|
Daugiau nei auksas
Praėjusį kartą iš pavojingiausių nuodėmių tarpo išskyrėme puikybės nuodėmę, o šįsyk pravartu pakalbėti apie gobšumą. Kaip žinome, šiais metais neproporcingai išaugusi mokesčių našta už šildymo paslaugas išties labai prislėgė daugelio vartotojų pečius. Kai antai pasaulio rinkose naftos ir gamtinių dujų kainos žymiai atpigo, o mūsuose (dėl nelanksčios kainų reguliavimo metodikos) šių minėtų gamtos dovanų kainos laikosi vartotojus piktinančioje aukštikalnėje, tada peršasi mintis, jog kai kurių įmonių asmenys, kuriems atitenka iš mokesčių mokėtojų surenkami pelnai, deja, gali sirgti net sunkiai pagydoma godulystės nuodėmės liga.
Trumpas dviejų žmonių pokalbis tegul mums visiems padeda į pinigus ir į visas materialias vertybes pažvelgti kitu žvilgsniu. Kartą išminčius paklausė galingąjį: - Ką rinktumeisi: nuodėmę ar auksą? Aš rinkčiausi auksą, atsakė galingasis. Tai kodėl į amžinąjį gyvenimą nešiesi nuodėmę, o pinigus palieki?
Kai neišvengiamai artinasi paskutinė žmogaus gyvenimo minutė, tuomet visų daiktų vertė tampa bevertė, ir net namiškiai nuo mirštančiojo tolsta, nes jie jį tik gali guosti ir už jį melstis, tačiau yra nepajėgūs savo esybe įsitraukti į paskutinį žemiškojo gyvenimo nuotykį į dar iki šiol nepatirtą mirties išgyvenimą, po kurio akimirksniu prasideda naujas gyvenimas. Po mirties momento žmogaus nemirtingoji siela patenka į Dievo akistatą ir tuoj pat regi savo galutinį likimą dangų ar pragarą, nes išskaistinimo skaistykla yra tarsi tarpinė stotelė, iš kurios visada patenkama į Tėvo džiaugsmo namus.
Taigi tik atsidūrus amžinybėje žmogui galutinai paaiškėja, ko išties yra vertas buvęs jo gyvenimas Žemėje. Jei jo prisirišimai prie kūrinių, geidulių ir apskritai prie nuodėmių viršijo jo atsidavimą ir meilę Atpirkėjui, tada tokio asmens tolimesnė egzistencija tampa komplikuota... Tačiau tie žmonės, kurių gyvenimuose vis dėlto įvyko lemtingi atsivertimo lūžiai, tai yra dėl artimųjų ir kitų žmonių maldų bei aukų, jie, pavyzdžiui, po patirtų didelių išbandymų, pradėję rimtai ir iš naujo perkainuoti visas vertybes pagaliau suvokė, jog į svarbiausią ir laimingiausią susitikimą su Viešpačiu Dievu anapusybėje juos gali palydėti tik dorybės, - jie tikrai yra palaiminti!
Gobšumo nedorybės apmąstymas tepaskatina mus į klausimą: ką aš dabar rinkčiausi nuodėmę ar auksą, atsakyti taip: auksą, kuris man tarnaus tik kaip priemonė. Tada prieš pat išeinant iš šio pasaulio paskutinę atsisveikinimo su artimaisiais valandėlę mums nebekils joks graudulys, liudijantis buvusį mūsų santykį su mamona. Jei mūsų gyvenimo pagrindinis tikslas buvo ir yra Kristus, tuomet Jis ir po mūsų mirties išliks neįkainuojamu auksu.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2009 XXI amžius
|