|
Apynasriai lietuviškai spaudai
Minime jau 105-ąją lietuviškos spaudos atgavimo sukaktį. Sunkų kelią praėjo lietuviška spauda ilgą laiką buvusi lenkiškos kultūros užgožta, suklestėjo rusų carinės priespaudos metais, bet po 1863 metų sukilimo buvo uždrausta ir 40 metų buvo gabenama per Prūsijos-Rusijos sieną nelegaliais knygnešių vežimais ir platinama lietuviškuose sodžiuose. Daraktorių mokslo gaivinta, lietuvės motinos savo vaikuose puoselėta, ji po nepriklausomo gyvenimo klestėjimo dvidešimtmečio vėl, naujosios okupacijos metais, buvo uždrausta ir išliko tik drėgnuose, priplėkusiuose partizanų bunkeriuose, kuriuose buvo spausdinamas laisvas lietuviškas žodis, o vėliau atgaivintas Kronikos ir Aušros ar Rūpintojėlio puslapiais, dėl kurių savo laisvę ar net gyvybę aukojo naujųjų laikų kalbos puoselėtojai. Plykstelėjusi užgimusio Sąjūdžio liepsnose, lietuviška spauda suvešėjo naujomis išsivadavimo, tautiškumo, tikėjimo, krikščioniškumo spalvomis, bet, deja, vėl prigeso, tapdama bulvariška, parsidavėliška ar beveide, ieškančia tik pelno, nes valdžios pastangomis buvo paversta komerciniu verslu. 19-aisiais nepriklausomybės metais vėl naujas smūgis vargstančiai lietuviškai spaudai naujoji nepriklausomos Lietuvos valdžia, lietuvišką spaudą palaikiusi pelningiausiu verslu, apkrovė ją didžiausiais mokesčiais didesniais nei komersantams, nei degalų pardavinėtojams, nei naftos importuotojams, nei alkoholio gamintojams ir pardavėjams. Padori, nekomercinė, visuomenę ugdanti spauda tampa tarsi kažkieno atpirkimo ožiu. Taip sudaromos kuo geriausios sąlygos skleistis vien pseudokultūrai, mirties kultūrai, žudančiai ir žmogų, ir tautą. Esant tokioms sąlygoms neįmanoma lietuviškai spaudai atsispirti prieš bulvarinę, sekso ir prievartos kultūrą, skleidžiamą įvairiais televizijos kanalais, internetu, nukreiptą prieš pilietiškumą. Šiandien nieko stebėtina, kai kuriame nors lietuviškame kurorte (pavyzdžiui, Palangoje) ar kuriame nors oro uoste visu garsu plyšauja rusiškos melodijos. Tad ar galime stebėtis, kai į Lietuvą atvykęs Vakarų politikas, net ir labai informuotas, klausia: tai čia kalba rusiškai?.. Ką turime atsakyti?.. Kam pasiskųsti dėl naikinamos kalbos? Dėl naikinamos lietuviškos spaudos? Patriotiški ir kultūrą puoselėjantys laikraščiai, metų metais negaunantys jokio pelno, tik skolas (dėl ankstesnės valdžios priverstinai didinamo atlyginimo), pasmerkti vegetuoti ir užsidaryti. Liks klestėti tik tie laikraščiai (dienraščiai), kurie gauna keleto dešimčių milijonų litų pelną žinoma, ir jiems pelnas kažkiek sumažės. Neužsidarys taip pat ir oligarchų, milijonierių išlaikoma spauda. Nebankrutuos ir regionų, rajonų ir ta vietinė spauda, kuriai valdžia per Spaudos rėmimo fondą pažadėjo teikti kompensacijas dėl padidėjusio PVM. Tik kažkodėl Vyriausybės nutarime padaryta išimčių: katalikiškam laikraščiui tokia kompensacija nepriklauso. Padidinto PVM kompensacija nepriklauso ir vaikiškam laikraštėliui, nesusijusiam su jokiomis politikomis, su jokiomis partijomis. Mat jis skleidžia tautiškumą ir krikščionybę vadinasi, negerai. Tokiomis sąlygomis naikinamas siekis kurti bendrąjį gėrį, ugdyti visuomenę tautiškumo puoselėjimo, krikščioniško sugyvenimo kryptimi. Mokesčių didinimą būtų lengviau pakelti, jei finansinė krizė būtų suvokta kaip reformos ir atsinaujinimo galimybė. Nejaugi Vyriausybėje nebeliko protingų žmonių (ministrų, viceministrų, patarėjų, padėjėjų), kurie sugebėtų išaiškinti labai užsiėmusiam Premjerui, kad keturis kartus padidintas PVM bei mokesčiai nuo autorinių sutarčių skaudžiai smogs spaudai, nes ji nėra paprasta prekė. Padidintas PVM yra išskaičiuojamas iš laikraščio leidėjo, todėl leidinys pasmerktas žlugti.
Vilniuje prie Seimo protesto akcijoje Sudie, kultūra? vakar demonstravo menininkai ir kiti intelektualai. Galima neabejotinai teigti, kad jau uždaromos Kregždutės (apie tai rašysime penktadienio numeryje), kaip ir XXI amžiaus ar kai kurių kitų neįtakingų laikraščių likimas jiems tikrai nerūpėjo. Dauguma protestavusiųjų gauna solidžią paramą iš valdžios ir iš Spaudos rėmimo fondo ar net iš Kultūros ir sporto fondo. Beveik nemeluojant galima teigti, kad ta protesto demonstracija tebuvo gudriai suorganizuota kultūros biurokratų ir funkcionierių akcija, prisidengiant sunkia spaudos leidinių ir meno kūrėjų padėtimi. Pavyzdžiui, protesto akcijos iniciatorius Kornelijus Platelis, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas, redaguoja daugiausia lėšų iš Spaudos rėmimo fondo gaunantį savaitraštį Literatūra ir menas, kurio dėl komunistinės krypties nenori skaityti net žmonės, susiję su kultūra. (Jo puslapiuose spausdinami neseniai kunigystės atsisakiusio asmens bjaurūs antibažnytiniai pamfletai, kokių nebūdavo net okupacijos metais.) Naujasis Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos prezidentas Valentinas Sventickas yra net pasiūlęs menininkams surengti dar vieną akciją boikotuoti Valstybės dienos šventinius renginius. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (jos vadovas yra K. Platelis) konferencija prieš dvi savaites priėmė rezoliuciją, kurioje teigiama, kad kultūra ir menas atsidūrė ties žlugimo riba. Mat, biudžeto pataisose įvairiems projektams atitenkančias lėšas numatyta mažinti 27 mln. litų. Galima numanyti, kad pamačiusi tariamai varganą protestuojančių kultūros biurokratų padėtį Vyriausybė pasiūlys iš savo rezervų 27 milijonus, kurie vėl pateks į biurokratų kišenes.
Lietuvos meno kūrėjų asociacijos valdininkai iš Seimo ir kitų valdininkų reikalauja neatimti jau paskirtų lėšų kultūros programoms, įskaitant Kultūros rėmimo, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondus. Nėra jokios abejonės, kad K. Platelis per Spaudos rėmimo fondą nori pasididinti paramą savo redaguojamam savaitraščiui, bet tik jokiu būdu nėra susirūpinęs apverktina spaudos leidinių, negaunančių fondo ar valdžios paramos ir priverstų atleisti savo žurnalistus, mažinti leidinių apimtis, padėtimi. Neveltui vadinamosios Meno kūrėjų asociacijos nariai vos ne in corpore yra liūdnai pagarsėjusio Spaudos rėmimo fondo steigėjai. Tai ir Lietuvos architektų sąjunga, ir Lietuvos dailininkų sąjunga, ir Lietuvos fotomenininkų sąjunga, ir Lietuvos kinematografininkų sąjunga, ir Lietuvos kompozitorių sąjunga, ir Lietuvos rašytojų sąjunga bei kt. Būdami Spaudos rėmimo fondo steigėjais, t.y. jo lėšų tvarkytojais, jie labai lengvai pagal vadinamuosius konkursus pasiima fondui paskirtas mokesčių mokėtojų lėšas. Ir ne tik. Šie asociacijos nariai makaluojasi po įvairias knygų muges, festivalius, gadina popierių neva reikšmingiems valstybei projektams, paimdami dar didesnius valstybės pinigus savo tuščiai malantiems malūnams.
Štai taip ir puoselėjama Lietuvoje lietuviška kultūra ir lietuviška spauda. Nejaugi Lietuvai reikalingas antrasis spaudos draudimo laikas, kad mes susirūpintume savąją spauda ir pasijustume lietuviais?..
© 2009 XXI amžius
|