|
KT sprendimas smūgis į paširdžius
Algimantas ZOLUBAS
Nebrandžia demokratija, pilietinės visuomenės, kuri ir valdo demokratijos mechanizmus, formavimo bei ugdymo stoka Lietuvoje skundžiasi į valdžias einantieji, o kenčia negausi pilietiškai susivokiančios visuomenės dalis ir pasyviosios tik formaliai pilietiškos visuomenės dauguma. Deja, pati pilietinė visuomenė mažėja. Manoma, kad emigravusiųjų iš Lietuvos skaičius siekia pusę milijono. Taigi ir demokratija, ir valstybingumas, jei išvykusieji nebepriklauso pilietinei tautai, per tokias netektis patiria didžiulę žalą. Mažai tautai tokia raida pragaištinga.
Dalis Lietuvos piliečių, išvykusių po 1990 m. kovo 11 dienos ir priėmusių kitos valstybės pilietybę, po 2006 m. lapkričio 13 dienos Konstitucinio Teismo (KT) nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, Lietuvos pilietybę praranda. Iš išvykusių tėvų atimta teisė į dvigubą pilietybę užkerta kelią ir jų palikuonims įgyti Lietuvos pilietybę. Be to, procedūra, įteisinti Lietuvos pilietybę lietuvio vaikui, gimusiam ne Lietuvoje, biurokratiškai itin apsunkinta. Didžioji dauguma Lietuvos piliečių neatsisakė ir neatsisako Lietuvos pilietybės, bet Lietuvoje ji, deja, atimama be jokių teisinių procedūrų. Lietuvos visuomenė ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB) ryžtingai pasisako prieš gimimu įgytos pilietybės naikinimą, tikrą neteisingumo įteisinimą. Ir čia jau netenka abejoti, kad priimant tokį KT sprendimą ne yla, o sovietinis keturbriaunis štikas (durtuvas) iš maišo išlindo.
Pirmosios Lietuvos Respublikos Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas paskelbė, kad Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Antrosios Lietuvos Respublikos Kovo 11-osios Aktu po okupacijų valstybės nepriklausomybė atkurta, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje kaip Lietuvos valstybės kūrėja įvardijama lietuvių tauta. Konstitucijos 2 str. tvirtina: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
Taigi tiek Pirmoji, tiek Antroji Lietuvos Respublika atkurta ant lietuvių tautos pamatų ir jos kamieninė tauta yra lietuvių tauta.
Kadangi demokratinio valdymo akiratyje tautybės nėra, jos vietoj yra pilietybė, taip pat nėra ir tautos, jos vietoj yra pilietinė visuomenė. Tačiau iš Konstitucijos išplaukia, kad Lietuvos valstybę sudaro pilietinė tauta. Pilietinė tauta yra Lietuvos valstybės pagrindas ir tikrasis jos turinys štai kodėl taip svarbu tautiečiams išlaikyti Lietuvos pilietybę.
Egidijaus Kūrio vadovaujamo KT 2006 metais įteisintas neteisingumas, numatantis dvigubą pilietybę kaip ypač retą išimtį ir itin retus atskirus atvejus, faktiškai į nuostolius nurašė didelę dalį pilietinės lietuvių tautos, nualino dar nesutvirtėjusią negausią pilietinę visuomenę, pačią valstybę. Tai smūgis į valstybės paširdžius. Tarsi pasityčiodami iš tėvynainių Lietuvoje ir PLB, dvigubos pilietybės oponentai dabar siūlo referendumu keisti Konstituciją. Juk tikrai jie žino, kad būtent dėl pilietinio kraujo stokos ir naujo nukraujavimo ne tik šis, bet ir joks kitoks referendumas Lietuvoje įvykti negali.
Nėra priimtinas ir Prezidento siūlomas Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymas, nes per daug lietuvių, kurie emigravo iš Lietuvos po 1990 metų kovo 11-osios ir dėl įvairių priežasčių priėmė dar ir kitos valstybės pilietybę, prarastų Lietuvos pilietybę.
Prigimtinė teisę į LR pilietybę negali būti varžoma. Įstatymo keliu LR Seimas dabar privalo nuspręsti, kaip tą prigimtinę teisę, kurios negalima varžyti, reikia įgyvendinti, nes prigimtinės teisės negalima atimti iš asmens prieš jo valią, net jei jis įgijo kitos šalies pilietybę. Norint išvengti nesusipratimų ateityje, būtina Seimui papildyti LR Konstitucijos 18 arba 32 straipsnį pridedant, kad nė vienas lietuvių kilmės pilietis ir jo palikuonys prieš savo valią, net ir įgiję kitos valstybės pilietybę, negali prarasti Lietuvos Respublikos pilietybės, įgytos gimus. Argumentas, kad leidus lietuviams turėti dvigubą pilietybę tokių pat teisių pareikalaus ir kitataučiai, nepriimtinas, nes dviguba pilietybė turėtų būti suteikiama tik lietuvių kilmės asmenims kaip jų prigimtinė teisė (dauguma kitų tautybių turi savo tautines valstybes).
Artimiausiu metu įsisenėję valstybei itin reikšmingi pilietybės reikalai vėl bus svarstomi Seime. Žinant, kad ir pats Seimas nėra vienalytis, pilietiškai susipratusi visuomenės dalis turi aktyviai įsijungti į sabotažui prilygstančio pilietybės reikalo vilkinimo likvidavimą, valstybei naudingų įstatymų priėmimą. Be to, visuomenė pilietinėmis akcijomis gali reikalauti, kad KT panaikintų savo akivaizdžiai ydingą sprendimą.
© 2009 XXI amžius
|