|
Nacionalinio nesaugumo parametrai
Kęstutis MILKERAITIS
Valstybės saugumo reikalai ir toliau prastėja, jei net ir istorija pradedama naudoti mūsų dvasinei disharmonijai. Taip pamąsčiau žiūrėdamas istoriko A. Bumblausko laidą (kartu su H. Gudavičiumi ir A. Kulikausku), skirtą Lietuvos ir euroazijinės Rusios santykiams. Keistoka darosi ta mūsų nepriklausomo gyvenimo dvidešimtmečio istorininkystė. Bet jei bumblauskinį istorijos interpretavimą laikytume bulvaru, ar ne bulvarine jau tampa ir kariuomenė, pasirengusi nesiremti visų šalies vyrų ir moterų konstitucine priederme ginti šalį, ar ne bulvarinė ir Šaulių sąjunga, komplektuojama iš buvusių komjaunimo operatyvinių būrių vadui artimų vyrukų. Ir visa tai vyksta po NATO šalies iškaba, taigi galime ir nepastebėti vidinių iššūkių valstybės saugumui.
Manau, jei vadinamasis Petro I testamentas, kuris, kaip sakoma, buvo skirtas būsimiems Rusijos valdovams, iš tiesų yra viso labo Adomo Mickevičiaus artimųjų rato sukurtas paskvilis, neturėtume manyti, kad jį tik kaip paskvilį vertina ir šiandieniniai Kremliaus įnamiai. Nes kam tada jie paminklu carui užgriozdė toliausiai į vakarus atsikišusią okupuotos Prūsijos lūpą Piluvą mūsų užnugaryje. Ar užgriozdė tik laikinai kaip kadaise su Jekaterina ar Muravjovu Vilnių.
Tokiame fone lyg ir prošvaistė grįžęs iš NATO Parlamentinės Asamblėjos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas pasisakė pasiryžęs grįžti prie nacionalinio saugumo problemų, o kartu ir prie valstybės saugumo konstitucijos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo. Dar 2008 m. rugsėjį patvirtintas grėsmių nacionaliniam saugumui nustatymo ir vertinimo tvarkos aprašas<
> tačiau grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui sąrašas įstrigęs<
> Tik patvirtinus šį sąrašą turėtų būti nustatyti ir atitinkamai finansuojami grėsmių šalinimo ar mažinimo prioritetai.
Tikrai, grįžimas popierizmu papuoštas. Bet jeigu Seimo NSGK pirmininkas A. Anušauskas rimtai pasiryžo permąstyti ir vadinamąją liustraciją, ir specialiųjų tarnybų valdymą, ir kontrolę, tai praeities popierizme, pradedant nuo Seimo stenogramų, jis atsektų ne tik tai, kaip žingsnis po žingsnio ėjome į NATO, bet ir kelią, kaip tapome tokia NATO valstybe, kurioje (atsiprašau, šalia jos) be atsako žūsta priklausantys NATO karininkai ir kurioje tokia žūtis-nužudymas kagėbizmo triumfo metų stiliumi siektas pristatyti visuomenei
siusiukas per langą.
Ką duoda liustracija be kontržvalgybos
Estija anksčiau nei Lietuva parengė piliečių ir pačios valstybės gynimo nuo anksčiau ją okupavusių režimų spec. tarnybų antspaudais paženklintųjų įstatymą. Toks gynimas vykdomas per kontržvalgybą. Tai jos sritis. O vadinamoji liustracija (paviešinimas) yra tik tokio gynimosi dalis.
Matyt, ir rimtiesiems estams ne viskas buvo gerai, nes šalį sukrėtė Estijos gynybos ministerijos saugumo skyriaus vadovo, vėliau vyriausybės patarėjo Hermano Simmo veikų, į kurias teismas pažiūrėjo kaip į tėvynės išdavimą, skandalas. Šis patarėjas, prisipažinęs esantis sovietmečiu užverbuotas ir neprisipažinęs KGB bernelis, miegančiu agentu ilgai nebuvo. Per Rusijos žvalgybos karininką, pasislėpusį po Portugalijos piliečio tapatybe, putininei Rusijai turėjo nutekinti daug slaptos NATO informacijos.
Lietuvoje šiai problemai skirtas ir 1998 metais Seimui perduotas pirminis įstatymo projektas irgi apėmė visus asmenis, susijusius su Lietuvą okupavusių šalių specialiosiomis tarnybomis. Rengėjai diskutavo, ar tokia šalimi, be Vokietijos ir Rusijos, turėjo būti ir Lenkija. Susietųjų sąvokoje tilpo subjektai nuo Komunistų partijos pirmųjų sekretorių iki rezervistų ir komjaunimo operatyvinių būrių vadų.
Darbui prie VSD kontržvalgybos padalinio turėjo būti įkurtos regionų Konstitucijos apsaugos tarnybos jos turėjo išvynioti bendradarbiavimo kamuolius, o neatvykusius prisipažinti arba asmenis, slepiančius jiems žinomas okupavusiųjų šalių tarnybų žinias, perduoti liustracijos komisijoms tolimesniems tyrimams ir sprendimų priėmimui dėl jų veiklos paviešinimo. Ar taip galėjo būti užpildytos spragos, atsiradusios Rusijai pasisavinus dalį Lietuvos archyvų? Tai turėjo parodyti laikas.
Kiek žinau, Asmenų, susietų su Lietuvą okupavusių šalių specialiosiomis tarnybomis, įstatymo projektui patekus į Seimą buvo gauta ekspertinė išvada iš vienos žinybos vadovo (buvo duomenų, kad pastarasis asmeniškai suinteresuotas), kuris tik motyvavo, kad gali būti skundų į Europos žmogaus teisių teismą, bet nesiūlė projektui minčių. Po to projektas buvo perdirbtas: iš plataus susietųjų asmenų rato liko tik asmenys slaptai (net ir be rezervistų) bendradarbiavę. Kaip tas įstatymas veikė (buvo vykdomas), šiandien žinome papasakojo buvęs VSD kontržvalgybos (ir liustracijos) vadovas: du asmenys liustruoti viešai, o visi kiti Laurinkaus kabinete.
Manau, ir šiandien Lietuvoje nesumažėjo viešai ar apsimestinai siekiančių, kad neliktų ne tik liustracijos, bet ir profesionaliai brandaus Valstybės saugumo departamento idėjos.
Ar liktų kas nors pozityvaus liustraciją atskyrus nuo kontržvalgybos? Tenka laukti ruošiamų pasiūlymų. Juk net ir neslepiama: su ja (liustracija), matote, reikia kažkaip teisiškai baigti. Ar su kontržvalgyba taip pat?
Krizių valdymo sistema
Beveik tuo pačiu metu, kai anas projektas pasiekė Seimą, Užsienio reikalų ministerijoje buvo sudaryta darbo grupė krizių valdymo sistemos projektui parengti. Tą grupę, jei neskaitysime pulkininkų iš sovietmečio civilinės saugos struktūrų (tuo metu intensyviai remontavusių žinybines patalpas Pamėnkalnio gatvėje ir nuosavas pilaites greta), sudarė gana kvalifikuoti jauni specialistai. Pagalbą NATO linija teikė britų atstovas.
Pačiame Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme tada dar nebuvo esminių pakeitimų, kurie jame padaryti dabar. Įstatymo priedėlio 14 skyrius numatė prie Vyriausybės steigti Nacionalinio saugumo strateginio planavimo grupę iš aukščiausios kvalifikacijos ekspertų. Projekto rengėjai manė, kad visas krizių valdymas ir turėjo prasidėti šioje įstatyme numatytoje struktūroje, kuri turėjo rengti užduotis operatyvinėms tarnyboms bei vykdyti jų veiklos kontrolę. Ekspertų sukaupiama svarbi informacija teikiama vykdomajai valdžiai Vyriausybei ir valstybės Prezidentui.
Bet kai projekto rengimo grupės darbas artėjo prie pabaigos, iš Vyriausybės atėjo toks Anicetas Ignotas. Negalima buvo nesistebėti šio žmogaus gebėjimu ne vienos savaitės pozityvų darbą paversti niekalu. Jis tai padarė. Kieno užduotį jis vykdė? Manau, kad tų, kam buvo nepriimtina įstatyme numatyta Nacionalinio saugumo strateginio planavimo grupė, kuri užbaigtų valstybinio saugumo sistemos piramidę, ir kurios ekspertai būtų atlikę visas valstybės saugumo stiprinimo programas. Jei tokia grupė būtų įsteigta iškart, visoms politinėms jėgoms bendru sutarimu priėmus Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, daug nusikalstamų veikų, vadintų prichvatizacijomis, oligarchizacijomis ir žemgrobystėmis, galėjo neįvykti arba būti iš karto suvaldytomis. Laiku informuota vykdomoji valdžia nebūtų galėjusi užsitupėti stručio pozoje, o spec. tarnybų veiklos koordinavimas, užduotys bei kontrolė apsaugotų jas nuo politikavimų, prezidentūroje nebūtų padėtas intrigų kiaušinis, iš kurio išsirutuliojo albinizmas ir valstybininkai. Gal net nebūtų VSD skandalo, stumdymosi su VSD operatyvinėmis pažymomis ir URM kompromitacijos.
Bet kaip minėjau, žengta kitu keliu. Bendras visų politinių jėgų vaisius Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, drastiškai, dažniausiai vien parlamentinės kairės įgeidžiais pakeistas. Efektyvios, koordinuojančios grupės prie Vyriausybės įstatyme neliko.
Tad gal ir A. Anušausko dabar išmąstomas žvalgybos komitetas, žvalgybos ir saugumo inspektoriaus tarnyba tėra bandymas atrasti jau plevenusią, bet pražuvusią mintį? Pražuvusią dar anksčiau, nei virš Lietuvos savo dalgiais ėmė mosuoti dvi krizės viena globali, atėjusi per pasaulinę bankų veiklą, ir kita (su ana susijusi) regioninė, pasireiškusi ir parlamento langų daužymo akcija. Manau, ne man vienam būtų įdomu sužinoti, kaip tuo metu reiškėsi Lietuvos krizių prevencijos koordinavimo centro, Strateginių tyrimų centro ir visų kitų centrų (pagal nacionalinio saugumo strategiją), padaliniai? Kam ir ką jie patarė? Juk parlamento langų daužymo akciją betarpiškai stebėjusieji laiko tam tikrų politinių jėgų valios išraiška. Matyt, būtent toji valia ir neleido nužymėti riaušininkams neperžengtiną septyniasdešimt penkių metrų liniją nuo taip geidžiamų langų, iš karto supriešindama riaušininkus ir policininkus. O juk visai nedaug tetrūko, kad kuri nors, kad ir guminė kulka, sausio 16-ąją perkeltų į Lietuvą šios vasaros Graikijos masto muštynių patyrimą.
© 2009 XXI amžius
|