|
Laukiant naujosios socialinės enciklikos
Mindaugas BUIKA
Naujosios popiežiaus Benedikto XVI socialinės enciklikos, kurios skelbimas nuolat atidedamas, laukiama su dideliu susidomėjimu ir netgi tam tikra įtampa. Iš tikrųjų globalinės ekonominės ir finansinės krizės sąlygomis autoritetingas Bažnyčios mokymas yra labai svarbus, juolab kad dabartiniai socialiniai sunkumai turi daug moralinio nuosmukio bruožų, ką pripažįsta ir patys bankininkystės ekspertai.
Ekonominė kompetencija ir etninis sąmoningumas
Vietinės tikinčiųjų bendruomenės (parapijos, diecezijos) jautriai išgyvena jas sudarančių asmenų ir šeimų nepriteklių. Caritas ir kitos katalikiškos humanitarinės paramos organizacijos telkia pastangas padėti vargingiausiems nuo jų maitinimo iki aprūpinimo drabužiais ir netgi pagalbos susimokant išaugusius komunalinius mokesčius. Tai yra svarbu, tačiau žmonės taip pat laukia argumentuoto krizės priežasčių paaiškinimo bei aiškios nuorodos į ekonominės bei finansinės sistemos ydas, kurias būtina kuo skubiau ištaisyti.
Kaip tik tokį klausimą vienos parapijos klebonas uždavė Šventajam Tėvui per neseniai vykusį tradicinį susitikimą su Romos vyskupijos kunigais. Mums reikia rodyti drąsą smerkiant ekonominę ir finansinę sistemą, kuri yra neteisinga, kalbėjo Popiežiui kunigas Džampieras Jalongas. Mums reikia autoritetingo žodžio, laisvo žodžio, kuris su evangeline išmintimi ir atsakomybe padėtų krikščionims (
) valdyti Dievo duotas gėrybes, duotas visiems, o ne tik kai kuriems.
Pripažinęs klausimo pagrįstumą, Benediktas XVI nurodė į baigiamą rengti socialinę encikliką, teigdamas, kad būtent dėl ekonominės krizės naujojo dokumento skelbimas atidėtas. Dabartinė situacija turi būti išsamiai ir kompetentingai išanalizuota, nes jeigu esamos ekonominės tikrovės išaiškinimui trūksta kompetencijos, sunku būtų kalbėti apie jo patikimumą. Šventasis Tėvas taip pat pažymėjo, kad fundamentalios klaidos turi būti pasmerktos ir skubiai ištaisytos, ypač tai pasakytina apie didžiųjų bankų bankrotą, nes būtent jų griūtis dramatiškai paliečia daugelio žmonių gyvenimus.
Bažnyčios vertinimas pirmiausia turi būti moralinis ir remtis Evangelijos suformuotu etiniu sąmoningumu. Apžvelgdamas būsimosios enciklikos, kurią kai kurie Vatikano atstovai sąlyginai vadina Caritas in veritate (Meilė tiesoje), makroekonominius aspektus, popiežius Benediktas XVI nurodė, kad pirmiausia reikia kalbėti apie nuodėmę žmogiškąjį godumą. Tarnavimas turto dievui mamonai yra tam tikra stabmeldystės forma ir tikrojo Dievo atmetimas. Be abejonės, apibendrintas moralizavimas be aiškaus padėties įvertinimo atneša nedaug naudos, tačiau tiesa ir gera valia yra būtinos sąlygos, kad reikalai pasitaisytų.
Dėl gimtosios nuodėmės proto kelias vingiuotas
Ir štai čia Šventasis Tėvas iškelia pirmapradės (gimtosios) nuodėmės klausimą, kuris, matyt, bus esminis jo būsimojoje enciklikoje. Jeigu mes netikime, kad gimtoji nuodėmė (kurią padarė Šėtono sugundyti pirmieji tėvai ir kuri iškreipė pačią žmogiškąją prigimtį) egzistuoja, tada ekonominius sunkumus išspręsti pakanka proto argumentų, kurie daugumai būtų priimtini, ir geros valios, kad juos įgyvendintume. Tačiau proto ir geros valios jėga dėl šio prigimtinio sužalojimo nėra pakankamai stipri, kad įveiktų godumą ir savanaudiškumą, nugalėtų egoistinį polinkį į savųjų ir grupinių (šeimos, draugų, nacionalinių) interesų pirmumą net kitų žmonių gerovės sąskaita.
Mūsų protas sujauktas, ir tai mes matome kiekvieną dieną, sakė Popiežius. Egoizmas, kuris yra godumo šaknis, reiškia, kad save mylime labiau negu kitą ir pasaulyje mylime save. Tai atsitinka visiems. Dėl šios priežasties tikrojo proto ir geros valios kelias yra vingiuotas, nepaisant visų mokslinių argumentų. Čia gali padėti tik tikėjimo šviesa, kuri prasiskverbia į gimtosios nuodėmės tamsybes ir įveikia mūsų iškreiptos savanaudiškos valios pasipriešinimą. Kaip tik tikėjimas skatina savęs atsižadėjimą ir pasiaukojimą vargstantiesiems ir teisingumo pasaulyje įtvirtinimą.
Pasak Šventojo Tėvo, toks supratimas formuoja ir Bažnyčios socialinį uždavinį, nes ji visada turi išlikti budri visų negerovių akivaizdoje. Pateikdama argumentus dėl ekonominių klaidų, ji pirmiausia turi pabrėžti, jog reikia tikėjimo, kuris išvaduotų mus iš pirmapradės nuodėmės egoizmo. Šis uždavinys nėra paprastas, nes asmeniniai interesai, įvairių grupių poreikiai tam gali prieštarauti. Dėl to netgi galima daryti išvadą, kad galutinai atitaisyti klaidų bei įveikti blogybių nebus įmanoma.
Popiežius Benediktas XVI pažymėjo, kad mokymas apie gimtosios nuodėmės fatališką įtaką gali pasirodyti pesimistinis, bet būtent tai ir yra jo reali vertė. Suvokdami tiesą, mes galime ir privalome daryti viską, kas įmanoma, kad ištaisytume ekonomines ir socialines klaidas, kad žmonijos egzistencija būtų kuo darnesnė. Turime stengtis suvaržyti egoizmo dominavimą, kuris gali būti įrodinėjamas argumentuojant neva moksliniais išvedžiojimais ar rūpinimusi nacionaline bei tarptautine ekonomika.
Teisingumo įgyvendinimui reikia teisingų žmonių
Kaip tik realus požiūris nulemia ir Bažnyčios veikimą mikroekonominiame lygmenyje, tai yra vietinėje bendruomenėje, apeliuojant į žmogaus širdžių atsivertimą. Jeigu nebus teisingų žmonių, nebus ir teisingumo. Mes turime tai suprasti, kalbėjo Šventasis Tėvas Romos kunigams. Dėl šios priežasties teisingumo ugdymas yra pirmutinis tikslas, tikrasis prioritetas. Jis priminė apaštalo šv. Pauliaus mokymą apie nuteisinimą, kaip Kristaus veikimo galutinį rezultatą siekiant integralaus teisingumo.
Be teisingų žmonių teisingumas lieka abstrakčiu dalyku, todėl sielovadinis kiekvieno parapijos kunigo veikimas šiam širdžių ugdymui yra labai svarbus. Tas pats pasakytina ir apie kiekvieno vyskupo, vyskupų konferencijos ir Visuotinės Bažnyčios veikimą. Mes visus turime auklėti teisingumo dvasia, sakė popiežius Benediktas XVI, primindamas Abraomo dialogą su Dievu (Pr 18, 2223). Jame svarstoma, kad 50 ar net ir 10 dorų žmonių užtektų išgelbėti visą miestą. Štai kodėl mes turime daryti viską, kas būtina, kad išauklėtume bent 10 teisingų žmonių, bet jeigu įmanoma ir žymiai daugiau, kalbėjo Šventasis Tėvas. Išugdžius dorus žmones realiai bus pasiektas ir teisingumas. Ir atvirkščiai netgi geros struktūros ir iniciatyvos nebus efektyvios, jeigu vyraus visuotinis egoizmas, taip pat ir tarp kompetentingų žmonių.
Pabaigoje popiežius Benediktas XVI priminė, kad pirmojoje savo enciklikoje Deus caritas est jis aiškino socialinius klausimus, iškeldamas mokymo apie artimo meilę svarbą. Be teisingumo, kurio siekiame, būtina yra ir meilė, sakė jis. Atverti širdis teisingumui ir meilei reiškia ugdyti tikėjime, vesti į Dievą.
Bažnyčios mokymo principai
Popiežių mokymo svarbiausių dokumentų enciklikų, skirtų socialiniams klausimams, skelbimas yra tapęs svarbia naujos epochos bažnytinio gyvenimo tradicija. Dar 1891 metais pirmasis encikliką paskelbė popiežius Leonas XIII. Jo socialinėje enciklikoje Rerum novarum buvo aptartas dirbančiųjų išnaudojimas ir lygybės problemos naujomis industrinės visuomenės sąlygomis. Kaip tik šį savo pirmtaką, aptarusį Bažnyčios mokymą į darbo ir kapitalo santykį bei patvirtinusį prigimtinio nuosavybės principo ribotumą, minėtame pokalbyje su Romos kunigais prisiminė ir popiežius Benediktas XVI.
Enciklikoje Rerum novarum buvo patvirtinta, kad Bažnyčios socialinis mokymas aiškiai skiria teisėtą turtų turėjimą nuo teisėto jų naudojimo. Žmogus į šio pasaulio gėrybes turi žiūrėti kaip į bendras ir prireikus noriai jomis pasidalyti. Ypač tai reikalauja krikščioniška pareiga gelbėti jo stokojančius laikantis dieviškojo artimo meilės įsakymo.
Vėliau šiuos Bažnyčios socialinio mokymo aspektus plėtojo popiežius Pijus XI enciklikoje Quadragesimo Anno (1931), palaimintasis Jonas XXIII Mater et Magistra (1961), Paulius VI Populorum Progressio (1967). Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius II, išgyvenęs ir skatinęs dramatiškas politines permainas Rytų ir Vidurio Europoje, savo socialinėse enciklikose Sollicitudo Rei Socialis (1987) ir Centesimus Annus taip pat pabrėžė, kad Bažnyčios ekonominė doktrina nėra kapitalizmo surogatas ir kad laisvoji rinka turi remtis etikos reikalavimais.
Apskritai per daugiau nei šimtmetį šiuolaikinis Bažnyčios socialinis mokymas grindžiamas tokiais esminiais principais: Dievo dovanoti žemės turtai paskirti visai žmonijai, jos atsakingai priežiūrai ir naudojimui; privati nuosavybė ekonominiuose santykiuose yra priimtina kaip individualios laisvės garantas; žmogaus darbas yra daugiau nei prekė ir turi skatinti bendrąją asmens pažangą; valstybė yra svarbi priemonė (bet ne tikslas) atsakingam visuomeninės tvarkos palaikymui ir joje įgyvendinama demokratinė santvarka turi remtis dvasinėmis vertybėmis.
© 2009 XXI amžius
|