Atnaujintas 2009 m. kovo 13 d.
Nr. 21
(1712)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kol eilės neužmirštos – jų kūrėjas gyvas

(Kun. Liongino Kunevičiaus 15-ąsias mirties metines minint)

Vincas Tumosa

Kun. Lionginas Kunevičius

Kūrėjo gyvenimas būna daug ilgesnis už jo žemiškąją būtį. Jis gyvas tol, kol skaitoma jo kūryba, kol žmonės suvokia atliktų darbų svarbą visuomenei, tautos kultūrai ir istorijai.

Kun. Lionginas Kunevičius, buvęs nuošalių Suvalkijos ir Dzūkijos parapijų klebonas, pogrindyje redaguotu leidiniu „Aušra“ skleidė laisvą mintį, ragindamas tautiečius priešintis totalitariniam režimui, pamokslais ir eilėmis žadino žmonėse tautinio atgimimo viltis.

Vasario 28-ąją paminėti šviesaus atminimo kunigo 15-ąsias mirties metines į Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčią susirinko parapijos tikintieji, kunigo giminės bei poezijos gerbėjai. Šv. Mišias už kunigą Lionginą, jo tėvus koncelebravo kunigai, artimai bendravę su Lionginu Kunevičiumi: Vilkaviškio vyskupo generalvikaras monsinjoras Arūnas Poniškaitis, kunigai Vidmantas Striokas, Darius Vasiliauskas, Arūnas Užupis.

Pamoksle kunigas V. Striokas pasidalijo prisiminimais apie savo bendravimą su kunigu Lionginu Lukšiuose, kur buvo slepiami draudžiamos „Aušros“ tekstai, jų pokalbius apie poeziją, dvasinį pašaukimą. Kunigas Lionginas tapo jo vadovu į kunigystę.

Pasibaigus šv. Mišioms, L. Kunevičiaus eiles skaitė aktorius Eugenijus Rakauskas, klasikos kūrinių pagrojo fleitininkė Justina Jočytė, vargonininkas Mindaugas Orinas.

Atsirado nemažai žmonių, norėjusių pasidalyti prisiminimais apie bendravimą su kunigu Lionginu.

Monsinjoras A. Poniškaitis, buvęs Šv. Angelų Sargų parapijos vikaras, savo pasakojimą pradėjo padėkos žodžiais kunigui Lionginui, kuris prie šio altoriaus paprašė žmonių pasimelsti už jį, jauną kunigėlį, Dievo tarnystėje žengiantį pirmuosius žingsnius. Gydytoja Viltautė Pocienė prisiminė, kaip ją ir kitus poezijos mylėtojus Atgimimo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais globojo kunigas Lionginas, kokią jaukią atmosferą jis sukurdavo savo aplinkoje. Knygos „Aušros sūnus“ autorė Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė priminė visus jo kelio etapus – nuo basakojo mišių patarnautojo iki garbaus kunigo, aukojusio paskutiniąsias šv. Mišias ir amžinojo poilsio atgulusio bažnyčios šventoriuje.

Visiems minėjimo dalyviams dėkojo kunigo Liongino sesuo Regina, išreiškusi apgailestavimą, kad dėl ligos negalėjo atvykti brolis Česlovas, kuris šiai progai buvo parengęs įdomų pranešimą, ir sesuo Aldona.

Šventoriuje ant kunigo Liongino kapo buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakutės, sukalbėtos maldos. Bažnyčios choras sugiedojo keletą giesmių. Paskui parapijos salėje prie kavos puodelių prisiminimų grandinėlė buvo pratęsta: apie savo krikštatėvį dėdę Lionginą pasakojo gydytoja Dalia Labukienė, svečiai kunigai, gydytoja Sigita Lipovienė, garbingo amžiaus sulaukęs kunigo dėdė Stasys Kunevičius, Alfonsas Vitkauskas ir kiti.

Alytus

Kun. Lionginas Kunevičius

Už laisvę!

Mes klausiam bočių garbingų savo:
Kodėl jūs Vytį didžiai pamėgot?
Kodėl su priešais narsiai kariavot? –
Mums tarkit žodį iš amžių miego…


– Už laisvę – tautos gyvybę!
Už laisvę – žmogaus didybę!
Ją Dievas mums dovanojo –
Už ją mes šventai kovojom!


O artojėliai, taikūs berneliai,
Į sukilimą kodėl išėjot?
Kodėl palikot dirvoj žagrelę?
Negi darbelio jūs nemylėjot?


– Už laisvę – tautos gyvybę!..


O savanoriai, jauni sūneliai,
Nejau gyventi nebenorėjot,
Kad jūs parimot kapuos kryželiais,
Kad iš pasaulio anksti išėjot?


– Už laisvę…


O partizanai, miško broleliai,
Kodėl į mišką kovot išėjot?
Kam pasirinkot sunkią dalelę:
Prieš pavergėjus ginklą pakėlėt?..


– Už laisvę…


Už ką kalėjot, broliai ir sesės?
Tremtinių kryžių už ką jūs nešėt?
Pogrindžio darbus, kančias savąsias
Už ką aukojot? Ko Dievo prašėt?


– Už laisvę…


Už ką stovėjot prie aukšto bokšto,
Kai laisvės priešai jums nešė mirtį?..
Už ką budėjot pasienio postuos
Ir parlamentą skubėjot ginti?


– Už laisvę…


Kai Laisvės šventę švenčiam brangiausią,
Kai Laisvei giedam giesmę ir dainą,
Kapais garbingais Tėvynė klausia:
Už ką aukosis didvyrių ainiai?


– Už laisvę… Už ją mes šventai kovosim,
Tėvynei savo aukosim!

Alytus,

1992 02 16

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija