Atnaujintas 2009 m. kovo 25 d.
Nr. 24
(1716)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Didelis pliumpt

Algimantas ZOLUBAS

Lietuvos pakraštėly tyvuliavo labai mažas ežerėlis. Ežerėlis buvo visiškai mažas, todėl didikai juo nesidomėjo, prieigų neužtvėrė. Kaimo bernai iš bedarbystės ar iš kvailybės nusprendė išgarsinti ežerėlį: paleisti nuo kalvos į jį didžiulį riedulį, kad tas padarytų didelį „pliumpt“. Kaip sutarė, taip padarė. Gerai kaukolinio „įkalę“, surėmė pečius į ant kalvos stūksantį riedulį ir paleido jį į ežerėlį. Didelis pliumpt neįvyko, nes riedulys ne iš dangaus krito, o tik įriedėjo. Tačiau gražuolis riedulys gražuolio ežerėlio vandenį ištaškė ir pats pasislėpė dumble: nei „pliumpt“, nei ežerėlio, nei riedulio, nei vaizdo, nei įvaizdžio...

Kai kvailioja kaimo bernai, didelių nuostolių kaimas nepatiria, tačiau kai kvailioja valstybės vadovai, valstybė gali patirti bankrotą. Ar nepanašu, kad būti branduoline valstybe, turėti Valdovų rūmus, siųsti šviesos ženklus į kosmosą, žaižaruoti milijonus litų kainuojančiais šviesuliais, tapti Europos kultūros sostine yra didelio pliumpt siekis.

Jei jau šie metai paskelbti Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmečio metais, kodėl neskirtos lėšos Pažaislio ansamblio remontui ir restauravimui? Juk čia yra vienuolika freskų, kuriose įamžintas prieš tūkstantį metų įvykęs Netimero krikštas ir Brunono žūtis, t. y. priežastis, dėl kurios ir buvo paminėtas Lietuvos vardas. Akivaizdu – todėl, kad numatyto vizito į Pažaislį metu Prezidentas užsuko į Užutrakio dvarą, kurio restauravimui ir buvo paskirta 20 mln. litų, Pažaisliui neliko nė lito.

Kai turtuolis kvailioja iš savo kišenės, į jį žiūrima atlaidžiai. Kai valdžios vyrai vardan nepelnyto įvaizdžio purto žmonių kišenes – nedovanotina. Statydinti Valdovų rūmus, kurie simbolizuoja ne valstybę, o valdžią – politinė klaida. Valstybės simbolis yra Gedimino pilis, tačiau ji neatstatoma; sovietmečiu restauruotas ir įrengtas tik vienas jos bokštas, kurį daugelis klaidingai vadina Gedimino pilimi. Pačiam Gedimino kalnui gresia nuošliaužos, tačiau tvirtinimo darbai nenumatyti. Tautos šventovė Katedra, kaip koks mažas tyros dvasios ežerėlis, nuolat gniuždomas Valdovų rūmų, fejerverkų, pramoginių šou „rieduliais“.

Lietuvos tūkstantmečio komisija, tarsi nežinodama, kad rašančiųjų dabar daugiau nei skaitančiųjų, vis tiek pradėjo leisti knygas. O labiausiai – komisijos pirmininkas Gediminas Ilgūnas. Kad tos knygos iškart nugulė į lentynas, kad įvyko didelis pliumpt, komisijai nesvarbu (svarbu – lėšos panaudotos). Teko girdėti, kad išleista ir viena itin vertinga kažkokia Lietuvos įvaizdžio knyga, kurios egzemplioriaus kaina 700 litų. Galima įtarti, kad ji skirta autoriams ir apsilankantiems karaliams.

Graudžiomis ašaromis staiga pravirko du prezidentai, kad dėl nebaigtų Valdovų rūmų gali prireikti priimti valstybių vadovus rūmų kieme. O kodėl ne reprezentacine aikšte paskelbtoje Lukiškių aikštėje? Juk patį popiežių Lietuva įvairiose vietose (tarp jų ir Vilniuje) priėmė po atviru dangum. Deja, Lukiškių aikštė, kurioje jau turėjo stovėti paminklas, simbolizuojantis laisvę, kaip buvo po Lenino išsidanginimo į Grūtą plynė, taip plyne ir liko.

Blogas, blogas, labai blogas Lietuvos įvaizdis, tačiau gera, gera, labai gera pamoka, kad reikia rūpintis tikru vaizdu; įvaizdis rasis be vėjais leidžiamų šimtamilijoninių išlaidų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija