|
Šv. Kazimieras globoja Lietuvą
Benjaminas ŽULYS
Lietuvoje buvo minima šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo ir ypatingojo jaunimo užtarėjo, šventė. Be to, kovo 4 dieną sukako 20 metų, kai Vilniuje iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios į Arkikatedrą Baziliką buvo perkelti šv. Kazimiero palaikai. Vilniuje, Kaune ir kai kuriose kitose šalies vietovėse nualmėjo Kaziuko mugės. Tiesa, dabar Gavėnios, rimties ir susikaupimo, metas... Todėl Bažnyčia priminė, kad šv. Kazimiero diena pirmiausia yra dvasingumo šventė.
Šv. Kazimiero dieną Pažaislyje pažymėjo ir Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregacijos seserys vienuolės. Jos sukvietė tikinčiuosius į Švč. M. Marijos Apsilankymo pas Elžbietą bažnyčią, kurioje šv. Mišias aukojo kun. Vilius Sikorskas, Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių kongregacijos namų Kaune kapelionas. Jis kalbėjo apie meilę Dievui, Marijai ir savo artimam, pateikdamas šv. Kazimiero pavyzdį, kuriam buvo būdinga dora, kuklumas, skaistumas, sąžiningumas. Šv. Mišių aukoje kunigui talkino šv. Kazimiero ordino Kauno komturė, verslininkė Alė Jurgaitienė bei šio Ordino riteris, Kauno metrikacijos skyriaus vedėjas Kęstutis Ignatavičius. Fleita grojo Lidija Gomolickaitė-Grudzinskaitė.
Paskui minėjimas persikėlė į vienuolyno svečių namą. Šventės svečias buvo tolimoje Venesueloje Šv. Kazimiero mieste gyvenantis Vilniaus universitete italų bei ispanų kalbas dėstantis lietuvis Algimantas Dugnas. Svečias papasakojo, kad miesto vardo kilmę aiškina ne viena istorijos ir legenda. A. Dugnas labai domisi šio Lietuvos šventojo gyvenimu, apie jį renka žinias. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio antrasis sūnus Kazimieras buvo ruošiamas kandidatu į Vengrijos karaliaus sostą. Tai suprantama jo keturi broliai tapo karaliais, o penkios seserys ištekėjo už Vokietijos sričių kunigaikščių. Dėl šių giminystės ryšių šv. Kazimieras gali būti vadinamas ir visos Vidurio bei Rytų Europos šventuoju. Svečias priminė, kad jaunasis Kazimieras Vengrijos karaliaus sosto atsisakė, nes jo būtų reikėję siekti karo keliu (jo tėvas tam sutelkė apie 12 000 karių armiją), būtų reikėję žudyti ir griauti. Tapęs Lenkijos karaliumi, Kazimieras išdalijo visą savo asmeninį turtą vargšams, apleistiesiems, kaliniams, išpirko tėvo skolas, grąžino valstiečiams iš jų atimtas žemes, o pats gyveno neturtėlio gyvenimą. Kai tėvas jam pasiūlė vesti turtingą gražuolę, jaunasis Kazimieras atsakė, kad jis turi vienintelę meilę švenčiausiąją Mergelę Mariją, kuriai pašventė savo skaistybę.
Šiandien šv. Kazimieras plačiai žinomas visame pasaulyje. A. Dugnas pasakojo, kad Maltos saloje stovi didžiausia pasaulyje lietuvio Šv. Kazimiero bažnyčia, Romoje yra Šv. Kazimiero gatvė, su jo vardu siejami gatvių, gydymo įstaigų, aikščių pavadinimai Ispanijoje, Bolivijoje, kitose pasaulio vietovėse. Pavyzdžiui, Venesuelos lietuviai švenčia dvi, jų įsitikinimu, svarbiausias tautines šventes Vasario 16-ąją ir kovo 4-ąją. Pastarąją dieną dar šventinama duona. Įdomu, kad Venesuelos valstybinės vėliavos spalvos yra geltona, žalia ir raudona.
Svečias priminė, kad šv. Kazimieras valdė jam patikėtas žemes itin sąžiningai, dorai, pasiaukojamai. Tai esąs tikras padorumo pavyzdys įvairaus lygio Lietuvos valdžiai. (Po tų žodžių salėje kilo plojimai.) Svečio nuomone, šv. Kazimieras Lietuvoje nepakankamai gerbiamas. Iš Vilniaus universiteto grupės studentų, paklausus, kas yra šventasis Kazimieras, tik viena mergina atsakė, kad tai Lietuvos globėjas ir jaunimo užtarėjas...
1958 ir 1984 metais Vatikanas išleido pašto ženklų serijas su šv. Kazimiero atvaizdu. Lietuvoje tokių ženklų nėra ir vargu ar kada nors bus. Tiesa, mūsų šalyje yra 15 bažnyčių, pavadintų šv. Kazimiero vardu. Bet tai ne valstybės, o Bažnyčios nuopelnas. Štai birželio 24-oji, Joninės, buvo paskelbta šventine diena, o kovo 4-oji liko eiline darbo diena. A. Dugnas paragino reikalauti, kad ir šv. Kazimiero diena būtų paskelbta valstybine švente. Svečio nuomone, Lietuvos Seimas šv. Kazimierui turėtų skirti ne vieną savo posėdį ir kalbėti apie šventumą, dorą, sąžiningumą.
* * *
A. Dugnas papasakojo ir dar vieną įvykį, kuris kelia nerimą. Prieš kurį laiką dvi jo dukros, gimusios ir augusios užsienyje, bet gerai kalbančios lietuviškai, panoro gyventi ir dirbti Lietuvos sostinėje Vilniuje. Darbo Vilniuje jos negavo, nes nemokėjo... rusų kalbos. Tad apie kokią pagarbą Lietuvos istorijai, lietuvybei galima kalbėti, sakė ponas Algimantas. Bet dukros į Lietuvą vis tiek atvyks ir čia apsigyvens. Nebūtinai Vilniuje, sakė jis.
© 2009 XXI amžius
|