Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Mintys
Požiūris
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Šviesos diena

Vitalija KAZILIONYTĖ

Ala Dudajeva prie savo paveikslų. Dešinėje – vertėja Jūratė Genytė Zitos BALTRUŠIŪNIENĖS nuotrauka

Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje lankėsi garbūs svečiai: žuvusio Čečėnijos Respublikos Ičkerijos prezidento Džocharo Dudajevo žmona Ala Dudajeva, Čečėnijos Respublikos Ičkerijos ambasadorė Lietuvoje Aminat Saijeva, čečėnų rašytojas Denis Muchamadas ir jį atlydėjęs visuomeninės organizacijos „SOS Vepriuose“ direktorius Romas Petras Šaulys.

M. Katiliškio viešoji biblioteka pradeda įgyvendinti projektą „Egzistencinės jungtys: Čečė-nija–Lietuva“, skirtus Čečėnijos tragedijai. Dailininkės Alos Dudajevos tapybos darbų parodos ir Kaune prieglobstį suradusio čečėnų rašytojo Denio Muchamado knygos „Šiandien! Rytoj bus vėlu!“ prezentacijos yra pirmieji projekto renginiai.

 „Mūsų motinos pašventė mus savo Tautai, Tėvynei...“, – visiems pagarbiai sustojus, išdidžiai nuskambėjo gimnazisto Augustino Niauronio skaitomas Čečėnijos valstybinis himnas. Jo žodžiai smelkėsi į pačią sąmonės gilumą. Mirtis arba laisvė – toks Čečėnijos prigimtinis įstatymas, išbrauktas iš pasaulio galingųjų sąžinės. Bet gyvenimo šviesą kurti ir kitiems kaip vilties žiburį nešti įmanoma ir gyvenant pasaulio paniekintame egzistenciniame paribyje. Tokį gebėjimą iškalbingai liudija Alos Dudajevos paveikslai, kurių prezentacijos vyko Ičkerijoje, Turkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Azerbaidžane, Estijoje, Vilniuje, Kaune, Ukmergėje. Į Pasvalį paroda atkeliavo iš Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos. Itin šiltais žodžiais prisiminusi pirmąją viešnagę Pasvalyje dailininkė pradėjo kelionę po savąjį meno pasaulį: stabtelėdavo prie kiekvieno paveikslo, pasakojo jų sukūrimo istorijas. Lietuvoje A. Dudajeva rinkosi šviesesnes, džiugesnes temas. Jos paveiksluose atgyja pavasarinės Lietuvos grožis, tapytas Veisiejuose pavasariais vykstančiuose tarptautiniuose dailės pleneruose: žydėjimo siautuliu liepsnojantys medžiai (paveikslai „Žydėjimas“, „Pavasaris atėjo“, „Pavasaris Veisiejuose“), pavasarine žaluma atgyjanti giria su medžių viršūnėse juoduojančiais paukščių lizdais („Lizdai“), lietuje atgiję medžiai („Lietus“), į begalinę gamtos erdvę įsiveržęs laisvas vėjas („Vėjas“). Dailininkė gerai suvokia ir mūsų valstybėje klestinčią socialinę atskirtį, neteisybę. Vasaros pradžioje Mykolo Riomerio universitete vykusiai parodai ji nutapė neturtintos kaimo moteriškės Henrikos šeimą ir jos varganą pavasario žydėjimo nutviekstą namelį. Nutapė tam, kad būsimieji teisininkai suprastų esminę gyvenimo tiesą: pirmiausia reikia ginti paprastų žmonių teises. Turkijoje, Azerbaidžane tapytuose vaizduose ir iš Ičkerijos ilgesio gimusiame paveiksle „Ičkerijos gėlelė“ visu grožiu išsiskleidęs dagys – Ičkerijos simbolis. Ryškūs paveiksluose ir filosofiniai egzistencijos potėpiai – atrodo, kad dailininkės ranką vedžioja kažkokia globėjiška jėga iš aukštybių (paveikslai „Į dangų“, „Iškeliaujančios sielos“, „Ispanų šokis“, „Spalio naktis“).

Jungtimi tarp parodos ir knygos prezentacijų prašėme pabūti ambasadorę Aminat Saijevą. Ji kalbėjo apie tai, kokį blogį čečėnų tautai atnešė prievartinis Rusijos karas. Pasauliui rodoma tik paradinė pusė – atstatomas  Groznas. Maskva nori anuliuoti visas karo pasekmes, bet karo sukeltos problemos išlieka: sunaikinta 500 pramonės įmonių, 50 proc. žmonių – bedarbiai, vėžys, tuberkuliozė, nėra ligoninių, normalaus gydymo, vaistų. O kas atsitiko su kultūra? Sunaikintos bibliotekos, didžiuliai knygų fondai, sunaikinti visi muziejai, Ičkerijos nacionalinis archyvas, kuriame buvo sukaupta dokumentinė čečėnų tautos atmintis, teatrai, universitetai, institutai. Naikinama ir čečėnų kalba, ji traukiasi iš viešojo gyvenimo ir mokslo įstaigų. Vadovėliai gabenami iš Maskvos, laikraščiai beveik visi leidžiami rusų kalba, televizijos laidos irgi surusintos. Čečėnų dailininkai, prieglobstį suradę Europos šalyse, ten tęsia savo kūrybą.

 Savo gimtinę palikti priverstas buvo ir D. Muchamadas, dabar knygas leidžiantis Lietuvoje. Jo naujosios knygos „Šiandien! Rytoj bus vėlu!“ pristatymą pradėjo vienas iš knygos mecenatų – Vepriuose gyvenantis Čečėnijos bičiulis, fotomenininkas, organizacijos „SOS Vepriuose“ įkūrėjas ir direktorius R. P. Šaulys. Patyręs sunkią tremtinio dalią, 22 metus Sibire išgyvenęs mūsų svečias džiaugėsi, kad susirinko daug Čečėnijos tragediją suprantančių pasvališkių, tarp jų – nemažai ir jaunų žmonių. Denis Muchamadas  (tikrasis vardas Vahidas Elchojevas) šiais metais Kaune, „Naujojo Amžiaus“ leidykloje, dienos šviesą išvydusią knygą skiria Labiausiai nusipelniusiems lietuvių tautos sūnums ir dukroms, politinių represijų aukoms.  Tai jau antroji rašytojo knyga (pirmoji – „Susitikimas su velniu“ išleista 2006 m.). Knygoje 20 kūrinių, dalis jų skiriama „Mane priglaudusiai Lietuvai“, dalis – „Mano Čečėnijai“. Skelbiamas ir atviras laiškas popiežiui Benediktui XVI, kuris primena pokario partizanų laišką tuometiniam popiežiui Pijui XII, taip ir neatsiliepusiam į Lietuvos tragediją. Pabaigoje spausdinami dokumentai – savotiškas teisinis žvilgsnis į Čečėnijos tragediją. Tvirtus Lietuvos ir Čečėnijos ryšius liudija knygą iliustruojančios nuotraukos. Deniui, Lietuvoje ragavusiam kalinio duonos, patyrusiam iš mūsų „činovnikų“ daug neteisybės, dabartinis lietuvių gyvenimas – kaip ant delno, jo puikių Lietuvos istorijos, religinių filosofinių žinių gali daugelis pavydėti. „Jūs turite žinoti vieną tiesą – jūsų religija teisinga, prasminga, panaši į mūsų. Abi jas jungia tas pats vienintelis Dievas – Viešpats ir Kūrėjas“, – musulmoniškų pažiūrų žmogus atvėrė mums, katalikams, tikėjimo esmę. Ne viename kūrinyje autorius akcentuoja ir didžiausią Lietuvos bėdą – nusigręžimą nuo Katalikų Bažnyčios. Jis įsitikinęs, kad tik tikėjimas gali išgelbėti Lietuvą nuo dvasinio moralinio nuopuolio.

Renginio pabaigoje visų laukė netikėta A. Dudajevos dovana Pasvaliui. „Noriu čia palikti dalelę savęs“, – tarusi šiuos žodžius ji nukabino nuo sienos paveikslą „Ičkerijos gėlelė“ ir aidint karštiems plojimams įteikė bibliotekos direktorei Danguolei Abazoriuvienei. Renginyje dalyvavo ir kalbėjo Pasvalio rajono meras Gintautas Gegužinskas, Pasvalio tremtinių ir politinių kalinių bendrijos pirmininkas Antanas Sudavičius, Petro Vileišio gimnazijos gimnazistas Augustinas Niauronis.

© 2009 „XXI amžius“