Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Mintys
Požiūris
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Ar mes nesergame aleksija

Aleksija (iš graikų k. – negalėjimas perskaityti) – kai dauguma katalikų per visą savo gyvenimą neturi noro ar neranda laiko perskaityti knygų knygą – Šventąjį Raštą

Vatikano „Redemptoris Mater“ mozaikos fragmentas

Šventasis Raštas – Katalikų Bažnyčios gramatika, 72-jų knygų biblioteka, daugelio autorių iš įvairių laikų pirmoji spausdinta knyga. Šventasis Raštas – metaistorija: pranašystės, tikėjimo tiesos, etinės normos, poezija. Jo dialektika – Dievo žodis ir žmogaus žodis. Šventajame Rašte šventų žmonių liudijimai. Jame užrašyta Šventoji Tradicija.

ŠR – Viešpaties Dievo laiškas žmonėms – nuo Genezės iki Apokalipsės. ŠR – netarpiškas, pozityvinis Dievo apreiškimas, o gamta – negatyvinis. Kaip gamtamokslio tiesos tikrinamos gamtos faktais, taip teologų išvados – Šventuoju Raštu. Ne klaidingos, bet neišsamios yra Šventojo Rašto autorių pažiūros į gamtą. Dorovinių tiesų užteko pateikti Dievo tiesos pradmenims, kurių supratimas vystėsi kartu su mokslais. Keičiasi Šventojo Rašto aiškintojai ir aiškinimas tobulėja. Šventąjį Raštą skaityti ir suprasti reikia Viešpaties Dievo malonės šviesoje.

Šventojo Rašto Senasis Testamentas skirtas visų pirma žydams, Naujasis Testamentas – krikščionims. Senajame Testamente Dievas apreiškė tik savo vardą ir savo valią Dešimčia Dievo Įsakymų. Naujajame Testamente apreikšta Švč. Trejybės paslaptis ir Jėzaus meilė mums. ST – Dievo įsakymas Jo išrinktai tautai, NT – Jėzaus valia Jį mylintiesiems. Senasis Testamentas pabrėžia askezę, Naujasis – malonę. ST – gero ir pikto Pažinimo medžio, o NT – Gyvybės medžio – kryžiaus vaisius.

Senajame Testamente meilės įsakymas, Naujajame – meilės dovana. ST – labiau apie Viešpaties Dievo teisybę, NT – apie Jo gailestingumą. Senajame Testamente Dievas reikalavo daugiau tikėjimo ir vilties dorybių ir baudė už jų trūkumą, o Naujajame Jėzus laukia mūsų meilės ir Paskutiniame teisme baus už jos stoką. ST – Pažadėtosios žemės, NT – pažadėto Dangaus viltis. ST kalbėjo daugiau apie žemišką laimę, NT – apie dangaus.

Senasis Testamentas – tobulumo, Naujasis Testamentas – šventumo mokykla. ST – tautos istorija, NT – Asmens istorija. Senojo Testamento daiktinė Sandoros skrynia, Naujojo – gyvoji Mergelė Motina Marija. ST kaip dūmų stulpas, NT kaip ugnies, vedantis Išrinktąją tautą – Katalikų Bažnyčią – per pasaulio dykumą. Senajame Testamente pranašaujamas Kristus, Naujasis liudija Pranašystės išsipildymą.

Jėzus yra Šventojo Rašto Prasmė ir Komentaras. Prasmė, nes Jis NT centrinis Asmuo. Komentaras, nes tik Jo Asmens šviesoje suprantamas Šventasis Raštas. Argi ne tas pats Viešpats Dievas kalbėjo ir Senajame, ir Naujajame Testamente? ST cituojamas Naujajame, laikantis ne raidės, o perteikiant jo dvasią. NT neatmeta Senojo, bet jį įvykdo. Rašto vertimuose yra smulkių netikslumų, bet ir Vulgata yra geras vertimas: jo pakanka žmogaus išganymui ir Bažnyčiai – tai įrodė daugelis šventųjų.

Kaip graudžiai keista: Evangelija – Geroji Naujiena – Linksmoji Žinia – yra apie Jėzaus vargus, paniekinimus, kančią ir mirtį.  Ji nuostabiausias kūrinys apie Jėzaus meilę mums ir apie mūsų neištikimybę Jam. Ji – Jėzaus amžinųjų pažadų žmogui knyga, skelbianti realų istorinį, įvykdytą idealą. Ji parašyta paliudyti, kad Jėzus Kristus yra Gyvojo Dievo Sūnus. Kad Jėzus yra istorinis Asmuo – tai faktas, paliudytas visos istorijos. Ir nors pasaulis kaskart neigia Jo istoriškumą, bet negali nuneigti Jo dieviškumo. Todėl pasaulis tokius liudytojus žudė.

Evangelija yra labiausiai pagrįstas istorinis dokumentas: geografija, psichologija, literatūra, menai, archeologiniai tyrinėjimai, tikybiniai, politiniai, visuomeniniai, buitiniai ir topografiniai Palestinos aprašymai, pinigų rūšys ir darbininkų atlyginimai paliudija jos tikrumą. Ir kam ieškom praeities griuvėsiuose Evangelijos tikrumo įrodymų, jei ir dabartinis gyvenimas kupinas jų? Ieškodami pagonių liudijimo, parodome savo puikybę.

Evangelija nenurodinėja, kaip konstruoti traktorių, ji nekoreguoja Niutono dėsnių. Kodėl kai kurie mokslininkai savo ateistines nuomones skelbia mokslo vardu? O moksliškai aiškinti Evangeliją – tas pats kaip žvake apšviesti saulę. Evangelija rašyta įkvėpus Šventajai Dvasiai, todėl ji džiugina kiekvieną, kuriame rusena Malonė. Kas parašyta joje – yra tikra, kas neparašyta – nereiškia, kad to nebuvo: privatūs regėjimai daug ką papildo. Evangelijos tiesa išdėstyta genetiškai ir dialektiškai – kovojant su iškreiptu tikėjimu ir ypač su fariziejų veidmainyste.

Evangelijos harmonija paradoksinė, nes Jėzus pats yra amžinasis Paradoksas. Kas Senajame Testamente niekinama, išaukštinta Naujajame: neturtas, nekaltybė, meilė priešams, kančios didybė, šeimos nesuardomumas – didžiosios žmonijos problemos. Jėzus buvo pasmerktas Rašto mokovų, todėl Jis Evangeliją atidavė į paprastų žvejų rankas. Evangelijoje yra ir laiminimo, ir atmetimo žodžių. Kuriuos pasirinksime laisva valia?

Evangelija viena, bet keturi jos autoriai: Apreiškimo smuiko keturios stygos groja Viešpaties Jėzaus gyvenimo melodiją. Keturios evangelijos: Mato – muitininko, pavergėjų atstovo; Morkaus – pirmo Popiežiaus liudijimų užrašytojo; Luko – Švč. Mergelės pasakojimų paveldėtojo; Jono – Jėzaus bičiulio ir Jo Širdies mylimojo.

Evangelistai iš atminties rašė Jėzaus išminties žodžius – jie kai ko neįsidėmėjo, kai ką užmiršo, bet ką su meile rašė – yra teisinga. Jų atminties individualumas ir pastabumo laipsnis nuspalvino Evangelijų tiesą: vienas evangelistas tapo Jėzaus paveikslą akvarele, kitas – tempera, trečias vaizduoja Jį mozaika. Palyginimui: Evangelijos erdvinis vaizdas – planas ir trys fasadai, todėl pagrindinio fasado durų neieškokime kiemo fasade. Kaip skiriasi to paties žmogaus portretai, tapyti įvairių dailininkų, taip skiriasi ir Jėzaus gyvenimo istorija Evangelijose ir regėtojų pasakojimuose: Jėzus palyginimus kartojo nesyk, kiekvieną kartą gal kiek kitaip. Bet visose Evangelijose nėra tuščio sentimentalaus verkšlenimo didžiosios Jėzaus Kančios akivaizdoje.

Dvi Evangelijos tų, kurie Jėzų matė ir įtikėjo, ir dvi – nemačiusių Jo, bet įtikėjusių iš Apaštalų liudijimo. Sinoptikai (graik. Synopsis – apžvalga, aprėpimas vienu žvilgsniu) Matas, Morkus ir Lukas aprašė, ką matė ir girdėjo, Jonas – dar ir ką jautė bei suprato. Matas turbūt tuojau užrašė Jėzaus žodžius, o kiti evangelistai rašė iš atminties. Matas buvo įpratęs rūšiuoti pinigus, kasdien surašyti savo pajamas ir išlaidas, todėl jis grupavo Jėzaus žodžius ir darbus pagal jų prasmę: rinko Jėzaus žodžiuose išminties auksą. Jo Evangelija rašyta Išganytojo gimtąja kalba.

Matas įrodinėjo Kristaus žmogystę, Jonas – Jo dievystę. „Dangaus Karalystė“ minima tik Mato, kitose Evangelijose – „Dievo Karalystė“. Morkus iškelia šv. Petro pirmenybę, tiksliai atpasakoja stebuklus, norėdamas jais patraukti pagonis romėnus. Raštingas vertėjas Morkus lydėjo mažamokslį Petrą, o gydytojas Lukas – nuolat sergantį Paulių. Matas aprašė mesiją, Morkus – Mokytoją, Lukas – Gydytoją.

Lukas tikrai rašė Linksmąją Naujieną – Glorija… Benedictus… Magnificat… Magnificat – tai džiaugsmas, kad Dievą regi akys ir girdi ausys vertųjų ir nevertųjų. Lukas rodo pagarbą moteriai, nes Mergelė buvo Įsikūnijimo žemiškoji priežastis. Paskutinėje Senojo Testamento pranašystėje kalbama apie Mesijo pirmtako atsiuntimą. O Lukas pradeda savo Evangeliją žodžiais apie tos pranašystės išsipildymą. Luko Evangelija ir Apaštalų darbai dedikuoti Teofiliui – Dievo mylėtojui, t. y. kiekvienam krikščioniui, kuris skaito šią knygą.

Apie Jėzų tarti paskutinį žodį Dievas pailgino Jono amžių iki 100 metų. Jono Evangelijoje Jėzus – žmogumi tapęs Žodis. ST Dievo Išminties vardas – Logos. Savo asmeniniu žodžiu Dievas nuo amžių veikia ir reiškia savo dieviškąją Esmę. Jonas pradeda savo Evangeliją, kuo sinoptikai baigia: „Jėzus, Gyvojo Dievo Sūnus…“ Jonas pakartojo daugiausia Jėzaus žodžių, tik nemini nė sykio savo paties vardo.

Evangelistų sinoptikų perteiktas Įsikūnijimo vaizdas, o Jono – Žodis. Sinoptikų socialinis tikslas – Dievo valia Dievo karalystėje, Jono – asmens išganymas, tikint Asmenį. Sinoptikai surašė Jėzaus žodžius miniai, Jonas – ginčus su Rašto mokovais ar pamokymus mokiniams. Sinoptikai kovojo su netikėjimu, Jonas – su klaidingu tikėjimu. Sinoptikų Dangaus karalystė yra objektyvi, Jono – subjektyvi: „Dievo karalystė jumyse“. Sinoptikų išganymas Dangaus karalystėje, Jono – tikėjime į Jėzų Kristų. Sinoptikų Dangaus karalystė kaip erdvė, Jono – kaip laikas – Amžinasis gyvenimas. Sinoptikai matė stebuklus, Jonas – Stebukladarį. Sinoptikų aprašyti stebuklai kūnui, Jono – sielai. Sinoptikai rašo, kad žemė drebėjo, Jėzui mirštant ant kryžiaus, Jonas – kad Švč. Motina stovėjo po kryžium – Stabat Mater. O prisikėlimo stebuklą liudija visi keturi evangelistai.

Kaip mažai Evangelijose parašyta apie Jėzaus tylaus gyvenimo ir darbo 30 metų Nazarete. Daugiau – apie tris viešojo socialinio gyvenimo ir žodžio metus. Daugiausia apie tris atperkamosios kančios dienas ir tris merdėjimo ant kryžiaus valandas: logaritminis įvykių tankėjimas. Evangelijoje neaprašyto (paslėpto) Jėzaus gyvenimo bruožai išryškėja šventuosiuose.

Aplink kiekvieno Šventojo Rašto sakinio branduolį sukasi žmogaus komentarų elektronai. Komentarai – tartum akiniai, pro kuriuos žiūrima į Saulę. Nedrįstama be jų skaityti „Iliados“, tendencingai komentuojami net fizikos dėsniai… Ir velnias cituoja Šventąjį Raštą teisingai, bet komentuoja klaidingai – tai amžinoji blogio dialektika: parazituoti tiesą. Komentaras – lyg liepto turėklai – gali jų nesilaikyti, bet eiti drąsiau: juk Jėzus Pats aiškino savo žodžius. Evangelija yra svambalas, kuriuo tikrinamas Bažnyčios sienų vertikalumas. Gyvas žodis turi reikšmę „ką“ ir intonaciją „kaip“, todėl Jėzus žodžių skelbė savo meilės mokslą. Ir mes Linksmąją Žinią garsinkim ne paniurusiais veidais.

Iš J. V. Nistelio knygos „Žodžio aidai“

© 2009 „XXI amžius“