Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Patys muša, patys rėkia

Vytautas Visockas

Sintautų pagrindinėje mokykloje pagerbta mokytoja Marija Puodžiukaitienė (ketvirta iš dešinės), su Vidmantu Staniuliu išleidusi knygą apie mokyklą „Muziejus. Kultūros vertybės. Žmogus“

Teko dalyvauti Kauno „Aušros“ gimnazijos ir Kauno „Ąžuolo“ katalikiškos mokyklos šventėse, skirtose Vasario 16-ajai. Himnas, tautiškos giesmės, patriotiškos dainos ir kalbos apie Jono Basanavičiaus „Aušrą“, Vinco Kudirkos „Varpą“, apie prieš 60 metų Lietuvos partizanų Minaičiuose pasirašytą istorinį dokumentą. Abiejose mokyklose panaši lietuviška, tautiška aplinka, švaru, tvarkinga, moksleiviai mandagūs, turtingi mokyklų muziejai... Aktorius Tomas Vaisieta žymiausių poetų ir rašytojų tekstais pasakoja apie Mindaugo, Vytauto laikų Lietuvos „bedievišką ir dievišką“ istorinę praeitį, skatina ja didžiuotis, nepaniekinti ir nepalikti tėvynės.

Per pastaruosius kelerius metus lankiausi ne vienoje kaimo, miestelio mokykloje. Įspūdis geras, panašus. Gal man teko pabuvoti tik tose mokyklose, kur gerbiama ir puoselėjama tautinė kultūra, kur mokiniai žino, kas buvo Mindaugas, Gediminas, Vytautas, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka? Pavyzdžiui, Sintautuose pedagogai puikiai supranta, kad  „apkurtimas gimtajai kalbai, apakimas jai – tai apkurtimas, apakimas tautai. Kalbos smukimas – asmenybės smukimas. Jos paliegimas – asmenybės paliegimas. Esame knygnešių, tremtinių tauta. Bet ji persekiojimus ir tremtį ištvėrė, ištvėrė ir gimtoji kalba“ (sintautiškis prof. Juozas Pikčilingis).

O gal jau yra tokių mokyklų, kurios „nurašė“ gimtąją kalbą, nes kitaip argi vaikai dainuotų beveik vien angliškai! Nejaugi mokyklos, mokytojai čia niekuo dėti? Nejaugi jie nemato, kas dedasi pasaulyje, Europoje, Lietuvoje? Jie, žinoma, ne viską gali, bet gali daugiau, negu padarė per pastarąjį dvidešimtmetį.

Tą dieną, kai minėtose Kauno mokyklose mokiniai buvo mokomi patriotizmo, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vyko pokalbis Lietuvos istorijos temomis, kuriame dalyvavo istorikai Alfredas Bumblauskas, Raimundas Lopata na ir, žinoma, Rimvydas Valatka, visų galų meistras. Turėjau galimybę grįžęs namo tą pokalbį matyti ir girdėti kompiuteryje (tokią galimybę turi kiekvienas, kuris atsivers internetinį puslapį www.slaptai.lt). Pasak kalbėjusiųjų, viskas toje mūsų istorijoje negerai: ji politizuota, iškreipta, idealizuota... Kodėl tik apie Žalgirio mūšį kalbame ir rašome, o Vorkslą nutylime? Visų kitų tautų istoriją kūrė„gyvi žmonės“ – girtuokliai, ydų kupini žmonės, o mūsų esą belyčiai vyrai ir belytės moterys.

Kodėl politikai labai dažnai nepasitiki istorikais? – retoriškai buvo klausiama. Aktoriaus T. Vaisietos „Pasikalbėjime su Lietuva“ yra ir tokie žodžiai: „Karaliau Vytaute, atleisk klajūnui, kad tavo vardą keikdamas minėjau...“. Į savo istoriją mes žiūrim ne iš dabarties, o iš 1988-ųjų birželio 2-osios pozicijų. Arba iš praėjusio šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio pozicijų.

Kai istorikas Alvydas Nikžentaitis pasakė, kad mes užimdami Klaipėdos kraštą buvome agresoriai, tai mes, užuot didžiavęsi, kad esame okupantai, pykstame. O juk Klaipėdos užėmimas – viena gražiausių datų Lietuvos istorijoje. Klaipėdą okupavome, o Vilnių, deja,  gavome iš Stalino rankų, ir tai klaida.

Klausytojams buvo priminta, kad, pasak Gintaro Beresnevičiaus, mes niekaip negalime užaugti, amžini vaikai esame, su visais vaikui būdingais bruožais. Lietuva taip ir nesubrendo, liko vaiku. Mūsų laikysena, mūsų kompleksai, pozos, įsižeidimai – tai vaiko elgesys.

XXI amžiuje istorikai mušami už tai, kad jie pasisako už neišgalvotą, nenudailintą Lietuvos istoriją. Lietuvos istorija – tai ne tik dešimties dvylikos kunigaikščių istorija, ne tik baudžiauninkų istorija, bet taip pat ir bajorų...

Čia tik kai kurios mintys, pasakytos tame susitikime su studentais. Dar buvo pasakyta, kad kiekvieną savaitę šie Lietuvos istorijos iškraipymų taisytojai važiuos į mokyklas, apie tuos iškraipymus pasakos moksleiviams, tie pasakojimai bus filmuojami, juos bus galima pamatyti per „Lietuvos ryto“ televiziją.

Nesu iš tų, kurie mano, kad Vytautas Didysis buvo toks gražus, koks pavaizduotas Petro Rimšos medalyje. Ir aktorius T. Vaisieta, kai sako, kad Vytautas – pasmaugto Trakų valdovo sūnus, kuprotas, surauktais antakiais, ilgarankis, ne kartą pardavęs žemaičius, malšinęs juos kraujo ugny, – jo neidealizuoja. Arba Mindaugas, kruvinom rankom suvienijęs Lietuvą. Kur čia „belyčiai vyrai“ ir „belytės moterys“?

Prisimenu, 1988-aisiais (tada dirbau „Minties“ leidykloje) pasikvietėme mažai žinomą istoriką papasakoti apie Nepriklausomybės akto signatarus. Juk net dabar tik apie vieną kitą daugiau žinome, o tada – nė to. Prisipažįstu, mane nemaloniai nuteikė istoriko knaisiojimasis privačiame signatarų gyvenime, ydų, blogų įpročių ieškojimas, nors aš neabejojau, kad svečias sako tiesą, kai ką ir pats žinojau. Ne to tada iš pranešėjo tikėjomės ir laukėme, tas buitinis realizmas nuskambėjo kaip provokacija, kaip signatarų žygdarbio menkinimas. Buvo juk 1988-ieji!

O dabar ko tikimės ir laukiame iš istorikų? Jau atėjo metas, kai galima atimti ir tai, ką dar turime? Lėkime per mokyklas ir šaukime, kad Vytautas – šunsnukis, o Lietuva – Europos pauodegys, Europos užpelkis. Vaikai džiaugsmingai sutiks tokius istorikus, nes jie juk greiti klijuoti pravardes, greiti pasišaipyti. R. Valatką jie sutiks su ovacijomis, o Tomą Vaisietą, aukštinantį per negandų šimtmečius gyvą išlikusią Lietuvą, lietuvių kalbą – nušvilps.

Vienas Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas tame renginyje išdrįso suabejoti: gal nereikia labai garsiai šaukti, kad Vytautas – ir šioks, ir anoks, kad Klaipėdą ne atsiėmėme, o okupavome? Tauta turi kuo nors tikėti, kuo nors didžiuotis. Nė velnio! Jis buvo sugėdintas tarsi koks darželinukas, kuriam gal ir reikia pasakėlių apie geruosius kunigaikščius, o suaugusiems tai jau tikrai nereikia..

Beje, T. Vaisieta Vytautą Didįjį vadina karaliumi. Ar ir tai – Lietuvos istorijos dailinimas? „Lietuva turbūt yra vienintelė Europoje ar net pasaulyje šalis, kurios nūdienos istorikai, nebodami istorinės tiesos ir jau paskelbtų autentiškų XIII ir XIV a. šaltinių, po karaliaus Mindaugo mirties vis didėjančią ir stiprėjančią Lietuvos karalystę pervadino didžiąja kunigaikštyste, o Lietuvos karalius – didžiaisiais kunigaikščiais... Dar įdomiau, kad nėra jokio raštiško XIII–XIV amžiaus dokumento, kuris paliudytų LDK ar didžiuosius kunigaikščius. Visuose to meto dokumentuose (Mindaugo ir Gedimino laiškai, jų sutartys, popiežių laiškai ir bulės, Livonijos ordino ir Petro Dusburgo kronikos etc.) minima tik Lietuvos karalystė ir jos karaliai. Iš kur tas atkaklus mūsų istorikų noras ištrinti istorinę atmintį, nepaisyti dokumentų ir išniekinti savo pačių valstybę?

Galima tik spėlioti, kada  mokiniams bus pateikti neiškreipti istoriniai XIII–XIV amžiaus faktai, juos grindžiant autentiškais dokumentais, o ne sukurtomis teorijomis. O gal nūdienos istorikai vis dar atgailauja už pagonišką praeitį ir savanoriškai neša užsikrautą bausmės kryžių virš išniekintų Lietuvos karalių kapų. Mirusieji žino tiesą, galėtų sužinoti ir gyvieji” (Rasa Gečaitė „Išniekinta Lietuvos karalystė ir karaliai“).

Nesusilaikiau nuo platesnės citatos. Minėtiems istorikams vertėtų perskaityti visą R. Gečaitės straipsnį. Istorinių asmenybių ydas gal geriau palikti beletristams ir scenaristams, o jūs atskleiskite įvykių ir reiškinių esmę, pagaliau taisykite grubias savo pačių klaidas.

O jeigu jau mūsų tauta – amžini vaikai, kaip sako G. Beresnevičius, tai ir bendraukime su ja kaip su vaikais, jeigu patys esame tokie dideli. Tiesa, negalima atmesti, kad kai šviesaus atminimo filosovas mus vadino vaikais, buvo gal kiek padauginęs. Nes ne dėl vaikiškumo mes nežinome savo istorijos, o dėl to, kad mums neleido jos žinoti. Antra vertus, tikrai esame vaikai, jeigu tautos prisikėlimą siejame su ciniko ir juokdario išrinkimu į Seimą, o gal ir į Prezidentūrą?  

Rimti istorikai, mano supratimu, neturėtų nusileisti iki R. Valatkos ironijos ir pašmaikštavimų, nors, kaip sako Vytautas V. Landsbergis, „netgi Rimvydas Valatka bei Vytautas Šustauskas turi kažką gero ir nuoširdaus. Svarbu, kad kartais nueitų ir pasižiūrėtų į veidrodį – kas aš? Ar mano metodai, naudoti iki šiol siekiant visuotinio bei asmeninio gėrio, pasiteisino?“

Taigi kas jūs, ponai istorikai, savo pačių valstybės niekintojai? Politologas Vilius Bražėnas pavadintų jus kosmopolitais, kuriuos reikėtų kosminiu laivu išsiųsti į kosmosą, ten jums vieta. Lietuvoje kosmopolitizmo, nihilizmo, valstybės, tautos žeminimo ir niekinimo ir be jūsų yra per daug. Per daug keliaklupsčiavimo kaimyninėms valstybėms, kurioms leista nutylėti, slėpti, neigti įvairiausio pobūdžio skriaudas, nusikaltimus lietuvių tautai. Argi jums nežinoma, kaip vokiečių istorikai vaizduoja riterius, kardu ir ugnimi įsigalėjusius žemėse, kurias dabar mes, pasak A. Nikžentaičio, „okupavome“? Ką jau kalbėti apie Rusiją arba strateginę partnerę Lenkiją! Pastaroji begėdiškiausiai savo kalba rašinėja ant mūsų namų sienų – ir nieko, peikiame ne ją, o savus, kurie nesėkmingai bando tuos užrašus nutrinti. T. Vaisieta susijaudinęs sako: „O, gimtoji kalba! Tu viena, ir tavęs nepakeisi kuo kitu!“ Tai kad jau beveik pakeitėm! Šiandien gal ne, bet rytoj, ko gero, atsiras „istorikas“, kuris išdavikiškai paneigs ir Molotovo-Ribentropo paktą. Jeigu galima partizanus vaizduoti taip, kaip juos pavaizdavo Marius Ivaškevičius, tai kodėl negalima jų tapatinti su stribais: juk ir vieni, ir kiti šaudė! Pats esu girdėjęs istorijos mokytojų skundą: kaip vaikams pasakoti apie pokarį, kai visokie truskos drumsčia vandenį?!

Istorikas Romas Batūra apgailestauja: tokie istorikai paskleidė versiją, esą Gediminą nunuodijo lietuviai. Tą versiją perėmė kai kurie švietimo darbuotojai – kaip naujieną, sensaciją. Išleido knygelę apie Gediminą: kunigaikštis sėdi prie stalo su vyno taure, kurią netrukus išgers ir mirs. Ši akiplėšiška netiesa, klaidinga versija pateko į mokyklinius vadovėlius. Vaikams peršama mintis: štai kokie mes, lietuviai, esame! Tai siekimas menkinti, bandymas įpilti nuodų į mūsų dvasią, tai nusikaltimas, sensacijų vaikymasis be pagarbos tautai, sovietmečio palikimas, kai patiems reikėjo save plakti. Iš dalies ta prisitaikėliškumo, karjerizmo dvasia išlikusi iki šiol, sako R. Batūra.

Lašas po lašo ir akmenį pratašo. O jeigu tie lašai be paliovos krinta ant jaunų galvų! Šitą tiesą gerai žino tie, kurie perrašinėja Lietuvos istoriją. Atkakliai perrašinėja. Ne, jie ne viską neigia, tik kryptingai interpretuoja kai kuriuos faktus, tik bando „į vietą pastatyti“ Gediminą ir Vytautą Didįjį, Basanavičių ir Šapoką („Lietuvos istoriografija. Lietuvos istorija“, red. A. Šapoka),  partizanus ir stribus, žydus ir žydšaudžius. Bet kai viską sudedi į krūvą, gauni daug pasipūtimo ir arogancijos, savanaudiškumo ir keliaklupsčiavimo, o mažai meilės, pagarbos ir savigarbos, ko mums taip trūksta.

Autoriaus nuotrauka

© 2009 „XXI amžius“