|
Jei neturėsime meilės ir tikėjimo, būsime niekas
Vytautas Landsbergis,
Aukščiausiosios Tarybos
Atkuriamojo Seimo Pirmininkas
Šiandien prasideda Kovo 11-osios Lietuvos 20-ieji metai. Taip galime skirti Vasario 16-osios Lietuvą, 19401990 metų okupacijų laikotarpį ir Kovo 11-osios Lietuvą, kurioje gyvename.
Kai sakome antroji Lietuvos Respublika, tai irgi teisinga, nes Vasario 16-oji ir Steigiamasis Seimas sukūrė pirmąją. Istorinė Bajorų Respublika su renkamu valdomu, kai kada Seimu Vilniuje, atskiru Lietuvos teisynu ir iždu buvo vis dėlto abiejų tautų Respublika, ne vienos Lietuvos. Valdovą jos rinko abi tą patį, galų gale sumąstė bendrą pirmąją Europoje Konstituciją. Ką matome ir mąstome šiandien antrojoje respublikoje? Apie Kovo 11-osios Lietuvą.
Pradžia buvo statyba ant peilio ašmenų. Ko gero, unikali padėtis visoje Europos istorijoje. Paskelbėme ir statėme nepriklausomą valstybę vis dar kitoje valstybėje, kuri tai draudė, trukdė, gąsdino ir užpuldinėjo net žudydama. O mes nieko nežudėme, bet palaipsniui vadavomės. Aplinkiniam pasauliui tai buvo nemažas rūpestis ir sykiu spektaklis. Kuo baigsis, ką tie lietuviai prasimanė? Demokratinis laisvasis pasaulis tikrai nenorėjo, kad lietųsi mūsų kraujas. Rėmė įvairiais pareiškimais, bet ir nesustabdė neprognozuojamos, grūmojančios rankos. Turėjome patys viską atlaikyti. Taip pat atvirą agresiją.
Atlaikyti padėjo darbas, kai galvoji ne tiek apie pavojus, bet pirmiausia, ką turi suspėti nuveikti. Aną Kovo 11-ąją pasakiau užsienio žurnalistui, kad mūsų pareiga dabar tuos lūkesčius, kuriuos sukėlėme, paversti tikrove.
Šiandien tai daugelio pareiga, visų, kuriems Kovo 11-osios Lietuva yra jų šalis. Laukia begalė darbo: šalis, kurios norėjome, mūsų laisvės, kuri nesikerta su sąžine, tiesos ir teisingumo šalis, vis dar šmėžuoja tarp lūkesčių. Tai dar siektina tikrovė, bet verta prisiminti ir daiktiškąją tikrovę, prieš devyniolika metų, kurią sudarė ne vien svaigus laisvės džiaugsmas ir didieji, kaip atrodė, besiveriančio kitokio gyvenimo lūkesčiai. Tą pačią Kovo 11-ąją Stasys Lozoraitis Vašingtone kalbėjo: Aš žinau, kad padėtis radikaliai pasikeitė, bet, bet, bet
Mes dar nekontroliuojame bankų, policijos, geležinkelių sistemos. Mes dar nekontroliuojame net elektros. Dabar mes pamatysime, kaip reaguoja didysis brolis. Panašiai jis vertino padėtį jau iš karto po rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą pirmojo rato, kai tapo aišku, kad Sąjūdis laimi.
Mes džiaugiamės žodžio laisve, mes džiaugiamės tam tikra demonstracijų laisve, mes džiaugiamės galėdami kalbėti iš ir tikrųjų labai laisvai rašyti Lietuvos laikraščiuose, bet mes neturime kariuomenės, mes neturime policijos, mes neturime milicijos, mes neturime geležinkelių, telefonų, mes neturime bankų sistemos kontrolės, mes nieko to neturime ir dar prieš kelias savaites 6 mlrd. rublių, sutaupyti mūsų žmonių, išvažiavo į Maskvą. Maskva pasiėmė visas mūsų santaupas, negrąžindama nė vieno cento, todėl, tęsė S. Lozoraitis, naujosios Aukščiausiosios Tarybos uždavinys bus pirmiausia perimti kuo daugiau gyvenimo sričių į savo rankas. Tai būtinas reikalas. Mes turime pradėti valdyti savąjį kraštą savomis rankomis.
Jau vasarą Šveicarijoje daugelio šalių Lietuvių bendruomenių vadovų susitikime jis tiesiai siūlė penkisšešis jaunus žmones pasikviesti į Romą, kad šio to išmoktų. Stoka valdininkų. Daug tų S. Lozoraičio pastabų nepaseno. Nežinau, ar jau turime tinkamą, žmonių gerbiamą policiją? Gruzija tokią sukūrė pakėlė dvigubai atlyginimus, policijos reitingas aukštas, joje nebėra korupcijos. Mes negalime apginti žmonių net čia pat, prie sostinės, Vilniaus rajone. Ar turime krašto gynybai parengtą kariuomenę, ar kontroliuojame bankus, geležinkelio sistemą ir elektrą? Ši suvaryta į maišą net nekonstituciniais žingsniais, ar valdome savo kraštą ištikimomis Lietuvai, ar svetimame šiltnamyje augintomis senosios nomenklatūros rankomis. Stoka jaunų, europietiškų, sąžiningų valdininkų iki šiol neabejotina, o tuntai kitokių didelė erdvė taupymo programoms.
Savo vienintelę valstybę turėtume puoselėti, kaip daržą, kaip sodą, kurį pirmiausia reikia ugdyti, kad būtų vaisių visiems. Materialistai žiūri į ją kitaip, kaip į dubenį, iš kurio patogu priėjus pačiam pasrėbti. Ir prieinam būriais, grupėmis draugų. Pirmasis požiūris buvo idealistų, pasiryžusių keisti gyvenimą ir paskelbtoje laisvėje drąsiai imtis reformų.
Praėjo vos trejetas metų ir Kovo 11-osios idealizmas tapo patyčių objektu. O žodį reforma ėmė rašyti kabutėse. Taip ir sėdam. Mano gudrūs draugai greitai į žmones išėjo, atsiduso kažkada Maironis. Tokios permainos, antipermainos Lietuvoje kartojasi. Nūnai vėl šmėstelėjo permainų laikotarpio galimybė. Matai daugybę panašumų į aną metą, po Kovo 11-osios. Kaip kas jautėsi, manė ir manėsi.
Mitologija apie anuomet neva klestėjusią visuotinę vienybę neatitiko tikrovės. Buvo politikų, atvirai kalbančių jau kitą dieną, jog Kovo 11-osios sprendimai klaidingi ir lems nelaimes. Mes balsavom už, nes neturėjome kitos išeities. Buvo jaučiančių skriaudą, kad juos, taip gerai išmanančius viskam vadovauti, ėmė ir nustūmė nuo valdžios. Be abejo, tai skatino skriaudą atitaisyti kuo greičiau. Buvęs žymus sąjūdininkas jau smerkia Sąjūdį, kuris atseit užgrobė valdžią, nušalinęs liaudies atstovus ir nė minties, kad valdžios pasikeitimas įvyko demokratiniu, tikrų rinkimų keliu, kaip ir turi būti. Kas nori gali susirasti net Respubliką, kuri vos po savaitės ar panašiai pristatė Kovo 11-osios įvykius parlamente išraiškinga karikatūra lietuviška lambada. Toks būtų visapusiškesnis vaizdas.
Neturėdama tribūnos pristatyti savo politiką, projektus, aiškinti ir skelbti įstatymus, Aukščiausioji Taryba įsteigė arba atkūrė laikraštį Lietuvos aidas. Tai buvo paskelbta didžiu nusikaltimu demokratijai. Skelbė ir skundė rinkos konkurentai, nepatenkinti, kad neturi spaudos monopolio ir t. t. Netrukus nuskambėjo šūkiai, kad Aukščiausiąją Tarybą laikas paleisti, nors mažai kas galėjo abejoti, kad tuoj pat renkamas naujas parlamentas būtų jau mažiau linkęs į permainas, įskaitant tikrą nepriklausomybę. Gerai, kas nors manė, daugiau liks tarybų valdžios, tarybų Lietuvos, nebūtina viską keisti. Atvirai skambėjo formulė, kad mūsų ekonominiuose sunkumuose, kurie kyla iš naujos parlamentinės valdžios blogos politikos, pakaktų padaryti paprastą politinį sprendimą.
Kremlius tai iššifruodavo pastebėjimais į šalį teatro žiūrovams, kad vienas Lietuvos vadovų jam geresnis, o kitas nesukalbamas. Tuo pat metu Kremlius, pradedant nuo paties Michailo Gorbačiovo, nesiliovė kartojęs pasauliui, kad skandalingasis lietuvių balsavimas atsiskirti, įvykęs itin skubotai, netgi naktį, ar ko nors neprimena? Po Sausio žudynių Vilniuje aukščiausias agresorių pareigūnas generolas Varenikovas tą patį priekaištą dėl Kovo 11osios pakartojo spaudos konferencijoje: susirinko naktį ir nubalsavo, taip net Hitleris nedarė. Autentiška, yra vaizdo įrašas.
Paimkite aną seną širšalą, įrašykite vietoj netikusios Aukščiausiosios Tarybos naująją posąjūdinę A. Kubiliaus Vyriausybę, ir turėsite propagandoje bemaž raganos veidrodėlį. Sunkumai, proga revanšui. Neatmenu, ar didelis laikraštis lygino Kubilių su Hitleriu, ar dar per plaukelį ne. Kai kurie triukšmai apsiribojo turgaus prekeivių genocidu, vartant šį baisų žodį kaip agitatorių niekalą. Matėme ir apsipremijavimų ir kitokių valstybės resursų skubaus išsidalinimo analogijų valdžiai keičiantis, kad saviems būtų neblogai, o ateinantiems kuo blogiau. Deja, šio sovietinio administracinės minties paveldo taip ir neišnaikinome. Valstybė daugeliui tebėra srėbalo bliūdas, kuriam susiūbavus gali užeiti ir blūdas. Ne vienas kitas, o būreliais bemaž paskutinę buvusios Vyriausybės darbo dieną bičiuliai valdininkai mikliai persėdo į saugesnes, naudingas kėdes, kad geriau įsikibtų į atlošus. Nė vienas tokių persėdusių net neapsimetė darąs tai neva valstybės labui. Neslėpė, kad toliau teiks paslaugas ankstesniam viršininkui arba partijai, galų gale giminaičiams, laukdamas naujosios Vyriausybės griuvimo, kaip ir tada, po Kovo 11-osios buvo laukiama, kada jie
Girdėjome ir amžinųjų himną, amžiną, dar sovietinių laikų partinei nomenklatūrai, kuri geriausiai tvarkosi, nors tarp jos tebesisukioja visai nepajėgiančių demokratiškai mąstyti ir skaidriai elgtis fundamentaliai korumpuotų asmenų. To paties nestigo nei 1990 metais. Tik tąsyk politines ir vertybines prieštaras švelnino bendras patriotinis pakilimas. Tebeegzistavo gėdos jausmas, nenoriu kalbėti kritiškai apie visus pareigūnus ir valdininkus, bet kažkas yra atsitikę, kad nuo S. Lozoraičio pastebėjimo per 19 metų valstybės valdyme netoli tenuėjome. Netoli nuėjome ir teismuose, ir švietimo struktūrų tvarkyme. Ar neturėtų kur nors būti įrašyta, kad teisėjui yra privalu padorumas ir sąžiningas elgesys. Sveikesnėje visuomenėje tai būtų savaiminė moralinė norma, kurios sargyboje budėtų Prezidentas, dėl kurios kovotų pati teisėjų bendruomenė. Dabar to nėra.
Viešai žinomi viešai meluojantys teisėjai, apgaunantys nukentėjusius, sutinkantys, kad juos paskirtų į postus, pažeidžiant įstatymą. Gal teisėjų rinkimai, o ne pasiskyrimai pakeistų padėtį. Grupuočių savanaudiškumas štai pagrindinė Lietuvą ėdančio vėžio atmaina. Pavyzdžių nors vežimu vežk. Nuskambėjo, išryškėjo vadinamieji laisvi etatai, kuriems ministerija ar kita institucija nesigėdi imti pinigus iš biudžeto ir pasidalinti, nieko nedirbus. Tai vokelių variantas. Tik vietoj mažų vokelių sugalvotas didelis vokas, ištraukiamas iš valstybės kišenės už tuščias vietas nesamuose kabinetuose, kur sėdi ir vertingai darbuojasi biurokratų kostiumai, be žmonių. Kitaip apibūdinčiau, kad tai Gogolio Mirusių sielų variantas, mūsų pseudodemokratinėje, pseudoteisinėje ir amoralioje valstybėje. Kolegos, kurie sutinka, kad tuščias kostiumas kėdėje yra šauniausias bendradarbis, pasidaliję jo algą turėtų nueiti išpažinties.
Nusivažiavome, bet niekada ne vėlu taisytis. Ne vėlu susivokti ir mūsų kairei ir dešinei, kad šalis ir visuomenė, kurios nori eiti į priekį, privalo ir žvelgti į priekį, telkti naujus žmones, šluoti nešvarybes. Susivienykime kam nešvarybės nemielos, atsinaujinkime iš vidaus, neatsisakykime vertybių, ginkime jas ir užsienio politikoje.
Margų žuvelių gaudymas artėjančiuose Respublikos Prezidento rinkimuose, kad ir kiek kas drumstų vandenį, tegul nesugaišina ir nesutrikdo pažangos. Matau, kad šiandien realiausia ir geriausia kandidatė yra D. Grybauskaitė. Pažadėjo per televizijos pasirodymą, kad atėjusi pakeistų esamą įsigalėjusią korupcinę sistemą. Dieve padėk. Kad tik Lietuvos nedraugai arba susirūpinę nuo savos naudos draugai jos neterorizuotų ir nenuodytų. Dėl tokių perspektyvų, kurį laiką, kiek taisyklės leidžia, ryžausi pabūti netoliese, ant atsarginių suolelių. Galvojau, gal vertėtų, nes laikotarpis itin kritiškas ir dviese įsikinkyti.
Susitelkime kuo plačiau, kad naujas vyksmas neužtruktų ir kuo sparčiau, kuo vieningiau stiprintume Kovo 11-osios Lietuvą. Ji buvo apginta ir Vilniuje, ir pasienyje žuvusių brolių ir sesers krauju. Tegu tai mus ypač įpareigoja. Vienybė težydi su tais, kurie atidavė savo gyvybes kovose už laisvę okupacijų metais, kaip generolas Jonas Žemaitis, kurio gimimo 100-ąsias metines kartu minime. Priešas tada siekė perskelti Lietuvą, kaip žmonių visumą į dvi dalis. Ir šiandien esame gerokai supriešinti, įvairiais būdais kvailinti, tinkamai nepasirengę ginti ir gintis nuo visko, kas gali mus ištikti. Bet susiimkime dar sykį už rankų ir būkime kuo geriau pasirengę nesibaigiantiems Lietuvos išmėginimams.
Aš vis pasvajoju apie jaunimą. Ir seneliui romantikui Maironiui buvo leista svajoti: Drąsiai aukštai pakils balsai, išauš kita gadynė. Užgims darbai, prašvis vaikai, pakils jauna Tėvynė! Jei neturėsime meilės ir tikėjimo, būsime niekas. Jūs žinote, kas prieš 2 tūkst. metų taip pasakė.
Kalba, pasakyta Seime kovo 11-ąją
© 2009 XXI amžius
|