|
Oratorija tarp alyvmedžių
Rimantas KLEVEČKA
Ketvirtą Gavėnios penktadienį Kauno valstybinis choras kauniečius ir miesto svečius pakvietė pamąstyti apie amžiną gėrio ir blogio, mirties ir prisikėlimo antagonizmą ir pasiklausyti L. van Bethoveno oratorijos Kristus Alyvų kalne. Tai vienintelė didžiojo kūrėjo oratorija, pradėta rašyti 1800 ir baigta 1801 metais. Žodžius, padedamas paties Bethoveno, per keturiolika dienų sukūrė Franzas Xaveras Huberis. Pirmą kartą viešai oratorija atlikta 1803 metų balandžio 5 dieną Vienoje. Kūrinys skirtas trims solistams, chorui ir orkestrui. Biblinis pasakojimas pradedamas agonijos scena Getsemanės sode, kurią seka Serafino arija, skelbianti dieviškąjį gailestingumą bei teisiųjų išsigelbėjimą. Netrukus iš Serafino Jėzus sužino savo likimą, pasiduoda artėjančiai mirčiai ir ją pasitinka. Pasirodo persekiojantys kareiviai ir apaštalai pamato besą apsupti. Petras išsitraukia kardą, bet Jėzus ir Serafinas įtikina jį, kad reikia elgtis ramiai ir susitaikyti su viskuo. Suradę Jėzų, kareiviai pripuola ir jį suriša. Apaštalai nuogąstauja, kad ir jiems teksią kentėti, tačiau Jėzus nesiskųsdamas pasiduoda.
Oratorijos pradžioje skamba dramatiškas Adagio, lydimas Jėzaus rečitatyvo ir arijos Visa mano siela dreba manyje, kuri žavi savo įtaiga ir paprastumu. Vėliau Serafino arija Šlovinkit Išganytojo gerumą, Jėzaus ir Serafino duetas, kuriame Jėzus pasitinka mirtį. Netrukus suskamba vienas dramatiškiausių kūrinio epizodų kareivių choras Tikrai jį rasime čia, lydimas balsų, reikalaujančių Jėzaus mirties, ir apaštalų aimanų. Kūrinio pabaigoje girdime angelų chorą (Aleliuja, Visagalio Dievo Sūnus), kuris baigiamas triumfo fuga.
Muzikos kritikai teigia, jog sakralinės chorinės muzikos partitūrose nelengva rasti opusą, kuris savo jėga ir didybe prilygtų Bethoveno oratorijai Kristus Alyvų kalne. Neabejotina, kad didelės įtakos tam turi ir geniali didžiojo maestro muzika, ir biblinis siužetas. Varginanti Jėzaus kelionė Jeruzalės gatvėmis, mirtis Golgotoje byloja Kristaus žmogiškumą, artumą kiekvieno mūsų gyvenimui, kai apninka netikrumas, baimė, apleidžia ryžtas. Kita vertus, būtent Getsemanė mus moko iki galo būti ištikimiems savo tikslui, priimti likimą iš Dievo rankų. Mąstant apie tai, nejučia prieš akis iškyla ir paties L. van Bethoveno gyvenimo drama: ankstyva motinos mirtis, ant jo pečių kritusi jaunesniųjų brolių auklėjimo našta, vienatvė (pats niekada nesukūrė šeimos), priglausto mirusio brolio sūnaus Karlo nedėkingumas, vienatvė, liga ir kurtumas, mintys apie savižudybę ir tikėjimas. Tikėjimas, kuris, kaip teigė pats Bethovenas, suteikė jėgų pakelti gyvenimo kryžių ir vargus, nesusvyruoti, nesustoti, kurti, išnaudoti Dievo duotą genialumo dovaną.
Šis įstabus kūrinys tai neįkainojama proga artėjant Velykų šventėms dar giliau įsijausti į Kristaus kančią, pajusti jos didybę ir vertę.
© 2009 XXI amžius
|