| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Sugrįžo į Lietuvą poezija ir dainomis
Lietuvoje su savo kūrybos vakarais vieši dainininkė Gintarė Jautakaitė. Nuo 1981 metų užsienyje (JAV, Anglijoje ir kt.) gyvenanti G. Jautakaitė paliko Lietuvą dėl politinių ir kūrybinių priežasčių. Šį kartą Lietuvoje viešinti Gintarė jau surengė keletą savo kūrybos vakarų, pristatydama naują dainų albumą Kol prašvis... (Klaipėdoje, I. Simonaitytės bibliotekoje, Vilniuje, A. Mickevičiaus bibliotekos salėje ir Panevėžio bendruomenių rūmuose). Paskutinis šių koncertų-vakarų renginys įvyks šiandien, penktadienį, 18 valandą Kaune, VDU Teologijos fakulteto Auloje (Gimnazijos g. 7). Áėjimas laisvas. Dainininkė pristato ir savo grafikos ir poezijos rinkinį Dobilo širdy... Tai nebus paskutinis šių metų renginių ciklas gegužės mėnesio pradžioje numatomi G. Jautakaitės soliniai koncertai Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje. Gintarė taip pat dalyvavo LTV laidoje Labas rytas, Lietuvos radijo laidoje Ryto garsai, Žinių radijo ir kitų stočių laidose, taip pat kovo 20 dieną vykusioje LTV laidoje Mūsų dienos kaip šventė. Gintarė atsakė į keletą klausimų. Kaip vertinate savo kūrybos kelią? Po keleto metų darbo su ir EMI ir SONY, po Earthless albumo, įrašyto bendradarbiaujant su šiomis kompanijomis, po albumo Featheremark ir dukrelės gimimo turėjau nemažai laiko apmąstyti daugelį dalykų, susijusių su muzika bei mano pačios vieta joje. Iš vienos pusės, nemažai pasiekta ir nuveikta, iš kitos pusės, visi šie pasiekimai neturi jokios prasmės. Gal todėl, jog būnant po didinamuoju stiklu nori nenori esi priverstas prisitaikyti, sekti tam tikrais kanonais. Kad išliktum savimi, reikia labai daug dvasinių jėgų. Kaip visados sakiau, EMI davė man visišką laisvę ir parodė didžiulį pasitikėjimą mano muzikiniais sprendimais ir visa kūryba, bet neįmanoma atsiriboti ir ignoruoti pasaulio muzikos estetiką ir tendencijas. Jei nenorėjau rašyti muzikos kaip Bjork turėjau rašyti geriau už ją. Tad vis tiek įtampa yra didžiulė ir neišvengiama. Visa tai man nusibodo. Keletą metų auginau rožes ir tulpes savo rojuje ir žaidžiau su nauju žaisliuku Elzbieta. Su SONY ryšiai nenutrūko. Mane vis ragino ką nors daryti. Bet kai negali apsispręsti lengviau nieko nedaryti... Tačiau muzika belste beldėsi... Daugybė idėjų, net sapnuodavosi... Tuo metu susitikome ir susidraugavome su nuostabiais kaimynais Melissa ir Lincolnu Clapp. Kai draugystė įsibėgėjo, pažinome vieni kitus giliau, sužinojome, kad mus sieja muzika. Linkolnas vienas žymiausių pasaulyje garso įrašų meistrų, puikus vokalinio meno įrašų specialistas su neįkainojama patirtimi. Jam patiko mano balsas, kūryba. Tad po artimesnės pažinties, kai parengėme bendrą projektėlį Amerikos televizijai, jis užsiėmė didesniu projektu išleisti visą mano kūrybą. Jo idėja išsklaidė mano dvejones neįmanoma buvo atsisakyti tokio pasiūlymo. Nusprendėme įrašyti iš karto du albumus. Daug metų puoselėjau idėją išleisti diską Lietuvai lietuvių kalba. Tad vienas iš jų kaip tik ir yra naujasis diskas Lietuvai. Mano vyras su džiaugsmu sutiko šią mintį ir ėmėsi mano studijos atnaujinimo. Taip spalio mėnesį prasidėjo šis nuostabus nuotykis lyg sapnas. Nuostabu tai, jog turėjau visišką laisvę, daug didesnę nei kada nors anksčiau. Nebuvo jokio prisirišimo prie stiliaus, išskyrus savo pačios braižą, nebuvo ambicijų nei poreikio įtikti bei patikti, kas muzikos rinkoje yra normalu ir neišvengiama. Prieš mane tvyrojo fantazijos ir laisvės okeanas. Neatrastas kontinentas. Neatversta knyga... Kaip pasikeitė tavo požiūris į muziką? Ką naujo atradai kurdama šį albumą? Požiūris į muziką taip pat šiek tiek kitoks. Norėjau sukurti albumą, kurio muzika eitų iš gilumos, iš šaknų, iš tautos, kurios dalimi aš esu, kuris kalbėtų klausytojams apie juos pačius, jų kilmę, ištakas ir sužadintų istoriškumo jausmą. Labai švelniai ir labai ramiai, taip sakant, pusbalsiu. Šis albumas tai labiau sakmės ir pasakos nei popsas ir grumtynės. Nusprendžiau nieko nebijoti nei arfų, nei grožio, nei dainų trukmės, nei sulaužyti kokius nors kanonus. Kas tiks ar netiks radijui, kas lygins, su kuo lygins visiškai nesvarbu. Jei noriu, galiu parašyti ir suprogramuoti albumą su klaikiausiais paskutinio žodžio ritmais ir hopu, priregzti kvantiškiausių kompiuterinių triukų ir tai būtų skanu. Bet aš nenoriu. Šį kartą norėjau suteikti klausytojui ramybės, tylos, pauzę, laiko pamąstymui ir panirimui į save. Norėjau atskleisti savo šiuolaikinės muzikos traktuotę pasteliniais tonais etnografijos nuspalvinta elegancija. Linkolnas vadina šį diską epine muzika, kino muzika. Jis sako, jog buvo labai įdomu dirbti, jis negalėjo suprasti nė vieno žodžio, bet net keletą kartų pati mačiau, kad jis buvo netoli ašarų. Turėjau daug kartų versti jam tekstus, nes muzika jį labai domino. Buvo nepaprastai lengva ir įdomu dirbti su juo jis vienas nuostabiausių garso režisierių, su kuriais teko dirbti. Jo talentui, jo neeiliniam muzikos pajautimui, jo pagarbai balsui ir novatoriškumui, mano manymu, negali prilygti joks kitas meistras. Darbas su Lincoln Clapp buvo nepakartojamas, žodžiais nenusakomas įvykis mano gyvenime. Jis davė mano muzikai sparnus! Kaip šeima reaguoja į kūrybinę veiklą? Mano nuostabusis vyras Keith taip pat turėjo neeilinį ir jam pačiam nelabai įprastą vaidmenį šiame projekte. Jis yra puikus elektronikos ekspertas, tad turėjo daugybę galimybių pagelbėti Lincolnui įrašų metu, kai aparatūra suriesdavo mus į ragą... Be Keitho neeilinių sugebėjimų, šis laivas ne kartą ilgam būtų keliavęs į dugną. Bet Keithas pasitelkdavo savo burtus, ir viskas toliau sėkmingai riedėdavo. Kai baigėme albumą, buvo liūdna. Buvo tikrai keista... Bet ginklus sudedame neilgam anglišką jo versiją pradėsime po nedidelės pertraukėlės jau rugsėjo mėnesį. Tad dovanoju savo mieliems klausytojams naują savo kūrinėlį, tenusineša ši muzika jus į savo erdves ir po nedidelės kelionės nuleidžia atgal į žemę išnykdama iš atminties lyg nieko ir nebūtų buvę Ir taip, kol prašvis... Kodėl namuose su vaikais kalbi angliškai, o eiles rašai lietuviškai? Kam tau Amerikoje lietuviškos eilės? Angliškai kalbame namuose todėl, kad visi suprastų būtų nemandagu kitaip. Bet kartais bandome bendrauti ir lietuviškai, bet ne visi gali. O kartais tiesiog pasimiršta kuria kalba kalbu, po tiek metų jos abi man kaip gimtosios. Tas pat ir poezijoje vis tiek kokia kalba rašau. Tik tematika, žinoma, keičiasi. Ne visa poezija parašyta Amerikoje, tiesą sakant, tik nedidelė jos dalis. Poezijos seniai neberašau, todėl tai bus, manau, vienintelė poezijos knygelė. Kitos nenusimato. Didžioji šios knygos dalis parašyta studentiškais metais, dar sovietiniais laikais. Taigi, beveik visa ši knygelė yra labai jauno žmogelio pamąstymai. Kita, mažesnė dalis, rašyta šen ir ten, nemažai Anglijoje, nemažai vizitų Lietuvoje metu. Lietuvos gamta ir jos dvasia man dažnai pažadina norą rašyti, o ir laiko čia visada turiu daugiau, nes tai būna atostogos. Grafikos darbai irgi iš įvairių laikotarpių. Yra iš studentiškų laikų, yra ir pernykščių. Dailei, ko gero, ir ateityje skirsiu laiko. O poezijos antros knygelės nebus. Poezijos mokytojo neturiu. Labai patikdavo japonų poezija, kiniečių, Lao Czi ir kiti. Bet su manąja tai nieko bendra neturi. Lietuvių poezija patikdavo visokiausia. Bet Tarkovskio poezija, ko gero, yra paveikusi mane labiausiai, ir ne vien poezija, o ir visa jo kūryba. Dar Frostas, Getė... Ne, išskirti ką nors yra tiesiog labai sunku, nes tai poezija... Kas įkvepia kūrybai? Nėra jokio specialaus meto įkvėpimui, kartais eilės tiesiog šaute šauna į galvą, tada greit kur nors užsirašau arba pasinaudoju savo muzikine atmintimi ir vėliau užbaigiu. Kartais lėktuve, kai nėra daugiau ką veikti, kartais bet kur kitur. Būna, kad rašant tekstą kokiai nors dainai, ateina įkvėpimas ir pasipila kokie trys, penki skirtingi eilėraščiai... O kartais kaip muzika sapne... Mano poezijos knygelė įdomi galbūt tuo, kad ji ruošėsi išvysti dienos šviesą gal kokius penkis šešis kartus. Vis kas nors neišeidavo, nebūdavo pakankamai laiko arba politinės situacijos Lietuvoje. Galbūt įdomu tai, kad norėjau sudėti ir lietuvišką, ir anglišką poeziją, bet vėliau atsisakiau šios idėjos. Daugiausia darbo, nuostabaus, keleto mėnesių pasiaukojamo ir tiesiog didvyriško darbo prie jos įdėjo nepakartojamas dizaineris ir padėjėjas bei gelbėtojas Linas Janonis. Tai didžiulis jo nuopelnas. Ir visas šis darbas vyko per Atlantą, ir kol kas dar net nesame susitikę... Jaučiu, kad jis tiesiog kaip tėvas šiai knygelei, ir nekantraudama laukiu susitikimo Šiauliuose. Mano svajonė kad šią knygelę galėtų skaityti visi trys mano vaikai. Du, manau, tikrai gali. O mažytei dar toli... Ši knygelė skirta mano tėveliams. Nežinau, ar jie kada nors net įtarė, kad rašau poeziją... Galbūt ir ne, nes tai slėpiau absoliučiai nuo visų, nors net šiandien negaliu sau atsakyti kodėl... Keista. Kalbino V. K.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |