Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Vienybei reikia sutarimo ir pakantumo

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikinasi su Izraelio vyriausiojo rabinato delegacijos vadovu Šyru Jašuvu Koenu. Viduryje – Popiežiškosios santykių su žydais komisijos vadovas kardinolas Valteris Kasperis

Vatikano ir žydų santykių krizė išspręsta

Popiežiaus Benedikto XVI susitikimas su žydų atstovais galutinai pabaigė nesutarimus, kilusius dėl tarptautinės-antireliginės žiniasklaidos išprovokuoto skandalo, susijusio su Šv. Pijaus X draugijos vyskupo Ričardo Viljamsono viešai išsakytomis abejonėmis dėl Holokausto. Po kovo 12 dieną įvykusio susitikimo Izraelio vyriausiojo rabinato delegacijai vadovavęs Haifos vyriausias rabinas Šyras Jašuvas Koenas pasakė, kad tai „nebuvo tik dar vienas susitikimas“. Šis susitikimas ypatingas tuo, kad „žymi krizės pabaigą. Mes negalėjome tikėtis šiltesnio priėmimo“.

Reikėtų prisiminti, kad Vatikanui sausio 21 dieną atšaukus neteisėtai konsekruotą Šv. Pijaus X draugijos keturių vyskupų ekskomuniką ir tuo pat metu paskleidus informaciją apie antisemitizmui artimas vieno iš reabilituotų dvasininkų (vyskupo R. Viljamsono) pažiūras, Izraelio vyriausias rabinatas paskelbė atšaukiąs kovo mėnesį numatytą vizitą į Vatikaną. Kartu iškilo pavojus suspenduoti svarbų tarpreliginį dialogą tarp Šventojo Sosto ir Izraelio judėjų dvasinių vadovų, ką buvo pradėjęs dar popiežius Jonas Paulius II apsilankydamas Šventojoje Žemėje jubiliejiniais 2000-aisiais metais.

Popiežius Benediktas XVI pastarosiomis savaitėmis ne kartą patikino, kad Antrajame pasauliniame kare vykęs žydų Holokaustas yra nepaneigiamas faktas. Pasmerkus bet kokias dėl to kilusias abejones, Izraelio rabinai pakeitė nusistatymą ir atsiuntė savo atstovus į Romą. Delegacijoje dalyvavo ir Izraelio vyriausiojo rabinato generalinis sekretorius Odedas Vyneris, Kirjatono vyriausias rabinas Rasonas Arusis ir Izraelio ambasadorius prie Šventojo Sosto Mordechajus Levis. Kaip žinoma, delegacijos vadovas rabinas Š. Koenas dalyvavo pernai spalio mėnesį Vatikane vykusiame Šventajam Raštui skirtame pasaulio Vyskupų Sinode, ir tai buvo pirmas toks atvejis katalikų ir žydų santykių istorijoje.

Po kovo 12 dienos susitikimo rabinas Š. Koenas žurnalistams sakė padėkojęs popiežiui Benediktui XVI ir Šventojo Sosto institucijoms už aiškią poziciją dėl Holokausto ir neabejotiną ryžtą toliau gerinti santykius su žydais. Jis taip pat teigė prašęs Šventojo Tėvo paskelbti specialią direktyvą, kad apie Holokaustą būtų įvestas privalomas kursas pasaulio katalikų mokyklose. Toks sprendimas dar kartą patvirtintų Bažnyčios griežtą nusistatymą dėl nacių vykdyto žydų genocido neigimo, kartu primenant jos mokymą, kad antisemitizmas yra nuodėmė ir kad katalikai gerbia judaizmą ir pirmosios Sandoros tautą.

Popiežius laukia vizito į Šventąją Žemę

Popiežius Benediktas XVI susitikime su Izraelio vyriausiojo rabinato atstovais pasakytoje kalboje kontroversijos dėl Holokausto neigimo tiesiogiai nepalietė, leisdamas suprasti, kad šis klausimas išsamiai jau buvo paaiškintas kitais atvejais. (Apie tai Šventasis Tėvas kalbėjo vasario mėnesį susitikęs su Amerikos žydų organizacijų vadovais, šis susitikimas buvo plačiai aptartas „XXI amžiuje“). Kreipdamasis į audiencijos dalyvius, jis prisiminė savo pirmtako Jono Pauliaus II jubiliejinį vizitą į Šventąją Žemę bei Izraelio vyriausiųjų rabinų istorinį apsilankymą Vatikane 2004 metais. Per septynerius intensyvaus dialogo metus tarp Popiežiškosios religinių santykių su žydais komisijos narių ir Izraelio vyriausiojo rabinato nusistovėjo tikrai draugiški santykiai. Abiejų institucijų bendruose kasmetiniuose posėdžiuose aptartos temos padėjo geriau suvokti krikščionybės ir judaizmo išpažįstamų vertybių bendrumą bei iš to paties Šventojo Rašto išaugusias abiejų religinių tradicijų šaknis. „Kadangi mes pripažįstame bendrą turtingą dvasinį paveldą, dialogas, kuris remiasi abipusiu supratimu ir pagarba, yra galimas ir privalomas“, – sakė Šventasis Tėvas, nurodydamas į Vatikano II Susirinkimo deklaracijos „Nostra Aetate“ rekomendacijas.

Tarp bendrų etinių vertybių, kurias krikščionys judėjai gina sekuliarizuotoje visuomenėje, Popiežius paminėjo gyvybės sakralumą, šeimos tradicinę sampratą, socialinį teisingumą, religijos ir pilietinės valdžios santykių svarbą, religijos ir sąžinės laisvę. Po kiekvieno Popiežiškosios komisijos ir Izraelio rabinų atstovų susitikimo yra publikuojamos deklaracijos, pabrėžiamos bendros nuostatos, su pagarba priimant abiejų religinių tradicijų skirtumus, ir tuo ugdant tarpusavio draugiškumą ir pasitikėjimą.

„Bažnyčia pripažįsta, kad jos tikėjimo ištakos yra istorinėje Dievo intervencijoje į žydų tautos gyvenimą ir kad būtent tai yra mūsų išskirtinių santykių pagrindas“, – kalbėjo Benediktas XVI. Žydų tauta buvo pasirinkta perduoti visai žmonijai pažinimą ir ištikimybę vienam ir tikram Dievui. Krikščionys nuolankiai pripažįsta, kad jų tikėjimo ištakos yra šiame Dievo apreiškime, kuris palaiko žydų tautos religinį gyvenimą. Ta proga Šventasis tėvas priminė savo būsimą kelionę į Izraelį, kuri įvyks gegužės 8–15 dienomis ir kurios metu Jeruzalėje yra numatyti jo susitikimai su Izraelio vyriausiais rabinais.

Popiežius Benediktas XVI sakė, kad būsimoje piligrimystėje į Šventąją Žemę jis pasirengęs melsti taikos ir vienybės Artimųjų Rytų regionui ir visai žmonijos šeimai. Baigdamas savo kalbą Izraelio judėjų dvasininkams Šventasis tėvas priminė 125 psalmės žodžius: „Kaip kalnai supa Jeruzalę, taip Viešpats saugo savo tautą ir dabar, ir per amžius“ ir linkėjo darnaus sugyvenimo judėjams, krikščionims ir musulmonams.

„Atviras priešiškumas“ pareikalavo išsamesnio paaiškinimo

Vadinamąją „Viljamsono bylą“, kaip ir ekskomunikos atšaukimo Šv. Pijaus X draugijos vadovams motyvus, Benediktas XVI išsamiau paaiškino tą pačią kovo 12 dieną paskelbtame Laiške pasaulio vyskupams. Jame Šventasis Tėvas išreiškė padėką savo „bičiuliams žydams“, kurie padėjo greitai užglaistyti iškilusius nesusipratimus ir „atstatyti draugystės ir pasitikėjimo atmosferą“. Kartu Popiežius pabrėžė, kad jį nuliūdino katalikai, kurie pasidavė antireliginės žiniasklaidos surengtai provokacijai ir „su atviru priešiškumu“ kritikavo Visuotinės Bažnyčios vadovą. Paskelbus Vyskupų kongregacijos dekretą dėl Šv. Pijaus X keturių vyskupų ekskomunikos atšaukimo, kai kurios nacionalinės Vyskupų konferencijos (Ispanijos, Lenkijos) savo laiškuose padėkojo jam  už tokį išmintingą sprendimą. Kiti episkopatai (Anglijos) paskelbė savo pareiškimus, kuriuose tikintiesiems buvo visapusiškai paaiškintos Šventojo Sosto sprendimo aplinkybės ir tikslai. Daugelis žymių Bažnyčios hierarchų (Prancūzijoje, Jungtinėse Valstijose) išsamiai aptarė ekskomunikos atšaukimą, palankiai įvertindami susitaikymo siekį. Tačiau kai kurių šalių katalikiškuose sluoksniuose apie šį sprendimą nebuvo rašoma, nepaisant žiniasklaidos piktų komentarų – o kai kur, ypač popiežiaus Benedikto XVI gimtojoje Vokietijoje, parodytas net atviras priešiškumas. Labai gaila, kad į šią kampaniją įsijungė kai kurie vokiečių vyskupai ir netgi kardinolai, o atskiros teologų grupės (Austrijoje, Šveicarijoje) buvo pradėję rinkti parašus po Šventąjį Tėvą kritikuojančia deklaracija. Kaip pažymėjo Benediktas XVI savo Laiške vyskupams, nepagrįstai kaltinant jį noru „pasukti laikrodžius atgal“ į laiką, buvusį prieš Vatikano II Susirinkimą, atvertos dar gilesnės žaizdos nei buvo prieš ekskomunikos atšaukimą.

Jausdamas pareigą „broliams vyskupiškoje tarnystėje“ dar kartą paaiškinti susidariusią padėtį, Šventasis Tėvas pripažįsta, kad „Viljamsono bylos“ išlikimas po ekskomunikos atšaukimo buvo labai netikėtas. Reikšdamas gilų apgailestavimą Popiežius atkreipė dėmesį, kad tie Vatikano bendradarbiai, kurie buvo atsakingi už susitaikymą su Šv. Pijaus X draugijos vyskupais, galėjo atidžiau rinkti informaciją interneto tinkle, kur jau anksčiau buvo žinių apie vyskupo R. Viljamsono radikalias pažiūras. Kita klaida, dėl kurios Šventasis Tėvas taip pat apgailestauja, buvo nepakankamas ekskomunikos atšaukimo akto paaiškinimas jo publikavimo metu.

Paprastai Popiežiaus ar Šventojo Sosto institucijų svarbesni dokumentai yra pristatomi specialiose spaudos konferencijose, dalyvaujant autoritetingiems ekspertams, kurie juos pakomentuoja. O sausio 21 dienos Vyskupų kongregacijos dekretas dėl ekskomunikos atšaukimo buvo tiesiog paskelbtas Vatikano informacijų tarnybos be jokių komentarų. Tik po to, kai pasipylė žydų organizacijų protestai ir kiti nesupratimai, Vatikano valstybės sekretoriatas paskelbė išsamesnį paaiškinimą apie ekskomunikos atšaukimo kanoninį mastą ir ribas. Vasario 4 dieną paskelbtame pareiškime Vatikano valstybės sekretoriatas taip pat pažymėjo, kad vyskupo R. Viljamsono pažiūros dėl Holokausto yra „visiškai nepriimtinos“, ir kad jis turi jų atsisakyti, jei nori dalyvauti Katalikų Bažnyčios sielovadoje.

Ekskomunikos atšaukimas dar nereiškia visiško susitaikymo

Popiežius Benediktas XVI priminė, kad aukščiausią ekskomunikos (atskyrimo nuo Bažnyčios) bausmę užsitraukia asmenys, o ne individai. 1988 metais Šv. Pijaus X draugijos arkivyskupo Marselio Lefebvro konsekruoti keturi vyskupai, kaip ir pats to akto vykdytojas, pagal kanonų teisę patys save ekskomunikavo („latae sententiae“), kadangi tai buvo padaryta be Popiežiaus pritarimo, kaip schizmatinis veiksmas. (Panašiai be Popiežiaus sutikimo yra konsekruojami Kinijos komunistų režimo parinkti vadinamosios „patriotinės“ Bažnyčios vyskupai, ir ta komunistų kontroliuojama Bažnyčia yra nutraukusi formalius santykius su Šventuoju Sostu).

Ekskomunikos atšaukimu Šv. Pijaus draugijos vyskupai buvo pakviesti peržiūrėti savo ginčytinus nusistatymus sugrįžti į Bažnyčią. Šventasis Tėvas pažymėjo, kad ekskomunikos atšaukimo prašė patys vyskupai, kartu pripažindami Romos vyskupo, kaip Šv. Petro įpėdinio, autoritetą. Kitas klausimas yra tai, kad Šv. Pijaus X draugijos vyskupai, kaip ir jų vadovaujama bendruomenė, toliau atsiriboja nuo Vatikano II Susirinkimo mokymo ir po jo prasidėjusių permainų Bažnyčios gyvenime.

Kol šis doktrininis klausimas nėra išspręstas, Šv. Pijaus X draugija toliau „neturi kanoninio statuso Bažnyčioje“ ir jos vyskupai bei kunigai neatlieka pripažintos sielovadinės tarnystės. (Dabar faktiškai jie yra suspenduoti „a divinis“). Taigi, atšaukus ekskomuniką susitaikymo kelias įgijo naują eigą, tačiau iki galutinio tikslo dar toli. Kad būtų atgautas ankstesnis statusas, reikia, kad arkivyskupo M. Lefebvro pasekėjai pripažintų Vatikano II Susirinkimo ir posusirinkiminių popiežių (Jono XXIII, Pauliaus VI, Jono Pauliaus I, Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI) magisteriumą. Tai yra doktrinos problemos, todėl popiežius Benediktas XVI laiške vyskupams išreiškė siekį, kad dar jo pirmtako Jono Pauliaus II dialogui su tradicionalistų grupėmis įkurta Popiežiškoji „Ecclesia Dei“ komisija būtų integruota į Tikėjimo mokymo kongregaciją.

Benediktas XVI savo laiške griežtai pasisako tiek dėl Šv. Pijaus X draugijos, tiek ir posusirinkiminių reformų šalininkų. Bažnyčios mokymo autoritetas negali būti „užšaldytas“ 1962 metais, tai yra jis neužsibaigia su Susirinkimo pradžia. Kita vertus, „didieji Susirinkimo gynėjai“ taip pat turi prisiminti, kad Bažnyčios mokymo istorija yra nenutrūkstama. Todėl tie, kurie rodo ištikimybę Vatikano II Susirinkimo nuostatoms, turi priimti ir ankstesniais šimtmečiais Bažnyčios išpažintą tikėjimą. „Negali būti atkirstos šaknys, iš kurių medis palaiko savo gyvybę“, pabrėžė popiežius Benediktas XVI.

Perspėjimas dėl netolerancijos pasekmių

Paaiškinęs ekskomunikos atšaukimo Šv. Pijaus X draugijos vyskupams motyvus ir šio sprendimo ribas, Šventasis tėvas antroje Laiško vyskupams dalyje nuoširdžiai, pasiremdamas Evangelijos mokymu, aptaria savo, kaip Šv. Petro įpėdinio, vaidmenį siekiant bažnyčios vienybės. Toks „brolių stiprinimas“ (plg. Lk 22, 32) ypač svarbus šiais laikais, kai „plačiose (sekuliarizuoto) pasaulio srityse tikėjimas, kaip nekurstoma laužo ugnis, yra atsidūręs išnykimo pavojuje“. Vienybės, bendravimo stygius tarp tikinčiųjų – ar tai būtų ekumeninis procesas, ar tarpreliginis dialogas – kvesčionuoja tikėjimo į Dievą patikimumą. „Tad kas gi yra bloga, jeigu pusiaukelėje sutikęs brolį, kuris turi „šį tą prieš tave“ (Mt 5, 23), paduodi jam ranką, siekdamas susitaikymo?“ – klausia Šventasis Tėvas, neslėpdamas to skausmo, kurį jam sukėlė prieštaravimų banga dėl tokio „tylaus rankos ištiesimo“. Jo įsitikinimu, pilietinė visuomenė taip turėtų kovoti su pasitaikančiu ekstremizmu, bandydama į savo gretas integruoti atskirus jo elementus, juos perkeisdama ir taip išvengdama pavojingų segregacijos pasekmių.

Popiežius priminė, kad tradicionalistinė Šv. Pijaus X draugija, turėdama beveik 500 kunigų, gausius dvasinius pašaukimus, šešias veikiančias seminarijas, kitas mokyklas ir du universitetus bei tūkstančius (statistikos vertinimais, apie  milijoną) tikinčiųjų, veda aktyvų bažnytinį gyvenimą. (Prieš pernykštį Benedikto XVI vizitą į Prancūziją teko skaityti tarptautinės katalikų žiniasklaidos pripažinimus, kad oficiali katalikiška veikla toje šalyje yra labai nusilpusi ir tik arkivyskupo M. Lefebvro šalininkai dar palaiko jos pilnavertiškumą.) Be abejonės, negalima užmiršti Šv. Pijaus X draugijos narių arogancijos ir užsispyrimo. Tačiau Bažnyčios ganytojai, „kaip geri auklėtojai“, turėtų nesureikšminti minėtų trūkumų ir rodyti krikščionišką dosnumą siekiant susitaikymo. Tuo labiau kad jau yra akivaizdžių ir jaudinančių padėkos liudijimų už ekskomunikos atšaukimą. (Nuoširdžią padėką šiam tėviškam popiežiaus Benedikto XVI sprendimui yra pareiškęs ir dabartinis Šv. Pijaus X draugijos vadovas vyskupas Bernaras Felė.)

Baigdamas savo laišką Šventasis Tėvas perspėja dėl nemalonios tendencijos, iškilusios kai kuriuose Bažnyčios sluoksniuose, kaip ir visoje  visuomenėje, pagal kurią būtina rasti bent vieną grupę, kuriai galima būtų nerodyti tolerancijos ar netgi neapkęsti. Broliams vyskupams popiežius Benediktas XVI pateikia tokiems atvejams labai tinkančią citatą iš apaštalo Šv. Pauliaus laiško galatams: „Iš tiesų broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, tai žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!“ (Gal 5, 13-15). Kaip tik stengdamas išvengti tokių dramatiškų tarpusavio „krimtimo ir ėdimo“ pasekmių popiežius Benediktas XVI ir tiesia susitaikymo ranką, nors kartais atrodo pats praranda teisę būti toleruojamu. Ir dėl tokių apraiškų „posusirinkiminėje“ Bažnyčioje belieka tik labai apgailestauti. Šventasis Tėvas privalo būti apgintas nuo neapykantos išpuolių!

© 2009 „XXI amžius“