|
Lietuvos valstybės nuostata išlaikoma nekintama ir baigtinė
(Seimo pirmininko pavaduotojas Č. Stankevičius)
Edmundas SIMANAITIS
Kovo 12 dieną Seime svarstant Deklaracijos dėl Jono Žemaičio pripažinimo Lietuvos valstybės vadovu projektą nebuvo paviešinta LPKTS tarybos rezoliucija, kurioje išreiškiamas primygtinis raginimas Seimui, Vyriausybei ir krašto apsaugos ministerijai LLKS tarybos pirmininką Joną Žemaitį-Vytautą įstatymu skelbti ketvirtuoju LR prezidentu.
Okupanto baudžiamoji teisė įkaltis pačiam pavergėjui
Patyrusieji represijas suvokia tokio dokumento teisinę ir moralinę reikšmę piliečiui ir valstybei. Okupantas visus užimtoje valstybėje veikiančius ginkluoto pasipriešinimo dalyvius, ryšininkus, rėmėjus laikė banditais, laisvės kovas banditizmu, o liaudies priešų kategorijai priskirdavo pavergtos tautos inteligentiją, valdininkiją, dvasininkus, verslininkus ir socialiai nepriimtinus, beje, pastarojon grupėn galėjo patekti bet kuris nelaimėlis. Trečdalis tautos patyrė žudynių ir masinių trėmimų siaubą. Šios patirties nepanaikino nei pusę amžiaus skleidžiami Kremliaus paistalai apie išvadavimą iš kapitalistų jungo, nei sovietmečiu išugdyta kolaborantų nomenklatūrinė grietinėlė. Atgavus laisvę, pilietiškai mąstančiai visuomenei buvo, yra ir, reikia tikėtis, ateityje bus natūralus ne tik moralinio, bet ir teisinio laisvės kovų pripažinimo siekis.
Kremliaus demagogija apie pavergtuose kraštuose vykusį banditizmą tėra tik nepaneigiamas įkaltis, bylojantis apie dalyvavimą genocido nusikaltimuose. Reikia tikėtis, kad Tarptautinis tribunolas anksčiau ar vėliau įvertins sovietinio genocido nusikaltimus. Justitia est fundamentum regnorum (teisingumas yra valstybių pamatas) tai galioja tiek atskirai valstybei, tiek visai Europos Sąjungai ir ne tik jai.
Valstybės nuostatų formavimas
Seimo narys E. Klumbys klausė, teisiškai kokios valstybės vadovu buvo Žemaitis, nes, kiek aš žinau istoriją, nuo 1941m. birželio 15 dienos Lietuva buvo okupuota. Tik to betrūko, kad okupacinis režimas būtų pripažintas teisėtu? Tačiau ministrė R. Juknevičienė atsakė: Bet okupacija nepripažinta (...). Esmė yra nepripažinimas. Nepripažinimo esmėje mes atkūrėme savo valstybę. Šie žmonės nepripažino okupacijos. Jie atstovavo Lietuvos Respublikai, kurioje mokėsi ir už kurią kovojo. E. Klumbys įžvelgė ir mėginimą atgaline data klastoti Lietuvos istoriją. Parlamentaras A. Sysas teigė: Bet jūs norite perrašyti istoriją. S. Pečeliūnas į kritines pastabas taip atsiliepė: Jūsų abejonės formuoja tai, ką per penkiasdešimt metų iš mūsų tėvų bei senelių atminties ir iš mūsų atminties sovietizmas nesugebėjo išbraukti.
Seimo pirmininko pavaduotojas Č. Stankevičius apibendrino: Priimdamas šią deklaraciją, LR Seimas elgiasi nuosekliai ir užbaigia Lietuvos valstybės nuostatų formavimą tuo klausimu, kuris nustato teisėtą Lietuvos Respublikos valdžią okupuotos Lietuvos sąlygomis. Taigi Seimas yra priėmęs įstatymą, kurį mes visi gerai žinome, pripažinęs, kad vienintelė teisėta valdžia Lietuvos teritorijoje buvo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis. Ši deklaracija tik papildo tuo, kad Sąjūdžio vadovas pripažįstamas valstybės vadovu, teisėtos valdžios vadovu, prilygintu Prezidentui. (...) Tęstinumas buvo vienintelis principas, kuriuo grindėme visus Lietuvos valstybės atkūrimo ir vėlesnius dokumentus.
Palyginkime Seimo priimtą teisės aktą su okupanto čekistine formuluote, begalę kartų kartota, kad Žemaitis buvo tik banditų gaujos vadeiva, beje, Rytų ruporai ir dabar to nevengia.
Teisininko L. Sabučio nuomone, jis (dokumentas E. S.) yra parengtas preciziškai teisingai ir išdėstytas labai motyvuotai. (...) Kaip tik nuo tada, kai buvo 1949 m. vasario 16 dieną buvo paskelbti Laisvės Kovos Sąjūdžio dokumentai, mes pripažįstame, kad jis tapo valstybės vadovu. Tai viena. Teisinės pasekmės bus tokios, kad nėra šiandien kito instituto Lietuvoje, kaip tik parlamentas, kuris gali tokį sprendimą priimti. Štai ir viskas.
Deklaracija buvo priimta: iš 49 Seimo narių 41 balsavo už, penki susilaikė, du prieš.
Paskiri keisti dalykai
Žiniasklaidoje netrūko komentarų ir atsiliepimų apie Seimo priimtą Deklaraciją.
Be galo keistą dalyką nutarė Seimas: suteikti Prezidento vardą ir statusą Jonui Žemaičiui-Vytautui, 1954 metais žuvusiam Lietuvos ginkluotosios rezistencijos vadui, iškiliausiam, didžiausios pagarbos nusipelniusiam Tėvynės herojui, nusistebėjo prof. Vanda Zaborskaitė (bernardinai.lt).
Nei buvusių Gulago belaisvių, nei sugrįžėlių iš Sibiro tremties argumentai ar Seimo narių nuomonių spektras, atrodo, garbiosios mokslininkės nesudomino. Ir iš tiesų, pasak profesorės, jokioje kitoje Europos valstybėje nerastume precedento, kad praėjus 55 metams po asmens nužudymo jam būtų suteikti titulai, kurių jis neturėjo ir negalėjo turėti, būdamas gyvas. Okupanto praktikuotų titulų kartojimas prilygtų savispjaudai, nors jų pamiršti niekada ir niekur nedera, o ypač dimisijos kariams savanoriams buvusiems laisvės kovotojams, kurių sparčiai mažėja.
Tačiau žinotina visur ir visada tiek politikams, tiek ir politikuojantiems, kad Lietuva ir kitos Rytų Europos šalys po Jaltos ir Potsdamo sandėrių buvo paliktos sovietų totalitarinio režimo savivalei. Taigi valstybingumo naikinimas tęsėsi pusę amžiaus, o Lietuvoje laisvės kovos truko visą dešimtmetį. Lietuva, prarasdama trečdalį savo piliečių, išsaugojo viltį atkurti Nepriklausomybę ir tai tapo tikrove.
LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija, kuri buvo svarstyta ir pasirašyta iš tiesų ne rūmuose, ne prezidentūroje, o drėgname požemyje, stebina sklandžia tarptautinės teisės kalba ir lietuvišku valstybiniu mąstymu, kurio derėtų pasimokyti ne vienam nūdienos seimūnui.
Ką kamuoja nepilnavertiškumo kompleksas?
Prof. V. Zaborskaitė įžvelgė tai, kas daugeliui šalies sąmoningų piliečių jau visas dvidešimtmetis ne naujiena, o pilietinė ir teisinė būtinybė. Maža to garbės skola istorijai. Okupacijos sąlygomis Sąjūdžio politikai balansavo ant kalavijo ašmenų. Parlamentas paskelbė istorinį Kovo 11-osios aktą, buvo atkurtas LR Konstitucijos galiojimas, sudaryta Respublikos Vyriausybė, bet...
Pirmasis atkurtos valstybės vadovas Respublikos Prezidentas, kaip į jį kreipiasi visas pasaulis, per du atgautos Nepriklausomybės dešimtmečius dar vis nenominuojamas titulu pagal eitas pareigas. Iš tikrųjų visa tai be galo keistas dalykas. Kodėl LR Seimas iki šiol duoda pasaulio viešajai nuomonei dingstį manyti, kad buvome (o gal ir esame?) nepilnavertė valstybė?
Prof. V. Zaborskaitė mano, kad dar tebegyvenantis žmogus, dalyvaujantis ir neseniai, visų atmintyje, dalyvavęs istoriniuose procesuose, turįs gana nemalonų charakterį ir užkliuvęs labai daugeliui žmonių Lietuvoje, tad dėl tinkamo pagerbimo iškyla įvairiausių kliuvinių ir prieštaravimų, be to, padaryta didelių klaidų ir ypač skaudus Lietuvos žmonių supriešinimas.
Mušti galvą! senas išmėgintas čekistų metodas. Nė vienas iš mūsų politikos lyderių nebuvo taip aršiai puolamas kaip Atgimimo architektas. Centras jau buvo sutikęs turėkite savo vėliavą, giedokite savo giesmę, bet šiukštu iš narvo nė nemėginkite! Sąjūdžio smūgiai buvo lemtingi Blogio imperija pradėjo aižėti ir subyrėjo. Nejaugi siūloma Seimui laukti, kol artimasis užsienis leis atkurti Nepriklausomos valstybės garbę?
Ne mažiau keistas priekaištas dėl žmonių supriešinimo. Taip, buvo metas, kai Kremliuje štampuotos konstitucijos 6 str. skelbė, kad visuomenės vadovaujanti ir vairuojanti jėga Sovietų Sąjungos Komunistų partija. To meto vienybę liudydavo balsavimo rezultatai 100 proc. balsuotojų rinkdavo porą iš dviejų klumpių. Žmones supriešino okupacija, o ne Atgimimas.
© 2009 XXI amžius
|