|
Politikos paribiai
Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS
Į prezidento rinkimų startą stojo 14 pretendentų, kuriuos jau užregistravo Vyriausioji rinkimų komisija. Paskutiniuoju užregistruotas buvęs Seimo narys, Pilietinės demokratijos partijos lyderis Algimantas Matulevičius. Ketvirtadienį ir penktadienį VRK užregistravo Darbo partijos iškeltą Seimo narę Loretą Graužinienę, Lenkų sąjungos lyderį Voldemarą Tomaševskį ir save iškėlusį kandidatą Zigmą Vaišvilą. Atsisakyta registruoti Ūkio banko savininką Vladimirą Romanovą, nes jis neatitiko vieno iš pagrindinių kriterijų V. Romanovas yra gimęs Tverėje, tad nėra Lietuvos pilietis pagal kilmę. Dėl prezidento posto rimtai ketina kautis dabartinis Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, tačiau staigiai krentant jo populiarumui maža šansų, kad jis pateks į antrąjį rinkimų turą. Tad realiausiais pretendentais į prezidento postą galime laikyti eurokomisarę Dalią Grybauskaitę, naująjį socialdemokratų partijos lyderį Algirdą Butkevičių ir ,,Tvarkos ir teisingumo partijos atstovą Valentiną Mazuronį.
Lietuva skolinasi keturis milijardus litų iš Europos investicijų banko. Kaip teigia finansų ministras Algirdas Šemeta, šie pinigai bus skiriami kreditavimo rinkai gaivinti ir bendriems su Europos sąjunga projektams finansuoti. Nors Valdovų rūmų statybai šių metų valstybės biudžete jau skirta 44 mln. litų, tačiau prašoma dar papildomai skirti 20 mln. litų, nes neva reikia geriau įrengti patalpas. Toks įžūlus išlaidavimas, kai lėšų biudžete ir taip trūksta ir, kai apkarpomi net atlyginimai policijos pareigūnams, nekyla algos aukštųjų mokyklų dėstytojams, mokytojams, medikams, tiesiog stebina.
Žemdirbiai nepatenkinti žemomis pieno supirkimo kainomis. Už pieną kovo mėnesį mokama dar mažiau nei pereitų metų gruodį. Supirkimo kainos svyruoja nuo 60 iki 70 centų už litrą, todėl kovo 31 dieną planuojama žemdirbių protesto akcija Vilniuje. Į ją kai kurie žemdirbiai žada atvykti traktoriais ir reikalaus, kad pagaliau būtų pažabotas monopolijų diktatas.
Artėja populistinių partijų žlugimo metas. Tokios partijos pradėjo kurtis prieš dešimtmetį. Dabar kai kurios iš jų jau patenka į didžiosios politikos užribį, kitos neišvengiamai artėja prie šios ribos. Pirmiausia 1998 metais susikūrė Naujoji sąjunga, vadovaujama Artūro Paulausko, 1999-2001 metais formavosi Valstiečių partija. Abi šios partijos neatstovauja nei vienai iš klasikinių ideologijų, jos buvo įkurtos savo lyderių ambicijoms įgyvendinti ir tam, kad įgiję valdžią, patektų prie esminių įtakos ir finansų skirstymo svertų, liaudiškai tariant ,,prie lovio. 2000-ųjų pavasarį vykusiuose savivaldos rinkimuose Naujoji sąjunga ir Valstiečių partija pasiekė įspūdingus rezultatus. Nuo 2000 metų rudens dvi kadencijas Seime abi šios partijos turėjo gana įtakingas frakcijas. Bet dabar šių partijų įtaka labai sumenko. Seime naujoji sąjunga teturi vieną atstovą, o valstiečiai tris. Neaišku kokiai ideologijai atstovauja Darbo partija. Dar šios partijos veiklos pradžioje, 2003-2004 metais, viena dalis partijos lyderių teigė, kad tai socialistinės pakraipos partija, kita kad tai liberali partija. Tačiau iš esmės pažvelgus į šią politinę jėgą ir jos kūrėjus, atsiveria kiek kitoks vaizdas. Šią partiją įkūrė abejotinos reputacijos verslininkai, palaikomi Rusijos žvalgybos, norėdami įtakoti ekonominę bei politinę padėtį Lietuvoje ir siekdami konkrečių tikslų turėti savo atstovus įstatymų leidžiamojoje ir vykdomojoje valdžioje. Tačiau dabar jau gerokai svyruoja ir Darbo partijos pozicijos. Seime jie teturi 7 atstovus. Krinka darbiečių gretos, dalis jų išvis pasitraukia iš politinės veiklos, dalis pereina kitur daugiausia į socialdemokratų bei ,,Tvarkos ir teisingumo partijas. Be to, jei bus įrodytas partijos vadovų dalyvavimas šešėliniame finansavime, ateityje Darbo partija gali būti uždrausta.
Taigi apie demokratinę, teisinę Lietuvos respubliką galėsime kalbėti tik tada, kai už didžiosios politikos užribio atsidurs Uspaskicho tipo politikai. Tai yra tie, apie kurių įvykdytus tamsius darbelius daug žinoma, teisėsauga vykdo jų veiklos tyrimus, tačiau jie vis sugeba išsilaikyti didžiojoje politikoje ir toliau kvailinti jais tikinčius žmones. Tokios ,,fasadinės demokratijos grimasos griauna valstybę iš vidaus.
Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose yra įvairių nacionalistinės pakraipos judėjimų. Tai gana skirtingi judėjimai. Ko gero, daugeliui labiausiai žinomas Mindaugo Murzos judėjimas, oficialiai vadinamas Vieningasis lietuvių nacionaldarbininkų sąjūdis. Ką gero gali sukurti Murzos judėjimas? Skleidžiami šūkiai ,,Lietuva lietuviams, ,,Rusai, lauk iš Lietuvos. Ir Izraelio vėliavos deginimas negali duoti nieko pozityvaus mūsų šaliai. Tačiau jokiu būdu negalime teigti, kad Lietuvos nacionalistinės organizacijos yra vienodos. Vilniuje veikiantis Lietuvos Tautinis centras, vadovaujamas Mariaus Kundroto, yra nuosaiki tautinė organizacija, neskleidžianti šovinistinių idėjų ir nerengianti beprasmių vėliavų deginimo akcijų, bet propaguojanti pažangias tautines idėjas, pasisakanti už lietuvių tautos etninio kultūrinio paveldo išsaugojimą.
Sutikome Kovo 11-ają. Mūsų valstybė palengva stojasi ant kojų ir yra tikimybės, kad vietoje butaforinės valstybės sukursime stiprią teisinę valstybę. Bet jei paklaustume ar tokios valstybės, kokia ji yra šiuo metu, tikėjosi dėl laisvos Lietuvos kovoję partizanai, legendiniai jų vadai generolai J. Žemaitis-Vytautas ir A. Ramanauskas-Vanagas? Koks būtų atsakymas
Žinoma, nereikia beprasmio keršto, bet reikia teisingumo, nes jeigu mūsų valstybėje ir toliau karaliaus stribai, KGB rezervistai, KGB generolų žentai, buvę LKP CK instruktoriai, tai kažin ar ką gero sukursime. Komunistai, ateistai ar tikinčiaisiais apsimetę fariziejai negali sukurti laisvos ir klestinčios valstybės. Tuo tarpu aktyvių, patriotiškų politikų veikla nusipelno pagarbos. Žinoma, ne visiems tai patinka. A. Stancikienės ir K. Uokos kova su korupcija, išaiškinant ir paviešinant G. Kėvišo aferas, sulaukė atviro kai kurių Seimo narių nepasitenkinimo ir netgi buvo bandyta jų veiklą svarstyti Seimo Etikos ir procedūrų komisijoje. S. Pečeliūno teisingi pastebėjimai apie kai kurių Prezidento patarėjų negarbingą elgesį irgi susilaukė kritikos. Neva negražu kritikuoti įtakingus pareigūnus, bet tokie etikos gerbėjai kažkodėl buvo abejingi tada, kai prezidentūros klerkai kūrė klastingus planus, kaip apdovanoti Lietuvos ordinais KGB generolus. Priimtas sprendimas dėl ministerijų valdymo pertvarkos iššaukė didžiulį aukštų valdininkų ir jų rėmėjų pasipiktinimą. Jau skleidžiami gandai, kad ši vyriausybė greitai žlugs, kad jai liko vos keli mėnesiai. Jų pasipiktinimas suprantamas. Juk V. Miltieniui, A. Ignotui ir kitiems ministerijose įsigalėjusiems veikėjams labai nesinori palikti įtakingų postų. Sunerimę ir jų rėmėjai iš oligarchinių struktūrų, nes jei įtakinguose postuose sumažės jų statytinių, tai per ką jie galės pateikti sau palankių įstatymų projektus. Ir apskričių administracijų valdininkai sunerimo, ėmė judėti jų šilti krėslai. O šitose šiltose institucijose yra įsitaisę nemažai abejotinos reputacijos veikėjų. Štai Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje darbuojasi Algirdas Vaivada, pravarde ,,Raudonikis neeilinė figūra, ginklų kontrabandininkas, kadaise pajūryje garsios ,,valstiečių mafijos gaujos galva. Kai kurių teisėsaugos pareigūnų teigimu, jis yra susijęs su žemių grobstymu Klaipėdos apskrityje 1998-2003 metais. Toks žmogus lyg ir neturėtų būti valstybės tarnyboje, bet buvusiems Klaipėdos apskritiems vadovams, valdžiusiems apskritį iki praėjusių metų gruodžio, šis, anot jų ,,geras specialistas, tiko. Iškilmingame Kovo 11-osios minėjime europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis, apžvelgdamas Lietuvos valstybės raidos kelią, teigė: ,,Susitelkime kuo plačiau, kad naujas veiksmas neužtruktų ir kuo sparčiau, kuo vieningiau stiprintume Kovo 11-osios Lietuvą. Ji buvo apginta Vilniuje ir pasienyje žuvusių brolių ir sesers krauju. Per 19 metų netoli tenuėjome. Grupuočių savanaudiškumas štai Lietuvą graužianti vėžio forma. Nusivažiavome. Apie tai kalba ir Lietuvos Sąjūdžio pirmininko pavaduotojas Andrius Tučkus: ,,Vertybių sistema buvo pradėta daužyti dar Atgimimo pradžioje. Kai vieni kovojo už laisvę, kiti plėšė ir nusavino mūsų gamyklas, kolūkių turtą. Kultūros padėtį geriausiai simbolizuoja šimtai milijonų, išmesti muliažiniams Valdovų rūmams. Turime nustoti būti tolerantiški blogiui. Krikščionybė mus to moko: būkime atlaidūs žmogui, bet netolerantiški jo blogiems darbams. Pasak jo, turime pasistengti, kad Leo LT afera būtų panaikinta, tada žmonėms atsiras viltis, kad mūsų valstybė gali būti teisinga. Prieš Kovo 11-ają dieną, bendraudamas su teisėsaugos pareigūnais, kunigas Arūnas Peškaitis pasakė: ,,Svarbu, kad Lietuvą pamatytume kaip bendruomenę. Krikščionybė yra vienas iš stipriausių bendruomenės pavyzdžių pasaulio istorijoje. Ir jei veiksime kartu vardan tos Lietuvos, galime daug pasiekti...
© 2009 XXI amžius
|