Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Valdžių piramidės

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Artėja „Leo LT“ sandorio atomazga. Gegužės 7–14 dienomis Seime vyks lemiami svarstymai dėl „Leo LT“ ateities. Per metus „Leo LT“ tapo aukso gysla ne tik VP dešimtukui, bet ir šią verslo grupę remiantiems korumpuotiems politikams bei valdininkams. Pakanka būti naudingu verslo magnatams, vykdyti jų nurodymus ir galima staiga pralobti. Štai R. Juozaitis ir S. Spėčius, pusmetį padirbėję „Leo LT“, vien iš algų ir priemokų užsidirbo daugiau kaip po pusę milijono litų. Vis dar grūmojama, kad „Leo LT“ sandorį paskelbus niekiniu, 38 procentus šio koncerno akcijų valdanti bendrovė ,,NDX energija“, pavaldi VP dešimtukui, per teismus išsireikalaus iš valstybės keletą milijardų litų. Patyrę teisininkai įvertino šią situaciją ir konstatavo, kad nutraukus sandorį privatūs savininkai liktų skolingi valstybei, o ne atvirkščiai. Teisės projektų ir tyrimų centras (TPTC) įvertino, kiek juridiškai pagrįsti kai kurių politikų įspėjimai apie tai, kad nutraukus sutartį, kuria buvo įsteigta bendrovė „Leo LT“, valstybė turėsianti mokėti milijardines išmokas privačiai UAB. TPTC vadovas Kęstutis Čilinskas nurodo, kad „Leo LT“ steigimo sandoryje jos naikinimo atveju nėra numatyta jokių išmokų privačiai bendrovei UAB „NDX energija“. Sutartyje yra nustatyta, kad sutarties nutraukimas turi vykti pagal Lietuvos teisę. Sandorį galima pripažinti niekiniu dėl to, kad buvo pažeisti įstatymų reikalavimai, arba dėl to, kad sandoris prieštarauja moralei ar viešajai tvarkai. O būtent tokie pažeidimai įvairių teisinių institucijų yra užfiksuoti sandoryje ir jo sudarymo procedūroje. Tokiu atveju, nurodo K. Čilinskas, pagal Lietuvos teisę gali būti tik atvirkščiai: nuostolius gali patirti tik privatūs savininkai.

Prastas mokesčių surinkimas jau virsta tikru galvos skausmu valdžiai. Žinoma, prie to daug prisideda nesureguliuota mokesčių sistema, pernelyg dideli degalų ir alkoholio akcizai. Tačiau žvilgsniai krypsta ir į Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) vadovus. Štai šių metų kovo pabaigoje iš posto pasitraukęs VMI viršininko pavaduotojas Saulius Trečekauskas 2008 metais ir šių metų pradžioje pasižymėjo kaip aktyvus savo ir savo bičiulių interesų lobistas. Jis dažnai vykdavo į įvairias stažuotes užsienyje ir ypač rūpinosi savo ir savo aplinkos žmonių valdomų sklypų ir pastatų reikalais. Tai, kad su EBSW grupuote susiję asmenys užima atsakingus Mokesčių inspekcijos postus, nėra naujiena. 1993–1996 metais Kauno mokesčių inspekcijai vadovavo A. Linkevičius. Tuo metu Kauno mokesčių inspektoriai net negalėjo rimtai tikrinti EBSW koncerno įmonių, nes jiems draudė vadovybė. Ir pati finansų ministro A. Šemetos ir jo giminaičių veikla kelia abejonių. Tuo metu, kai visa Lietuva raginama veržtis diržus, Šemetos statosi dvarą. Krikštėnų dvaras sparčiai restauruojamas, į statybos darbus jau investuota du milijonai litų. Tad tokie krizės paradoksai – vieni veržiasi diržus, kiti klesti ir pamokslauja.

Statybų verslas Lietuvoje susiduria su didelėmis problemomis. 2005–2007 metais darbininkai uždirbdavo 4–5 tūkstančius litų, dabar jų uždarbiai nukrito dvigubai ar net daugiau – iki 1,5–2,5 tūkstančio litų. Bandymai gelbėti statybų verslą prievartine renovacija yra apgailėtini. Štai Kaune veikianti „Rubicon“ koncerno antrinė įmonė „Žaidas“ organizavo kelių Kauno daugiabučių namų priverstinę renovaciją. Namai buvo tvarkomi be butų savininkų sutikimo, o paskui jiems atsiųstos 2000–4000 tūkstančių litų sąskaitos. Nesumokėjusiems grasinama antstoliais.

Generalinis prokuroras Algimantas Valantinas kreipėsi į Seimą, prašydamas panaikinti dviejų Panevėžio apygardos teismo teisėjų neliečiamybę. Rimantas Savickas ir Arnoldas Šukaitis yra įtariami piktnaudžiavimu tarnyba. STT pareigūnai teisėjus sekė kelis mėnesius ir nustatė korupcinių ryšių ratą. Apygardos teismo teisėjai R. Savickas ir A. Šukaitis, kaip praktiški žmonės, kyšius ėmė brendžio buteliais ir padangomis. Abu teisėjai norėjo padėti pažįstamiems verslininkams, turintiems problemų su teisėsauga. A. Valantinas teigė, kad teisėjai savo veiksmais pažemino teisėjo vardą. Paskutiniu metu aiškėja nemažai faktų apie gausias teisėjų premijas bei kitas priemokas. Valstybės kontrolierė R. Budbergytė pareiškė, kad valstybės kontrolės pareigūnai nustatė faktus, kad teisėjai išsimokėjo neteisėtų priedų už 0,5 milijono litų.

Valdžios patikimumo klausimas yra vienas esminių. Nors gal geriau būtų pasakyti „valdžių klausimas“. Juk atidžiau pažvelgus į padėtį Lietuvoje, galime pastebėti, kad mūsų šalyje egzistuoja bent kelios valdžios. Praėjusių metų pabaigoje perėmusi valdžią Permainų koalicija nėra vienalytė, joje konkuruoja permainų siekiantys, bet nežinantys, kaip jas vykdyti, politikai ir reformomis besidangstantys stagnatoriai, remiami kapitalistų klanų. Be to, egzistuoja ir susiskaidymas pagal partinę priklausomybę. Permainų koalicija sudaro keturios partijos, visos jos turi savų interesų. Tad Lietuvoje egzistuoja bent kelių valdžių piramidės, iš kurių, ko gero, stipriausia yra šešėlinės valdžios piramidė. Korupcinės oligarchijos tinklas sudaro šešėlinės valdžios pagrindą, jo įtakoje yra dalis tiek pozicijos, tiek opozicijos politikų, daug įtakingų valstybės pareigūnų. Kol dar trūksta elementarios tvarkos ir teisingumo, kol klesti klasta ir intrigos, tol išliekame butaforine valstybe. Dabar daug kalbama apie teisinę valstybę, bet, deja, tenka pripažinti, kad kol kas yra tik teisinės valstybės užuomazgos. Ar galima teisine valstybe vadinti šalį, kurios parlamentinės Darbo partijos lyderis, organizavęs dokumentų klastojimą, gavęs neteisėtą partijos finansavimą iš Rusijos, už tokius nusikaltimus nenuteisiamas jau kelerius metus?.. Teismų procesai tęsiasi be galo, o V. Uspaskichas lyg niekur nieko posėdžiauja Seime, pasirodo televizijos ekranuose, toliau reklamuojasi ir rengiasi Europarlamento rinkimams. Mūsų krašte įsigalėjęs monopolinis kapitalizmas laikosi tik dėl korupcinių ryšių. Monopolinė oligarchija yra susiliejusi su kitais sluoksniais, pirmiausia – su kriminalinėmis kastomis. Lietuvoje egzistuoja kelių lygių organizuotas nusikalstamumas. Nors žemesnio lygio organizuotas nusikalstamumas lyg ir pažabotas, bet aukštesnio lygio organizuoti nusikaltėliai vis dar klesti. Tarp korumpuotų politikų, monopolinės oligarchijos ir kriminalinių kastų egzistuoja labai glaudūs, simbioziniai ryšiai. Šie reiškiniai turi senas šaknis. Dar sovietmečio pabaigoje užsimezgė glaudūs ryšiai tarp tuometinės valdžios veikėjų – kompartijos bonzų bei KGB pareigūnų ir tuometinio kriminalinio pogrindžio lyderių, jau laisvoje Lietuvoje tapusių oligarchais ir įtakingiausiais kriminaliniais baronais. Su KGB pareigūnais bičiuliavosi garsiosios „Vilniaus brigados“ lyderiai B. Dekanidzė (Leninas) ir I. Tiomkinas (Timocha). Prezidento A. Brazausko aplinka buvo glaudžiai susijusi su EBSW grupuote, su tarptautiniais aferistais S. ir M. Velonskiais, Klaipėdos oligarchais A. Bosu, M. Gusiatinu ir R. Stoniu. Kas per paskutinius du dešimtmečius tapo turtingiausiais Lietuvos piliečiais? Be nedidelių išimčių, tai komunistinės nomenklatūros ir KGB veikėjai, su jais susiję nomenklatūros statytiniai ir iš kriminalinio pasaulio kilę verslo magnatai. Tad pagrįstai teigiama, kad komunistų ir kriminalinių nusikaltėlių aljansas yra labai stiprus. Vieša paslaptis, kad kai kurie politikai, bandantys apsimesti kukliais liaudies tarnais, iš tiesų yra statybos bendrovių, naftos biznio bei kitokių verslo struktūrų savininkai, veikiantys per statytinius.

Apžvelgdamas padėtį Lietuvoje teisininkas Kęstutis Čilinskas atkreipia dėmesį į oligarchijos įsigalėjimą ir Lietuvos piliečių pasyvumą: „Jau kuris laikas Lietuvos žmonės stebisi, kad kaimyninėse užsienio valstybėse pragyvenimas žymiai pigesnis, net ir namai ten pigesni, o uždarbiai – žymiai didesni. Taip yra todėl, kad ten tokio milžiniško valstybės grobstymo nėra. Lietuvos padėtis bloga todėl, kad pas mus galimi tokie korupciniai, oligarchiniai sandoriai, kaip „Leo LT“. Kalbant apie piliečių judėjimus, reikia pasakyti, kad Skandinavijos šalyse, kur pragyvenimo lygis kelis kartus aukštesnis nei Lietuvoje, didesnės socialinės garantijos ir daugiau teisingumo, pilietiniuose judėjimuose dalyvauja apie 80 procentų gyventojų. Tuo tarpu Lietuvoje tik apie 7 proc. šalies gyventojų yra susibūrę į visuomeninius judėjimus. Ryšys tarp piliečių aktyvumo, vieningumo, bei organizuotumo, domėjimosi valstybėje priimamais sprendimais ir tarp jų pragyvenimo lygio yra labai akivaizdus. Paprastai valdžia daro, ką nori, kai žmonės nebūna organizuoti. Visai kas kita, kai visuomenė susivienija ir gina savo teises“. Išties, nors įvairiuose oficialiuose renginiuose daug kalbama apie pilietinę visuomenę, negalime pasigirti, kad tokia visuomenė yra. Kol kas Lietuvoje egzistuoja suskaidyta luominė visuomenė. Viltį suteikia tai, kad per paskutinius kelerius metus vis aktyviau reiškiasi kai kurie pilietiniai judėjimai, profsąjungos, vienas kitas iniciatyvesnis dvasininkas, kultūros ir meno veikėjai. Bendra pilietinė veikla ir tikrų, krikščioniškų vertybių puoselėjimas – tai pagrindiniai raktai pilietinės visuomenės susikūrimui. Nauji veidai politikos arenoje, tačiau ne iš kažkur atsiradę „tamsieji arkliukai“, o jau seniai politikoje aktyviai veikiantys iniciatyvūs politikai, tokie, kaip kandidatai į TS-LKD lyderio postą V. Landsbergio patarėjas A. Tučkus, Klaipėdos konservatorių lyderis N. Puteikis, Seimo narys G. Songaila, gali gerokai pakeisti padėtį valdžios olimpe. Valdžios viršūnėse labai reikia atsinaujinimo, skaidrios ir ryžtingos politinės krypties.

Gegužės 1–3 dienomis Vilniuje vyko tarptautinis Taizė bendruomenės renginys „Pasitikėjimo piligrimystė Vilniuje“. Iš įvairių Europos šalių suvažiavę jaunuoliai dalyvavo pamaldose keliose Vilniaus bažnyčiose, klausė paskaitų, bendravo. Tokie ekumeniniai renginiai stiprina solidarumo dvasią, tvirtina krikščioniškus tikėjimo pamatus. Dar 1963 metais žymus dvasininkas rašytojas Tomas Mertonas rašė: „Pasaulyje turi egzistuoti tikrasis humanizmas, kuris ne tik priimtinas krikščionims, bet ir yra pačios Kristaus paslapties esmė. Šis humanizmas akivaizdžiai nėra aistrų, nuodėmingų polinkių ar iškreipto libertalizmo, maištingumo garbinimas. Bet jis pripažįsta šias vertybes, kurios žmogui yra pamatinės, vertybes, kurias pats Dievas norėjo apsaugoti ir atkurti jų teisingą tvarką, priimdamas jas į save Kristuje“.

© 2009 „XXI amžius“