savo senosios istorijos, „romėnų teisės“ ir krikščioniškojo tikėjimo. Roma turi rasti jėgų užtikrinti, kad kiekvienas laikytųsi pilietinio sambūvio principų ir būtų atmestos visos netolerancijos bei diskriminacijos  formos.

Nepaisant garbingos krikščioniškos praeities, Roma šiandien, kaip ir kiti urbanistiniai regionai, yra giliai paliesta sekuliarizacijos, kuri yra viena iš pagrindinių socialinių negandų priežasčių. Tą nuolat pabrėžia popiežius Benediktas XVI, nurodydamas į ekonominės krizės, nusikalstamumo ar rasizmo apraiškas. „Pastarojo meto smurto epizodai, dėl kurių mes visi apgailestaujame, yra gilesnės nesveikatos išraiška – kalbėjo jis Romos municipaliteto tarybos nariams. – Jie, sakyčiau, yra ženklas realaus dvasinio skurdo, palietusio šiuolaikinio žmogaus širdį.“

Bandymas išstumti Dievą ir Jo įstatymus iš žmogaus ir visuomenės dėl tariamai didesnės laimės siekio nedavė jokių rezultatų. Atvirkščiai, faktinė bedievybė atnešė tik dvasinį netikrumą ir susilpnino viltį, kurios ir taip maža kasdienių sunkumų bei iššūkių akivaizdoje. „Roma privalo iš naujo atrasti savo giliąją sielą, savo pilietines ir krikščioniškąsias šaknis, jeigu nori skatinti naująjį humanizmą, kuris susitelkia į žmogų…“ – aiškino Šventasis Tėvas. Jis priminė, kad atsitraukęs nuo Dievo žmogus praranda savo antgamtinį pašaukimą, o krikščionybė pateikia aiškų ir visapusišką tiesos mokymą apie žmogų. „Bažnyčia, kuri yra šio mokymo saugotoja, suvokia savo atsakomybę šių dienų kultūrai ir stengiasi ją iš naujo evangelizuoti“.

Solidarumas ir Dievo pagalbos meldimas

Užbaigęs pokalbius su Romos civilinės valdžios vadovais, popiežius vėl išėjo į savivaldybės pastato balkoną pasimatyti su į gretimą aikštę susirinkusiais gyventojais. Tarp jų buvo daug imigrantų, jais besirūpinančių savanoriškų organizacijų narių, vietinės valdžios paramos centrų darbuotojų. Kreipdamasis į jį entuziastingai  sveikinančią minią, popiežius Benediktas XVI priminė, kad pats jau senokai Romoje gyvena, todėl save jau gali laikyti tikru romiečiu. 1984 metais tuometinis Miuncheno (Vokietija) arkivyskupas kardinolas Jozefas Ratcingeris buvo popiežiaus Jono Pauliaus II pakviestas darbuotis į Vatikaną ir 2005 metais tapo jo įpėdiniu, Romos vyskupu.

Atkreipęs dėmesį į Italijos sostinės grožį Šventasis Tėvas pripažino, kad Roma yra išskirtinė savo senoviniais monumentais, kultūrinėmis institucijomis, šventovėmis, meno kūriniais. „Tačiau Roma pirmiausia yra nuostabi dosnumu ir šventumu savo sūnų ir dukterų, kurie paliko iškalbingus ženklus savojo atsidavimo Dievo nuostabumui, meilės grožiui, kuris niekada neišblunka ir nepasensta“, – tvirtino Benediktas XVI. Jis sakė, kad kaip tik tokius ženklus Romoje amžiams paliko čia kankinystę patyrę didieji apaštalai šv. Petras ir šv. Paulius, kiti ankstyvosios krikščionybės veikėjai ir vėlesnių amžių žymūs tikintieji, kurie savo gyvenimus paskyrė rūpintis ligoniais, vargšais ir jaunais žmonėmis. „Jų uždegantis pavyzdys rodo, kad žmonės, sutikę Kristų, neužsisklendžia savyje, o atsiveria kitų ir visos visuomenės vargams ir poreikiams, rūpinasi pirmiausia ne savo interesais, bet bendruoju gėriu“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Dabartiniais laikais ypač reikia tokių pasiaukojusių vyrų ir moterų, kadangi šiandien yra daug nuskurdusių šeimų ir vienišų asmenų. Baigdamas savo kalbą romiečiams Popiežius priminė, jog kartu su artimo meilės ir solidarumo liudijimu niekada nereikia užmiršti maldoje kreiptis „Dievo pagalbos, To, kuris niekada  neapleidžia savo vaikų“.

Vienuolynai –  miesto „dvasiniai plaučiai“

Paskutinis svarbus kovo 9 dienos oficialaus popiežiaus Benedikto XVI vizito Romoje etapas buvo jo apsilankymas netoli savivaldybės rūmų įsikūrusiame istoriniame Šv. Pranciškos Romietės oblačių seserų vienuolyne, saugančiame ir bendruomenės įkūrėjos relikvijas. Kovo 9-oji kaip tik buvo šios XV amžiuje gyvenusios ir varguoliais rūpinusios šventosios liturginio minėjimo diena. Tapusi našle ir pasirinkusi vienuolių gyvenimą viena garsiausių Romos šventųjų buvo kanonizuota 1608 metų gegužės 29 dieną. Nuo popiežiaus Inocento X laikų, Šv. Pranciškos Romietės vienuolinėje bendruomenėje yra kartais net po kelis kartus apsilankę ir kiti Romos vyskupai, ieškodami ten dvasinės stiprybės. Ši vizitų tradicija buvo nutrūkusi po Bažnytinės valstybės žlugimo XIX amžiaus antroje pusėje. Ją atkūrė palaimintasis popiežius Jonas XXIII, aplankęs Šv. Pranciškos Romietės vienuolyną 1960 metų kovo 2 dieną.

Atvykęs į bendruomenės namus popiežius Benediktas XVI oblačių vyresniosios buvo palydėtas į koplyčią, čia pasimeldė prie garsiosios šventosios relikvijų, susikaupė adoracijai prieš Švč. Sakramentą. Susitikęs su seserimis vienuolėmis Šventasis Tėvas kalbėjo apie vienuolinio gyvenimo svarbą Romos miestui. „Jūsų, kaip ir kitų kontempliatyvaus vienuolinio gyvenimo bendruomenių, reikia tarsi visuomenės „dvasinių plaučių“, kad miestui, kur neišvengiamas veikimo šurmulys, nepritrūktų dvasinio alsavimo, primenančio Dievą ir jo išganymo planą“, – sakė popiežius Benediktas XVI.

Jis taip pat atkreipė dėmesį į būdingą šv. Pranciškos Romietės ir jos įkurtos bendruomenės narių charizmą – išlaikyti pusiausvyrą tarp religinio ir socialinio gyvenimo. Šių dienų Romai labai reikia tokių moterų, „visiškai pasišventusių Dievui ir artimui; moterų, gebančių atsidėti maldai ir dosniai bei diskretiškai tarnystei; moterų, žinančių kaip paklusti ganytojams, bet kartu juos paremti ir paskatinti pasiūlymais, kurie kyla iš bendrystės su Kristumi ir tiesioginės patirties artimo meilės darbuose, globojant ligonius, atstumtuosius ir bėdų ištiktus jaunus žmones“, pabrėžė Šventasis Tėvas. Tokia yra brangi dvasinės motinystės raiškos dovana, kaip neatskiriama vienuolinio gyvenimo dalis.

© 2009 „XXI amžius“