Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Keista draugystė su buvusiu VSD pareigūnu Valerijumi Saveljevu

Gintaras VISOCKAS

Buvęs VSD pareigūnas Valerijus Saveljevas, nesėkmingai bandęs aiškintis, kodėl Vilniaus bankas kai kuriuose leidiniuose 2002 metais vadintas nepatikimu

Su buvusiu VSD pareigūnu Valerijumi Saveljevu atsitiktinai susipažinau 2006-ųjų spalio pabaigoje advokato Juozo Gaudučio kontoroje. V. Saveljevas tuo metu bylinėjosi su Vito Tomkaus vardu siejamu leidiniu, o jo interesus toje byloje gynė advokatas J. Gaudutis. Naudodamasis proga paprašiau papasakoti jo apie konfliktą su žurnalistu Virginijumi Gaiveniu. Nustebau, kai buvęs saugumietis nepasakė „ne“. Tai buvo kiek netikėta, nes iki tol spaudoje buvau kritikavęs ne V. Gaivenį, o V. Saveljevą. Tačiau buvęs VSD pareigūnas neparodė, kad jaučiasi įžeistas ir paliko savo mobiliojo telefono numerį. Bet svarbiausia, kad sutartą dieną atsiliepė į mano skambutį, sutiko susitikti ir leido pokalbį įrašyti į diktofoną. 

Konfliktas su žurnalistu Virginijumi Gaiveniu

Skaitytojai tikriausiai dar prisimena Valerijaus Saveljevo, buvusio valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūno, nesėkmingai bandžiusio ieškoti informatoriaus V. Tomkui priklausančiuose leidiniuose, pavardės. Pareigūnas norėjo išsiaiškinti, kodėl 2002-ųjų pabaigoje keli V. Tomkui priklausantys Lietuvos dienraščiai metė nepasitikėjimo šešėlį Vilniaus banku. VSD pareigūnas tąsyk pats pakliuvo į keblią padėtį: žurnalistas V. Gaivenis, neva nuoširdžiai bendradarbiavęs su saugumiečiais ir pažadėjęs padėti, iš tikrųjų išdavė VSD pareigūną. Atvirai žurnalistui kalbėjęs apie VSD vadovybės užduotį V. Saveljevas buvo V. Gaivenio nufilmuotas, o filmas netrukus parodytas visuomenei. Lietuvos žmonės sužinojo, kad VSD domisi kai kurių kritiškai apie Vilniaus banką rašančių dienraščių užkulisine veikla. VSD pareigūnas V. Saveljevas tapo pajuokos objektu, jį privertė atsistatydinti. Be kita ko, V. Saveljevas ilgokai bylinėjosi su V. Tomkaus dienraščiu „Vakaro žinios“, kuris 2002 metų pabaigoje ir 2003 metų pradžioje dažnai teikė informaciją apie neva bankrutuojantį Vilniaus banką.

Keletas nežinomųjų

Štai tokia graudi istorija apie didelę patirtį turėjusį, tačiau be didelių skrupulų sužlugdytą saugumo pareigūną. Šioje istorijoje įžvelgiu keletą nežinomųjų. Iki šiol niekas taip ir nepaaiškino, kodėl V. Saveljevas buvo šventai įsitikinęs, jog žurnalistas talkins būtent VSD, o ne įtakingam leidinių savininkui. Gal neprofesionaliai V. Saveljevas elgėsi tyčia? Gal jis norėjo ne išsiaiškinti, kodėl spaudoje abejojama Vilniaus banko reputacija, o sužlugdyti VSD slaptą operaciją, kurios tikslas – demaskuoti rašinių apie Vilniaus banką kaip nepatikimą įstaigą užsakovus? Tačiau įdomiausia tai, kad mūsų slaptosios tarnybos neatliko svarbiausios savo misijos: paniką skleidusių rašinių apie Vilniaus banką užsakovai iki šiol neįvardinti, nors po to skandalo prabėgo ne vieneri metai. Tad gal užsakovų iš viso nebuvo?

Apie šiuos įvykius su V. Saveljevu kalbėjomės toje pačioje Vilniaus vietoje, kur jis prieš ketverius metus bendravo su žurnalistu V. Gaiveniu, nė neįtardamas, jog šis ruošiasi jį „parduoti“. Kai kurie į pensiją išėjusio VSD pareigūno pamąstymai tikrai verti dėmesio.

Vienuolika įtartinų publikacijų

Pasak buvusio saugumiečio, mūsų seimūnai elgiasi teisingai, siekdami prisiminti sąmoningai ar netyčia užmirštas bylas. Tačiau narpliodami savanorių maišto, Juro Abromavičiaus nužudymo ar Bražuolės tilto sprogdinimo aplinkybes, jie kažkodėl pamiršta 2002 metų pabaigos įvykius. O tų metų lapkričio–gruodžio mėnesiais, artėjant šv. Kalėdoms, „Vakaro žiniose“ pasirodė pirmieji rašiniai apie tai, kad Vilniaus bankui gresia finansinė krizė. Indėlininkai, skubėdami atsiimti iš „bankrutuojančio banko“ savo indėlius, išsirikiavo į didžiules eiles, pradėjo strigti iki tol tobulai veikusi bankinė sistema. Žiniasklaidoje per keletą savaičių buvo paskelbta per 10 straipsnių skambiais pavadinimais. Absoliuti dauguma jų dienos šviesą išvydo „Vakaro žiniose“, kur iš peties darbavosi „pagrindinė“ bankų veiklos tyrimo „specialistė“ D. Kavoleliutė. V. Saveljevas nežino, kodėl kilo konfliktas tarp V. Tomkaus leidinių grupės ir Juliaus Niedvaro vadovaujamo Vilniaus banko. O gal konfliktas kilo tarp V. Tomkaus ir J. Niedvaro asmeniškai?

Tirti laikraščio veiklą įpareigojo aukščiausi valstybės pareigūnai

2002-ųjų pabaigoje Vilniaus banko valdybos pirmininkas J. Niedvaras oficialiai kreipėsi į VSD, prašydamas išaiškinti dezinformacijos skleidimo priežastis bei užsakovus. Pas prezidentą V. Adamkų aptarti Vilniaus banko situacijos atvyko kelių stambiausių Lietuvos bankų vadovai bei tuometinis VSD vadovas Mečys Laurinkus. Visi pripažino, kad padėtis rimta, juolab kad artėjo prezidentinių rinkimų antrasis turas. VSD vadovas prezidentui pažadėjo šios temos imtis rimtai. Netrukus V. Saveljevui, ir ne tik jam vienam, buvo suformuluota užduotis: kaip galima greičiau išsiaiškinti negatyvių straipsnių pasirodymo tikrąsias priežastis ir užsakovus. V. Saveljevas pirmiausia panoro susitikti su žurnalistu V. Gaiveniu, kadangi su juo buvo pažįstamas nuo senų laikų ir, svarbiausia, ne kartą naudingai bendradarbiavo. V. Gaivenio buvo paprašyta suvesti su redakcijos darbuotojais, žinančiais, kodėl iš tiesų kritikuojamas Vilniaus bankas. Žurnalistas pažadėjo ir netgi paminėjo dviejų įtakingų „Respublikos“ žurnalistų pavardes. V. Gaivenis netgi pradėjo derėtis dėl atlygio už informaciją. Bet žodžio neištesėjo. Kad VSD pareigūnai bando išpešti konfidencialios informacijos apie kai kuriuos žurnalistus ir leidėjus, sužinojo plačioji visuomenė. Todėl VSD buvo priversta keisti taktiką ir užtektinai atviras domėjimasis kritinių rašinių apie Vilniaus banką užsakovais neteko prasmės.

Turi neginčijamą alibi

Šiandien pensininko duoną kremtantis V. Saveljevas neneigia, kad tąsyk elgėsi „neapdairiai, neprofesionaliai, per daug patikliai“, tačiau jis turi neginčijamą alibi – domėtis kai kuriais įtakingais leidiniais jis ėmėsi ne savavališkai, tokią užduotį jam suformulavo VSD vadovybė, atsižvelgdama į prezidento žodinį ir Seimo pirmininko raštišką prašymus. Taigi spauda, kritikuodama V. Saveljevą dėl konflikto su žiniasklaidos atstovu, turėtų kritikuoti ir prezidentą, ir Seimo pirmininką, ir tuometinį VSD vadovą M. Laurinkų, bet šie, skirtingai nei V. Saveljevas, spaudos kritikos išvengė. Todėl morališkai V. Saveljevas jaučiasi absoliučiai teisus. Didžiausia bėda ta, kad po jo sukompromitavimo šią temą visi užmiršo. Nors M. Laurinkus viešai prezidentui žadėjo išsiaiškinti „tą problemą“. Savo žodžio jis netesėjo, tačiau už netesėtus pažadus bėdos nesusilaukė – išvyko ambasadoriauti į Ispaniją. O prezidentas, kuris remiantis mūsų Konstitucija turi didelės įtakos skiriant VSD vadovą, pamiršo, jog iš VSD vadovo kadaise reikalavo išsiaiškinti, kas ir kodėl prieš šv. Kalėdas ir prezidentinius rinkimus nepagrįstai kritikavo banką. Tačiau prezidentui V. Adamkui šiandien niekas nepriekaištauja, kodėl jis nereikalavo iš VSD vadovybės atsiskaityti už nuveiktus ar nenuveiktus tyrimus. Neprincipingai elgėsi ir pats „Vilniaus banko“ vadovas, užmiršęs savo oficialius paklausimus. Rūpesčių turėjo tik V. Saveljevas.

Buvęs VSD pareigūnas noriai duodavo interviu

Štai kokį interviu tąsyk davė buvęs VSD pareigūnas V. Saveljevas. Kai kurios jo mintys buvo paskelbtos interneto svetainėje www.slaptai.lt, kai kurios – „XXI amžiaus“ priede „Slaptieji takai“. Beje, draugystė su V. Saveljevu nenutrūko. Esu dėkingas V.Saveljevui už tuos interviu, už jo versijas, sakykim, dėl Juro Abromavičiaus ar Vytauto Pociūno žūties. Tačiau kiekvieną kartą susitinkant su buvusiu VSD pareigūnu kirbėdavo įtarimai: kodėl V. Saveljevas atvyksta į susitikimus, kodėl atsiliepia į skambučius? Tie susitikimai kėlė įtarimą dėl to, kad kai kurie mūsų požiūriai kardinaliai skyrėsi. Kad ir dėl vadinamojo pakaunės maišto, Algirdo Petrusevičiaus, konservatorių, Lietuvos ir Rusijos santykių, NATO ateities. Mes nebuvome bendraminčiai. Ir vis dėlto V. Saveljevas niekada neatsisakė susitikti ir netgi pats man yra atsiuntęs keletą, jo manymu, dėmesio vertų publikacijų, žadėjo supažindinti su kai kuriais oficialiai Lietuvoje veikiančių rusų organizacijų vadovais bei lyderiais.

„Taip net juokauti pavojinga“

Mūsų susitikimai nutrūko taip pat netikėtai, kaip ir buvo prasidėję. Mano supratimu, nutrūko po ginčų dėl dabartinio VSD vadovo Povilo Malakausko patikimumo. Mano pašnekovas šį pareigūną laikė labai protingu, patyrusiu, patikimu saugumiečiu. Aš jį laikiau tik protingu ir patyrusiu pareigūnu. Priminiau, jog ne taip seniai išleistoje knygoje „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994–2006“ esu rašęs, jog tuometinis krašto apsaugos viceministras P. Malakauskas „gali būti kažkaip susijęs su pastangomis sekti“ tuometinį kariuomenės vadą Joną Kronkaitį. Tąsyk V. Saveljevas tvirtino, jog apie P. Malakausko veiklą Krašto apsaugos ministerijoje mažai ką girdėjęs, tačiau jis puikiai suprantąs, jog aš būčiau neblogas P. Malakausko… draugas. Suprask, viešojoje erdvėje P. Malakauską kritikuoju, visi įsitikinę, jog mes esame didžiausi neprieteliai, o iš tikrųjų... „Tokių atvejų žvalgybos istorijoje – nors vežimu vežk“, – maždaug taip juokavo mano pašnekovas.

Su V. Saveljevu nesiginčijau: tokie atvejai patyrusioms žvalgyboms ne naujiena. Dabar gailiuosi, kad nepanorau rimčiau gilintis būtent į šią temą. Po tokių mano pasvarstymų draugystė su V. Saveljevu atšalo, kol galų gale visai nutrūko.

Autoriaus nuotrauka

© 2009 „XXI amžius“