Atnaujintas 2009 m. kovo 25 d.
Nr. 24
(1716)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Skatinamas tarpreliginis dialogas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI ragino
musulmonus atskleisti didįjį
žmogaus proto potencialą

Krikščionių ir musulmonų veikimas Afrikoje

Per praėjusį vizitą popiežiaus Benedikto XVI įvykęs nuoširdus susitikimas su Kamerūno musulmonų atstovais yra ypač svarbus tarpreliginiam dialogui. Tuo metu, kai krikščionių misionieriai siekia evangelizuoti Afrikos gyventojus, islamas vykdo ekspansiją į Juodąjį kontinentą, jame išsikovodamas vis stipresnes pozicijas. (Arabų gyvenamoje Afrikos šiaurėje musulmonai sudaro daugumą, bet jų gausėja ir į pietus nuo Sacharos.) Taigi, Afrika, galima sakyti, tapo dviejų didžiųjų religijų „varžybų“ ir santykių išbandymo erdve.

Bažnyčios atstovai pripažįsta, kad pastaraisiais metais daugelyje Afrikos šalių krikščionių ir musulmonų dialogas pažengė į priekį, tačiau kai kuriose valstybėse, ypač Kamerūno kaimyninėje Nigerijoje, daugėja sporadiškų abiejų religijų išpažinėjų susidūrimų, atnešančių šimtus žmonių aukų. Nors pabrėžiama, kad tie smurto atvejai yra daugiau politinio, o ne religinio pobūdžio, tačiau musulmonų bendruomenei reikalaujant įvesti islamiškąją šariato teisę sričių interesai akivaizdžiai persipina.

Kamerūne, kur krikščionys sudaro 45 proc. iš 19 milijonų šalies gyventojų (musulmonai – 22 proc.), abiejų religijų santykiai yra pavyzdingai taikūs. (Galbūt taip yra dėl to, kad musulmonų yra mažuma ir jie susitelkę šalies šiaurėje.) Štai po popiežiaus Benedikto XVI 2006 metų kalbos, pasakytos Rėgenzburgo universitete Vokietijoje, kai tarptautinė antireliginė žiniasklaida buvo supriešinusi krikščionis ir musulmonus visame pasaulyje, Kamerūno musulmonai padarė pareiškimą, kad jie neturi nieko bendro su tais nesusipratimais. Pažymėtina, kad Kamerūno vyriausybė labai stengiasi, kad abi tikinčiųjų bendruomenės darniai sugyventų. (Per savo beveik pusės šimtmečio nepriklausomybės istoriją Kamerūnas turėjo du prezidentus: pirmasis – 20 metų šalį valdęs Ahmadu Ahidžas buvo musulmonas, o 1982 metais prezidentu išrinktas Polis Bija yra katalikas.)

Realus fundamentalizmo pavojus

Laukiant popiežiaus Benedikto atvykimo, Kamerūno musulmonų dvasinis vadovas, sostinės Jaundės didysis imamas šeichas Ibrahimas Musa savo draugiškame pareiškime nurodė, kad „Korane pranašas Mohamedas rekomenduoja svetingai sutikti svetimšalius, kadangi labai dažnai jie neša taiką. Todėl Popiežiaus atvykimas mums yra palaima“. Kviesdamas tikinčiuosius musulmonus gražiai sutikti Šventąjį Tėvą, kaip „didįjį imamą“, šeichas I. Musa patvirtino, kad musulmonai „apie jį turi susidarę gerą nuomonę: mes su katalikais gyvename taikiai, meldžiamės į vieną Dievą ir esame laimingi galėdami priimti Popiežių savo šalyje“.

Nepaisant tokio draugiškumo, kai kurie reiškiniai Kamerūno musulmonų bendruomenėje kelia nerimą dėl fundamentalizmo plėtros. Kaip tarptautinei katalikų žinių agentūrai „Zenit“ sakė Kamerūno universiteto tarpreliginių tyrimų centro vadovas kunigas Kšištofas Zielenda, į šalį iš kaimyninės Nigerijos skverbiasi vadinamasis vahabistų sąjūdis. Šią musulmonų sektą XVIII amžiuje įkūrė imamas Muhamadas ibn Abdulas Vahabas ir jos fundamentalistinės nuostatos įsivyravo Arabijos pusiasalyje, o ypač įtakingoje Saudo Arabijoje. Jau daug metų Kamerūne dirbantis lenkas misionierius K. Zielenda sakė, kad vahabistai veikia ir Afrikoje – per Sudaną pasiekė Nigeriją, o iš ten ir Kamerūną. Kad būtų užkirstas kelias fundamentalizmo apraiškoms Afrikoje, kaip ir visame islamo pasaulyje, labai aktualus taiką skatinantis tarpreliginis dialogas.

Tikėjimo ir proto sąveika

Popiežius Benediktas XVI kovo 19 dienos susitikime Kamerūno musulmonams kalbėjo, kad svarbiausias tokio bendravimo uždavinys yra „apsikeisti idėjomis, kaip religija galėtų geriau prisidėti kultūros ir pasaulio supratimui ir taikiam visos žmonių šeimos sambūviui“. Nurodęs į pavyzdingą Kamerūno krikščionių ir musulmonų bendradarbiavimą, Šventasis Tėvas sakė, kad abiejų tikybų išpažinėjai, tikėdami į „vieną, gailestingąjį Dievą“, liudija šeimos, socialinės atsakomybės, meilės ligoniams ir kenčiantiems vertybių svarbą. „Paremdami savo gyvenimą šiomis vertybėmis ir mokydami jų jaunuosius, krikščionys ir musulmonai ne tik parodo, kaip reikia skatinti pilnutinę žmogiškojo asmens pažangą, bet ir kaip stiprinti tarpusavio solidarumo ryšius bendrojo gėrio siekiui“, – kalbėjo Popiežius.

Šiandien neatidėliotinas tikinčiųjų uždavinys yra iš naujo „atskleisti didžiulį žmogaus proto potencialą, kuris pats yra Dievo dovana ir išaukštintas tiek apreiškimu, tiek ir tikėjimu“. Taigi, tikėjimas ne tik nesumažina gebėjimo suprasti save pačius ir pasaulį, bet netgi jį išplečia. Tikėjimas nesupriešina žmogaus su pasauliu, bet įpareigoja ir stiprina atsakomybę jo atžvilgiu. Todėl tikintieji yra pašaukti padėti kitiems atskleisti Dievo buvimo pasaulyje slėpinį, kuris tą pasaulį be galo myli ir juo rūpinasi, aiškino Šventasis Tėvas.

Jis pripažino, kad žmogaus proto galimybės šiame gyvenime yra ribotos, todėl jis negali aprėpti Dievo „begalinės šlovės“. Tačiau kaip tik tas supratimas įgalina žmones pajusti, kad tai, kas „išmintinga“, yra daugiau nei abstraktūs materialiniai skaičiavimai, logikos formuluotės bei mokslinių eksperimentų duomenys. Tai taip pat su kūrinijos prigimtimi duotos vertybės, kuriomis grindžiamas gyvenimas.

Nuoroda į kalbą Rėgensburge

„Ši įžvalga leidžia mums siekti tiesos ir teisingumo neapsiribojant savanaudiškų interesų sfera ir veikti dėl kitų gerovės“, pažymėjo popiežius Benediktas XVI. Tikroji religija išplečia žmogaus supratimo horizontą ir tampa autentiškos kultūros pagrindu. Tarpusavyje sąveikaudami protas ir  religija vienas kitą sustiprina bei nuskaistina, kadangi su proto pagalba religija yra struktūriškai sutvarkoma, o apreiškimas ir tikėjimas atskleidžia pilnąjį proto potencialą.

Komentuodamas šias Šventojo Tėvo išsakytas nuostatas Kamerūno musulmonams, žymus amerikiečių katalikų apžvalgininkas Džonas Alenas atkreipia dėmesį, kad jis iš esmės sugrįžo prie savo minėtos Rėgenzburgo kalbos. (Toji kalba apie tikėjimo ir proto santykį galėjo likti nepakankamai įvertinta, nes laicistinė žiniasklaida savo provokacijose sutelkė dėmesį tik į Benedikto XVI pacituotą keturioliktojo amžiaus Bizantijos imperatoriaus teiginį, kritikuojantį Mohamedą už nurodymą skleisti tikėjimą „su kalaviju“.)

Popiežius primena, kad jeigu protas yra atkirstas nuo tikėjimo, jis persiima skepticizmu ir nihilizmu, kaip atsitiko sekuliarizuotų Vakarų patologinėje mąstysenoje. Kita vertus, jeigu tikėjimas yra atskiriamas nuo proto, jis neišvengiamai nukrypsta į fundamentalizmą ir netoleranciją, ką galima pastebėti kai kuriose islamiškojo pasaulio tendencijose. Taigi, Šventasis Tėvas, anot D. Aleno, siūlo krikščionių ir musulmonų artimesnę sąveiką: krikščionys gali prisidėti per šimtmečius išugdytu tikėjimo apmąstymu proto šviesoje, kas veda į didesnį pakantumą; musulmonai savo ruožtu per jiems būdingą gilųjį aktyvų religingumą gali padėti šių dienų krikščionims iš naujo atskleisti, jog „viena empirinė logika nėra pakankama“, taip sustiprinant jų smukusį dvasingumą.

Popiežius nėra vienišas

Tokiu būdu tarpreliginis dialogas yra perkeliamas į prasmingą tarpkultūrinio dialogo plotmę, į bendradarbiavimą politinėje ir socialinėje sferose ginant bendrąsias vertybes. Tai žymiai svarbiau už kontraversišką teologinę sąveiką, kuri vargu ar įmanoma skirtingų religijų atveju. Baigdamas kalbą Jaundėje, apaštališkosios nunciatūros patalpose, Popiežius ragino savo „brangius bičiulius musulmonus“ bendradarbiauti su katalikais „kuriant meilės civilizaciją“, kurioje triumfuotų taikos, teisingumo ir bendrojo gėrio vertybės.

Vėliau Vatikano atstovas žiniasklaidai jėzuitas kunigas Federikas Lombardis pabrėžė, kad susitikimas su musulmonais buvo labai nuoširdus. Musulmonų atstovai popiežiui Benediktui XVI tvirtino, kad jis tikrai „nėra vienišas“, taip paneigdamas pastaruoju metu Vakarų spaudoje pasirodžiusius absurdiškus svarstymus, kad neva Popiežius yra izoliuotas ir nesuprastas netgi Vatikane. Čia galima priminti, kad lėktuve surengtoje spaudos konferencijoje atsakydamas į žurnalisto klausimą apie tą „vienišumą“, Šventasis Tėvas nusijuokė ir pavadino paprasčiausiu „mitu“.

Priminęs savo įtemptos kasdienės veiklos ir susitikimų darbotvarkę – o jo bendrosiose audiencijose dalyvauja žymiai daugiau maldininkų nei pirmtako Jono Pauliaus II – Popiežius kalbėjo: „vienišumas tikrai nėra problema, nes esu apsuptas draugų – nuostabiai bendrauju su vyskupais, bendradarbiais, pasauliečiais ir už tai esu dėkingas“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija