Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

„Kas toji šviesa, kuri niekad negęsta?“

Joana Danutė Žilaitytė-Juškaitienė

Dar taip neseniai vienoje savo poetinėje miniatiūroje klausė rašytoja Joana Danutė Žilaitytė-Juškaitienė, palikusi mums šį retorinį klausimą. Nors ir sunkiai sirgo, bet mylimiems žmonėms ir artimiausiems draugams mirė ji netikėtai – kovo 30 dieną 13 valandą, kaip trumpame savo haiku buvo ištarusi: „Šviesi diena / pasakė man: / jau laikas“.

Gimė Joana Danutė 1932 m. lapkričio 20 dieną Veliuonoje (Jurbarko raj.), darnioje gabių, išmintingų ir religingų tėvų šeimoje. Jau jaunystėje teko susidurti su to meto sudėtinga situacija: vyresnysis brolis Jonas Žilaitis (1926–2000), dar Veliuonos gimnazijoje įkūręs pogrindinę organizaciją, 1952 metais suimtas, nuteistas sušaudyti ir pusmetį praleidęs mirtininkų kameroje, buvo nuteistas 15 metų lagerio. Sesuo jautriai išgyveno šiuos įvykius, kurie turėjo įtakos ir jos biografijai, bet visada didžiavosi savo broliu.

Baigusi Vilniaus universitete žurnalistiką, dirbo „Mūsų sodų“ redakcijoje, radijuje. Turėjo gabumų ir dailei, ir literatūrai, į kurią kadaise savo išmintingu žodžiu paskatino žengti prof. A. Zalatorius.

1987 metais ji debiutavo novelių rinkiniu „Mėlyna upė su geltonom salom“, po metų – poezijos knyga  „Pabudėk su manim“ (1988),  vėl novelėmis „Šulinių krašte“ (1989),  eilėraščiais  „Neužmirštuolė ir dulkės“ (1990), knygelėmis vaikams „Atnešiu leliją“ (1993), „Imk, saulele, už rankos“ (1996), literatūrinių pasakų knyga „Balta gėlė“ (1999). (Pastaroji turėjo būti pirmoji, nes leidyklai buvo įteikta beveik prieš dvejus dešimtmečius, tačiau į ją buvo žiūrima kaip į „netinkančią tarybiniam jaunimui“), dideliu eilėraščių rinkiniu „Tyliu tavo tylą“ (1999) ir novelių, miniatiūrų, eilėraščių ir vertimų knyga „Rožės paklausk“ (2003), kurią pati apipavidalino akvarelėmis bei piešiniais.

Jos kūryboje atsispindėjo šių dienų moralės problemos, nerimas dėl tėvynės ateities, prisilietimai prie negyjančių pasaulio žaizdų (Sausio 13-oji, eilėraščių ciklas Čečėnijai, „Psalmės“). Eilėraščiuose daug tylos pauzių, kai tekstas tėra užuomina giluminėms potekstėms (kamerinė poezija). Literatūrinės pasakos vaikams kuria grožio ir gėrio karaliją, kurioje vyrauja draugystė, ištikimybė ir pasiaukojimas. Ypač gražūs ir nuotaikingi Lietuvos gamtos vaizdai, atgyjantys jos neeksponuotose mažosios grafikos, akvarelių darbuose, kuriuose abstrakčias idėjas atsveria talentinga spalvų gama.

1989 metais J. D. Žilaitytė priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą, Vytauto Kubiliaus įtraukta į „XX amžiaus lietuvių poezijos“ dvitomį (1 t. – 1991, 2 t. – 1995). Pasirodžius pirmajai knygai kai kurios novelės buvo išverstos į rusų kalbą. Poetė vertė japonų poeziją (iš rusų ir anglų kalbų), kurią 1999 metais išleido „Meralo“ leidykla haiku ir tanku 424 puslapių rinktinėje „Septintasis mėnulis“ (drauge su kitų lietuvių poetų vertimais). Aguonos slapyvardžiu J. D. Žilaitytė yra paskelbusi eilėraščių sovietmečiu ėjusioje katalikiškoje pogrindžio spaudoje, prisidėjo prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platinimo Veliuonoje ir Vilniuje. Du dešimtmečius artimai bendravo su dvasios tėvu ir vadu kunigu Algirdu Mociumi, palaikė ryšius su išeivijos rašytojais Stasiu Santvaru, Henriku Nagiu, Leonardu Andriekumi, Kazimieru Barėnu, Julija Švabaite, Ale Rūta. Be to, ji tapė įvairių technikų spalvotas abstrakčias miniatiūras ir piešė juodai baltas kompozicijas, dalis kurių paskelbta spaudoje prie autorinių publikacijų ir pačios sumaketuotų knygų viršeliuose. Reiškėsi ir kaip žurnalistė: paskelbė nemažai reportažų ir pokalbių su žymiais Lietuvos žmonėmis, o grožinę kūrybą spausdino „Metuose“, „Poezijos pavasaryje“, „Naujajame Židinyje–Ai-duose“, „Literatūroje ir mene“, „XXI amžiuje“, „Šiaurės Atėnuose“, „7 meno dienose“, „Kultūros baruose“, „Dienovidyje“, „Genyje“, „Kregždutėje“, „Katalikų pasaulyje“, „Apžvalgoje“, „Švyturyje“, išeivijos „Draugo“ kultūriniame priede „Mokslas, menas, literatūra“, „Tėviškės žiburiuose“.

Po 2003 metų J. D. Žilaitytė išleido novelių, miniatiūrų ir eilėraščių knygą „Rožės paklausk“, 2005 metais eilėraščių knygą „Akimirkas“, 2005 metais miniatiūrų knygą „Atnešiu leliją“ (2005, antras pataisytas ir papildytas leidimas) ir pasaką vaikams „Kačiukas Gudročiukas“ (2006). 2006 metais jos kūriniai spausdinti įvairiose antologijose, pavyzdžiui, „Eilėraščiai Marijai“, vaikams – „Pas Jėzulį“, „Tegul vaikai ir paukščiai skraido“,  mokykliniuose vadovėliuose pagal jos eilėraščius vaikams parašyta dainų.

Menininko šviesa dažniausiai pasiekia mus per kūrinius, bet yra asmenybių, kurios visa savo esybe spinduliuoja tokią pat gilią ir stiprią šviesą. Tokia buvo ir Joana Danutė Juškaitienė. Pastaruosius kelerius metus jau nebeišeidama iš kambario, matydama pasaulį tik pro balkono langą, sugebėdavo juo džiaugtis ir gėrėtis. Didelė atrama jai buvo dieną naktį ją slaugęs, ligoninėse budėjęs artimiausias žmogus – jos vyras Jonas Juškaitis. Tad ir sunkiausiomis valandomis ji neprarado noro gyventi, bendrauti, būti. „Sužaliuos sodelis… – rašė ji man. – Yra į ką žiūrėti. Kad ir pro langą. Tai ne pilki, šalti mūrai […] Bijau, kad ten nestatytų monstro – prekybos centro. Neliktų nė pelėdos, nė varnos – labai protingos ir gražios“. O dar prieš porą savaičių savo nupieštame atviruke sako: „Aplink medžiuose daug paukščių, Jonas juos lesina. Atskrenda ir genių“.

Kol buvo sveikesnė, turėjo didelį draugų būrį, ištikimiausieji lankė ją iki paskutinės minutės – bent telefonu ar žinutėmis. Ne visada turėdavo jėgų jiems atsakyti, bet visada džiaugdavosi subtiliomis jos kūrybos vertintojos poetės Elenos Skaudvilaitės recenzijomis, literatūrine ir bendraminte kun. Roberto Grigo ir daugelio kitų draugyste. Laukė ir šio pavasario, bet suprato gyvenimo trapumą:

 Aš išeisiu.
 Pasiliks knygos,
Paveikslas su kalnu,
Dangus bus gilus.
Skraidys linksmi paukščiai,
Pavasarį – žydės gėlės,
O rudenį gelsvi lapai kris.
Palūkėk, susitiksim
Tėvo namuose.

Danutė Petkevičiūtė

© 2009 „XXI amžius“