Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

„Įmintų tūkstantmečio mįslių“ sutiktuvės

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Mokslinės monografijos „Įmintos tūkstantmečio mįslės“ autorius dr. Letas Palmaitis

Kauno miesto V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje įvyko daktaro Leto Palmaičio mokslinės studijos „Įmintos tūkstantmečio mįslės“ sutiktuvės. Kartu buvo pristatyta dr. prof. Laimos Šinkūnaitės parengta knygelė „Šv. Brunonas Pažaislio XVII a. kamaldulių vienuolyno bažnyčios freskose“. Tai vienintelė žinoma  ikonografinė medžiaga apie šv. Brunoną Lietuvoje.

Į knygos sutiktuves atvyko Pasaulio lietuvių kultūros centro (PLK) direktorius Jonas Kubilius, dr. prof. L. Šinkūnaitė, Aukštosios Panemunės klebonas kanauninkas Deimantas Brogys, miesto inteligentijos ir studentijos atstovai. Bibliotekos direktoriui Zenonui Vaškevičiui pristačius svečius, įžanginį žodį tarė PLK centro direktorius J. Kubilius. Pasak kalbėtojo, dr. L. Palmaičio knyga – tai mokslinis reiškinys, analizuojantis nauju aspektu šv. Brunono misiją. Knygos autorius daro sensacingą išvadą, kad šv. Brunoną nužudė ne lietuviai, bet skalviai (baltų gentis), o analuose minima Alstros upė, anot dr. L. Palmaičio, yra Alsa, įtekanti į Mituvą netoli Jurbarko. Rusia metraštyje buvo vadinama ne Rusija, o teritorija Nemuno upės deltoje (tarp Rusos ir Gilijos atšakų esantis trikampis plotas. Čia gyvenę skalviai buvo vadinami tiesiog „rusais“). Kaip tvirtina pats knygos autorius, savo išvadas jis parėmė rašytiniais šaltiniais. Dr. L. Palmaitis teigė, kad visur istoriniai šaltiniai rašo, jog „Rusios ir Lietuvos pasienyje“, o ne atvirkščiai, šv. Brunonas pasiekė Lietuvos ribą. Vadinasi, Brunonas savo misijinę kelionę vykdė į šiaurę, pratęsdamas savo pirmtako šv. Adalberto (Vaitiekaus) atliktą žygį į Prūsiją, o ne rytų (dabartinės Baltarusijos) kryptimi. Dr. L.Palmaičio knygos pasirodymą sveikino Kauno Panemunės bažnyčios klebonas kanauninkas Deimantas Brogys. Džiugiai knygos pasirodymą sutiko Šakių rajono Sudargo miestelio, esančio prie pat Kaliningrado srities sienos, katalikiškos bendruomenės tarybos narys Juozas Tamušauskas, kuris jau yra šia tema perskaitęs straipsnį „Ar deramai pagerbsime šv. Brunoną?“ („XXI amžius“, 2009 01 30, Nr. 9). J. Tamušauskas sakė, kad Sudargo religinė bendruomenė prieš keletą metų nutarė 1944 metų rudenį nacių susprogdintą Sudargo bažnyčią atstatyti ir pavadinti šv. Brunono vardu. Susirinkusieji šią žinią pasitiko plojimais. Svečias iš Lenkijos, Seinų krašto lietuviško žurnalo „Aušra“ redaktorius Petras Birgelis kalbėjo apie tai, kad Lietuva vėl sugrįžo į pasaulio, Europos valstybių politinį žemėlapį. Patriotizmo tema pasisakė dr. prof. R. Baltrušis, Jotvingių riterių ordino vadovas V. Rūkas-Daujotis.

 Robertas Keturakis apie šią dr. L. Palmaičio studiją sakė: „Vos pradėjęs gilintis į L.Palmaičio monografiją, skirtą skaudžiai Lietuvos krikšto epopėjai, supratau, jog šios monografijos studijai teks skirti daug laiko, nes autorius yra pasitelkęs gausybę įvairios medžiagos, kreipiančios ne tik prie išvados, kad ne lietuviai nužudė misijonierių Brunoną. (…) L. Palmaičio monografija pirmiausia man iš naujo patvirtino tiesą, kad Bažnyčia turi gyventi ne šalia pasaulio, bet, kaip teigia A. Maceina savo knygoje „Krikščionis pasaulyje“, pačiame pasaulio būties sūkuryje. Bažnyčia – gilioji žmonijos istorijos dalis. „Bažnyčia ir pasaulis nėra dvi tikrovės, esančios šalia viena kitos. Bažnyčia yra pasaulyje ir pasaulis (...). Bažnyčia turi sirgti pasaulio reikalais bei rūpesčiais, nes tai esmėje yra jos pačios reikalai bei rūpesčiai, jei nenorime krikščionybės paversti grynu spiritualizmu ir tuo paneigti ją kaip istorijoje besiskleidžiantį Kristų, turintį savyje ne tik dievybės, bet ir žmogybės pilnatvę(...) kartu su visa žmonija“ (A. Maceina).

Šios A. Maceinos mintys ir L. Palmaičio – įžvalgaus mokslininko, kantriai siekiančio krikščionybės tiesos, stropaus tyrinėtojo – darbas atvėrė monografijos gelmėj glūdinčią esmę – šv. Brunono aukos ir misijos didingumą. Svarbu, ką pasiimsime iš L. Palmaičio monografijos – vieną profesonalią mokslininko išvadą greta kitų išvadų ar žinojimą, kad žvelgti atgal vis dėlto yra sunkiau negu ateitin. Išteisinti praeitį yra sunkiau negu laiminti įsivaizduojamą ateitį, tai yra pačius save.

Po diskusijjų renginio dalyviai turėjo progos įsigyti naująją dr. L. Palmaičio knygą ir dr. L. Šinkūnaitės parengtą leidinį apie šv. Brunoną Pažaislio vienuolyno bažnyčios freskose. Lietuvos visuomenė, religinė bendruomenė kažko nesupranta. Juk šv. Brunonas buvo arkivyskupas, ne eilinis vienuolis, bet jis buvo nužudytas ir tapo pirmuoju Lietuvos kankiniu. Jei ne jo auka, jokio įrašo apie Lietuvą Kvedlinburgo analuose nebūtų buvę. Mūsų valstybė nesugebėjo deramai pagerbti šv. Brunono. Laikas, kuris įrašytas analuose, deja, jau praėjo – liko viena galimybė ištaisyti šią klaidą – liturginiame Vatikano kalendoriuje šv. Brunonui pagerbti skirta liepos 12 diena. Šiemet tai bus sekmadienis. Taigi dar galima deramai pagerbti Lietuvos kankinį šv. Brunoną.

Istorikas Tomas Baranauskas laikraštyje „Voruta“ (2009 02 21, Nr. 4) rašo: „Gaila ir keista, kad Lietuvos tūkstantmečio vardo minėjimo direkcija nusprendė Lietuvos tūkstantmečio datos neminėti. Vietoj to numatytos tradicinės iškilmės liepos 6-ąją, skirtos karaliaus Mindaugo karūnacijos metinėms“. Tas pats istorikas kitame straipsnyje „Lietuvos tūkstantmečio klystkeliai“ („Voruta“, 2009 03 07, Nr. 5) ironiškai konstatuoja: „Man tik apmaudu, kad Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija neįvykdė jai pavestos užduoties, ir dėl savotiško istorinių sukakčių supratimo nusprendė tikrosios Lietuvos tūkstanmečio datos – ar tai būtų vasario 14 diena (pagal Titmarą Merzeburgietį), ar kovo 9-oji (pagal Kvedlinburgo analus) – neminėti“.

Kaip čia nepritarsi istorikui T. Baranauskui. Traukinys nuvažiavo... Belieka priminti, kad Pažaislio vienuolyno baroko bažnyčią su unikaliomis freskomis, kurias nutapė talentigasis italas M. Palonis, UNESCO komisija artimiausiu laiku žada įtraukti į pasaulio šedevrų sąrašą. Deja, mūsų Lietuvos tūkstantmečio minėjimo organizacinė komisija net nerado reikalo įtraukti šios bažnyčios į šventinių objektų sąrašą...

Autoriaus nuotrauka

© 2009 „XXI amžius“