|
Keliai keleliai...
Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS
Reformos Lietuvoje įgyja pagreitį. Tik ne visos... Neaišku, kokie bus galutiniai sprendimai dėl Lietuvos administracinio padalijimo. Apskričių viršininkų administracijas nuo 2010 metų rengiamasi naikinti, tačiau kai kurie teisininkai tvirtina, kad vienašališkas apskričių naikinimas būtų antikonstitucinis žingsnis.
Finansų ministro A. Šemetos idėjos dėl atlyginimų mažinimo pedagogams, policijos pareigūnams, medikams sutiko didelį pasipriešinimą valdančiosios koalicijos viduje. Tam nepritaria dauguma Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijos narių, Liberalų sąjūdžio frakcija, dalis kitų valdančiai koalicijai priklausančių frakcijų narių. Beveik neabejojama, kad vasarą ar rudens pradžioje Lietuvai teks skolintis dideles pinigų sumas iš Tarptautinio Valiutos fondo (TVF). Net kur kas geresnėje padėtyje esančios šalys Lenkija ir Čekija jau sudarė sutartis su TVF dėl stambių paskolų iš šio fondo.
Paskutiniu metu svarstomas Kūno kultūros ir sporto departamento pavaldumo klausimas. Treneriai ir sporto federacijų vadovai sunerimę, kad šį departamento statusą ketinama sumenkinti. Dabar Kūno kultūros ir sporto departamentas yra atskira institucija, pavaldi Vyriausybei, bet jau egzistuoja projektai, kad ši žinyba gali būti prijungta prie kurios nors ministerijos. Kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse Lenkijoje, Belgijoje, Prancūzijoje ir dar keliose šalyse veikia net atskiros sporto ministerijos, tad kažin ar tikslinga smukdyti Lietuvos sportui svarbias žinybas.
Aukštojo mokslo reformos klausimai Lietuvoje ne mažiau aktualūs nei energetikos problemos. Švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius ir jį remiantys politikai bei mokslininkai bando prastumti žalingą Aukštojo mokslo reformos įstatymą. Vytauto Didžiojo Universiteto dėstytojas, docentas Arimantas Raškinis šį įstatymą vertina itin neigiamai. Jis analizuoja aukštojo mokslo reformos perspektyvas Bažnyčios socialinio mokymo požiūriu. Pasak jo, Bažnyčia visais laikais daug dėmesio skyrė universitetams. Tas požiūris pirmiausia grindžiamas krikščioniškąja antropologija supratimu, kas yra žmogaus asmuo, kokia žmonių tarpusavio santykių prigimtis. Universitetą Bažnyčia traktuoja kaip labai svarbų kultūros bendradarbį, dar daugiau, laiko, kad universiteto pašaukimas yra vaidinti iškilų vaidmenį kultūros plėtroje ir mato universitetą pasižymintį tokiomis vertybėmis: žinių vienybe, asmens pirmumu, pilietiškumo verte profesiškai ugdant bei vystant tyrinėjimus, ir nuolatiniu tiesos horizontų siekimu. Be krikščioniškosios tradicinės universiteto sampratos dar yra kitos dvi. Komunistinė universiteto samprata yra, kai universitetas, kaip valstybinė įstaiga, valdoma pagal valstybinių įmonių teisines normas, su ministerijų skiriamais rektoriais. Tokių universitetų paskirtis ugdyti aktyvų komunizmo statytoją. Kraštutinio liberalizmo universiteto samprata (ja grindžiama ir ministerijos siūloma reforma) yra tada, kai Universitetas yra kaip aukštųjų studijų paslaugas teikianti viešoji įstaiga. Universitetas veikia remdamasis komercijos ir laisvosios rinkos principais (konkurencija, reklama, silpnesniųjų bankrotais). Universiteto paskirtis parengti specialistus, prisitaikiusius dirbti vartotojiškos visuomenės konkurencijos sąlygomis. Abejoms šioms sampratoms bendra yra tai, kad akademinė bendruomenė ignoruojama, jos savivalda pakeičiama centralizuotu asmeninio pasitikėjimo valdymu. Reforma iš universiteto bendruomenės atima svarbiausius jos bendruomeniškumo elementus pačiai nustatyti savo struktūras, rinktis valdžią, formuoti savo įstatus. Todėl bendrojo gėrio reikalavimas bus pažeistas, studijų prieinamumas bus labiau priklausomas nuo asmens turtinės padėties, studentai įsiskolins bankams, padidės socialinė atskirtis pagal turtinę padėtį ir pagal regionus. Švietimo ir mokslo ministerijos siūloma ,,reforma yra ne tik nesuderinama su Bažnyčios socialiniu mokymu, bet yra ir niekaip nepamatuotas, neatsakingas socialinis eksperimentas su grėsmingais padariniais. Dabar dažnai remiamasi europiniais standartais, tačiau jei bus pritarta Švietimo ir mokslo ministerijos projektui, nueisime ne pažangių Europos valstybių, o nebent atsilikusių trečiojo pasaulio šalių pavyzdžiu. Patvirtinus reformos projektą, už mokslą nemokėtų tik apie 15 proc. studentų, likusiems tektų mokėti didžiules sumas (10-12 tūkstančių litų per metus). Brangiai apmokamas mokslas iš senųjų Europos Sąjungos valstybių yra likęs tik Portugalijoje, o iš naujųjų ES narių Rumunijoje. Portugalijoje sustabarėjusi aukštojo mokslo sistema išliko dar nuo Salazaro diktatūros laikų (1932-1974 metų). Europos Sąjungoje yra dešimt valstybių, kurių valstybiniuose universitetuose studijos nemokamos. Tai Airijoje, Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Kipre ir Maltoje. Kai kuriose valstybėse mokesčiai už mokslą egzistuoja, bet jie yra nedideli nuo 300 iki 1000 eurų už metus (Vokietijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Slovėnijoje). Daugelyje JAV universitetų egzistuoja progresinių mokesčių už mokslą tvarka. Pavyzdžiui, šeimos, kurių metinės pajamos siekia 60 tūkstančių dolerių, už vaikų studijas universitetui visai nemoka. Jei šeimos pajamos yra 90 tūkstančių dolerių į metus, už mokslą moka 3 tūkstančius, toliau mokesčiai kyla progresine tvarka, jei šeimos pajamos siekia 180 tūkstančių per metus, už mokslą tenka mokėti net 20 tūkstančių dolerių.
Valdančiosios koalicijos viduje vyksta skaidymasis, akivaizdžiai regimi nesutarimai įvairiais klausimais. Bene labiausiai išsiskiria Tautos prisikėlimo partijos frakcijos byrėjimas. Ši frakcija pasidalijusi į dvi priešiškas grupes. Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionys demokratų partijos frakcijoje veikia bent kelios vidinės grupes. J. Razma ir jį artimai palaikanti grupė remia A. Kubiliaus ir A. Šemetos sprendimus. Krikščionys demokratai kartu su tautininkais bei kitais esminių reformų siekiančiais parlamentarais pasisako už socialiai orientuotą politiką ir yra aktyviai įsitraukę į kovą su korupcija.
Lietuvos politinės raidos kelias primena kai kurių kitų pokomunistinių valstybių patirtį. Populizmo banga kiek atslūgo. Visa grupė populistinių politikų, kurie kartais būdavo įvardijami kaip naujoji lyderių karta, vis labiau praranda didesnę įtaką. V. Uspaskichas, R. Karbauskis, V. Bogušis ir kiti ,,naujosios kartos lyderiai švystelėjo tarsi kometos ir prigeso. Gal pagaliau bus suvokta, kad naujų partijų kūrimas ir pasitikėjimas jomis veda į aklavietę. Kad nuo 2002 metų susikūrę populistinės partijos yra linkę į destrukciją, pripažįsta daugelis politikos apžvalgininkų. Kur kas perspektyvesnis kitas kelias naujų žmonių įsiliejimas į vadovaujančius postus didžiosiose partijose. Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijoje bręsta rimtos permainos. Artėjant rinkimams į partijos pirmininko postą, daugelis TS-LKD narių palaiko A. Tučkaus kandidatūrą. Šis politikas pasisako už ryžtingą kovą prieš korupciją, už nuosaikią ekonominę politiką. Realu tikėtis, kad jau gegužės mėnesį valdančioji TS-LKD partija turės naują lyderį. Lietuvos socialdemokratų partijoje A. Butkevičiaus atėjimas į pirmininko postą dar tik pirmas nedidelis žingsnis link vakarietiškos socialdemokratinės partijos sukūrimo. A. Brazausko, G. Kirkilo ir jų bendražygių įtaka tebėra labai didelė, tačiau realu tikėtis, kad padėtis socialdemokratų partijoje keisis į gerą. Gal ateityje ir Lietuvos liberaliosios partijos apsijungs ir nuo radikalaus liberalizmo pasuks nuosaikaus, vakarietiško liberalizmo keliu.
Personalijų klausimas susijęs su kitu esminiu klausimu santvarkos klausimu. Lietuvą pasukti stiprios teisinės valstybės keliu gali tik tie politikai, kurie pripažįsta, kad dabartinė santvarka yra ribota, ,,fasadinė demokratija ir ji turi būti keičiama. Lietuvos valdžios vairą ilgai valdė politikai, priklausomi nuo ,,Gazpromo , ,,Lukoilo ir su šiais koncernais susijusių Lietuvos įmonių pinigų. Tie patys politikai buvo artimai susiję su įtakingų organizuotų nusikalstamų bendrijų vadeivomis, įsteigusiais nemažai statybos, prekybos nekilnojamuoju turtu ir maisto perdirbimo įmonių. Šios bendrovės buvo įkurtos panaudojus už cigarečių ir spirito kontrabandos, prekybos ginklais bei kitu nusikalstamu būdu gautas lėšas, tame tarpe ir lėšas iš stambių aferų, vykusių LDDP valdymo laikais (1992-1996 metais). Tad naujų, nekorumpuotų ir ryžtingų politikų pasirodymas Lietuvos valdžios olimpe būtų esminis postūmis, galintis nulemti teigiamą politinės sistemos lūžį. Vargu ar kas galėtų teigti, kad atsinaujinimas partijų viršūnėse yra grėsmingas procesas. Greičiau atvirkščiai tik naujų, nomenklatūriniais ryšiais nesiejamų politikų įsitvirtinimas gali padėti Lietuvai pagaliau pakilti iš nuosmukio liūno.
© 2009 XXI amžius
|