Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo diena

Didžiosios knygnešių bylos

Kazys BLAŽEVIČIUS

Knygnešystės fenomenas – tai tautos pasipriešinimas carizmo politikai, siekusiai surusinti ir stačiatikiais paversti mūsų tautą. Toji politika tapo ypač arši po 1863 metų sukilimo, kai buvo uždrausta lietuviška raštija lotyniškais, o netrukus ir gotiškais rašmenimis. Carinė administracija šitokį draudimą bandė aiškinti noru apsaugoti mūsų tautą nuo lenkų įtakos, kuri nuo Liublino unijos laikų mums buvo labiau nei pragaištinga. Iš tiesų spaudos draudimu rusifikatoriai tikėjosi, kad rusiškoji raidė padarys tai, ko nepadarė rusiškasis kardas – sunaikinęs Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, bet nesunaikinęs lietuvių tautos. Rusifikatoriai savo tikslo siekė įžūliai ir primityviai, todėl nieko ir nelaimėjo, nes anuo metu tapti rusu, o ypač stačiatikiu, buvo labiau nei gėda.

Maždaug tuo pačiu laiku geležinis kancleris Oto fon Bismarkas Pirmajame reiche siekė to paties – suvokietinti Mažosios Lietuvos lietuvininkus. Tačiau jis to siekė subtiliau, protingiau, todėl ir efektyviau. Pavergtam lietuviui tapti vokiečiu nebuvo tragiška, o ekonomiškai ir kultūriškai – netgi naudinga. Todėl nutautinimo procesas Prūsijoje nekėlė organizuoto pasipriešinimo, nors jo rezultatai tapo pragaištingi. Subyrėjus carinei imperijai, lietuvių tauta išliko gyva ir atkūrė valstybę. Subyrėjo Pirmasis reichas, bet Mažoji Lietuva, išskyrus Klaipėdos kraštą, dingo iš pasaulio žemėlapio, lietuvininkai, kaip tauta, amžiams pražuvo. Tokie tad istorijos kaprizai.

1864 m. gegužės 22 dieną 10 egz. tūkstančių tiražu išspausdintas pirmasis lietuviškas elementorius kirilica. Per visą spaudos draudimo laikotarpį kirilica buvo išleisti 55 leidiniai, juos dalijo nemokamai. Žmonės neėmė jų į rankas arba naudojo prakurom. Carinė  administracija stebėjo boikotą, sekė lietuviškų spaudinių spausdinimą Rytprūsiuose ir jų platinimą Lietuvoje. Bandymą kirilicą įbrukti latviams  greitai nutraukė, nenorėjo, kad nelegali spauda paplistų dar ir Latvijoje.

Apie knygnešystės sąjūdį mokslinės literatūros ir publicistinės medžiagos turime nemažai.

Knygnešystės metraštininku vadintas Petras Ruseckas rinko ir publikavo pačių knygnešių bei juos pažinojusių asmenų atsiminimus. Jie paskelbti publicistinio pobūdžio trijuose „Knygnešio“ tomuose. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais knygnešystės fenomeną gvildeno kun. J. Tumas-Vaižgantas, prof. Vaclovas Biržiška, J. Stakauskas ir kt. Šie leidiniai paprastam skaitytojui sunkiai prieinami.

Knygnešystės sąjūdį tyrinėjo akademikai Vytautas Merkys, Antanas Tyla ir istorikas Rimantas Vėbra, jų darbai skaitytojus pasiekė praėjusio amžiaus pabaigoje. 2004 metais Benjaminas Kaluškevičius ir Kazys Misius išleido enciklopedinį leidinį „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“, kuriame pateikta išsami informacija apie knygnešystės sąjūdyje dalyvavusius asmenis. Knygoje aprašyta 5880 knygnešių ir daraktorių bei įvardinti 252 asmenys, dalyvavę sąjūdyje, apie kuriuos stokojama konkretesnių duomenų.

1998 metais B. Kaluškevičius ir Ona Žemaitytė-Narkevičienė išleido knygelę „Šimtas knygnešių“, skirtą Knygnešių sienelėje paminėtiems knygnešiams. Ne apie visus yra pakankamai informacijos, o kai kurių nėra išlikusių ir nuotraukų. Šioje knygelėje pateikta plačiajai visuomenei mažai žinoma Knygnešių sienelės pastatymo, sunaikinimo ir atstatymo istorija, pasakojama, kaip buvo atrinkti toje sienelėje įvardinti knygnešiai. Pagal socialines grupes ir profesijas įvardinti asmenys pasiskirsto taip: ūkininkų – 29, kunigų – 18, darbininkų – 11, gydytojų – penki, valdininkų, mažažemių, siuvėjų ir knygrišių – po tris, mokytojų, vargonininkų, škaplierininkų ir be profesijos – po du, po vieną vyskupą, dvarininką ir kitų profesijų atstovą.

Spaudos atgavimo šimtmečio proga Lietuvos  istorijos institutas paruošė knygą „Didžiosios knygnešių bylos“ (sudarė Algimantas Katilius), kuri skaitytojus pasiekė 2006 metais. Knygos anotacijoje rašoma: „Leidinyje skelbiami 1864–1904 metų knygnešių ir knygnešystės epochos dokumentai, saugomi Lietuvos ir Rusijos archyvuose. Rusijos imperijos teisėsaugos institucijose buvo sukaupta daug baudžiamųjų bylų apie draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą ir platintojus. (…)“ Knygoje pateikiama informacija apie svarbiausias baudžiamąsias bylas.

Pirmajame skyriuje spausdinama archyvinė medžiaga apie vyskupo M. Valančiaus iniciatyva atsiradusią pirmąją knygnešių organizaciją. Antrasis skyrius skirtas penkioms knygnešių draugijoms: Garšvių bendrovei, „Atgajos“, „Sietyno“, „Artojų“ ir „Lietuvos tarnų“ draugijai. Trečiame skyriuje pateikiami bendro pobūdžio dokumentai. Dokumentai pateikiami originalo kalba su lietuviškomis santraukomis.

Įdomu tai, kad lietuviškos draudžiamos spaudos platintojų persekiojimas įstatymu nebuvo įteisintas. Caro Aleksandro II 1866 01 30 ir 1880 04 22 įsakai nebuvo paskelbti įstatymų rinkiniuose ir neturėjo įstatymo galios. Persekiojimo juridiniu pagrindu buvo vidaus reikalų ministro P. Valujevo 1865 09 23 aplinkraštis Nr. 141. Juo rėmėsi vėliau išleisti aplinkraščiai. O jų būta daug. Vien tik Kauno gubernijoje 1887–1899 metais buvo išleista 14 aplinkraščių dėl draudžiamos spaudos platintojų persekiojimo. Tiksliai žinoma, kaip buvo nubausti 1584 knygnešiai: 52 ištremti į Sibirą ir šiaurinės europinės Rusijos gubernijas, 89 įkalinti ir po to ištremti į kaimynines gubernijas, 866 bausmę atliko valsčių daboklėse arba policijos areštinėse, 21 sumokėjo pinigines baudas, 478 išteisinti, 78 dėl įvairių caro manifestų amnestuoti. Teismuose daug knygnešių buvo išteisinta todėl, kad nebuvo įstatymo, nurodančio, kaip bausti, o aplinkraščių nepakako. Tačiau įkliuvę su antivyriausybinio turinio leidiniais bausmės neišvengdavo.

1898 metais pasienio sargyba gavo teisę šaudyti į sienos pažeidėjus. Pažeidėjais dažniausiai būdavo knygnešių samdomi nešikai, kurie per sieną iki sutartos vietos gabendavo sunkius krovinius, jų vedliai, padėdavę pereiti sieną, ir patys knygnešiai. Kiek buvo nušautų, duomenų nėra.

Skyriuje „Vyskupo Motiejaus Valančiaus organizacija“ skelbiami dokumentai iš Vilniaus ir Sankt Peterburgo archyvų. Kvotų metu Vilniaus politinių bylų tardymo komisija sudarė didžiulę bylą, kurioje buvo kratų protokolai, rasti laiškai, spaudiniai ir kt. Vilniaus generalgubernatūros kanceliarijoje yra kita byla su daugybe įdomių dokumentų. Jie publikuojami šiame skyriuje. Iš jų svarbiausi: „Bendros žinios apie lietuviškų knygų įvežimą iš Prūsijos ir platinimą Kauno gubernijoje“ bei vyskupo byloje tardytų kunigų parodymai, duoti 1870 metais. Buvo tardyti: Tauragės klebonas Jonas Tomaševičius, Žygaičių klebonas Vincentas Norvaiša, kun. Antanas Brundza ir kun. Vincentas Budvydas. Paaiškėjo, kad jie į priešišką veiklą įsitraukė todėl, kad baigę seminariją nebuvo davę ištikimybės imperatoriui priesaikos. Tardymo metu paaiškėjo, kad kai kurie kunigai (tas labai nuvylė vyskupą) atskleidė ne tik Valančiaus vaidmenį organizuojant knygnešystės sąjūdį ir vaidmenį jame (antivalstybinių rašymą brošiūrų), bet ir draudžiamos spaudos platinimo tinklą ir jame dalyvavusius asmenis, tarp kurių būta nemažai kunigų. Tuo pagrindu buvo suimta daug asmenų ir jiems iškelta bylų, daryta krata Valančiaus ir jam artimų bažnyčios hierarchų namuose.

Įdomu tai, kad carinė administracija daug dėmesio skyrė ne tik draudžiamos literatūros platinimo tinklui susekti, bet ir tos literatūros spausdinimo organizatoriams Rytprūsiuose išaiškinti (Tilžės dekanas Jonas Zabermanas). 1870 metais, Rusijai reikalaujant, Prūsijos valdžia išdavė netoli sienos gyvenusį kunigą emigrantą Antaną Brundzą, kuris tardomas atskleidė nemažai paslapčių.

1870 m. gruodžio 12 dieną Vilniaus gubernijos žandarų valdybos viršininkas gen. mjr. A. Losevas atliko kratą Valančiaus bute Kaune. Nuodugnios kratos metu nerasta ne tik jokių politinio pobūdžio įkalčių, bet net nė vieno asmeniško laiško. Kratos atliktos ir pas vyskupo sekretorių kun. E. Borovskį bei kunigų seminarijos rektorių J. K. Račkauskį. Pas juos rasta medžiaga buvo perduota Politinių bylų tardymo komisijai Vilniuje.

Nors tiesioginių įkalčių prieš Valančių nebuvo rasta, tačiau tardytų kunigų parodymuose būta daug duomenų apie vyskupo antivalstybinę veiklą. Valančiaus autoritetas buvo toks didelis, kad vidaus reikalų ministras gen. Timaševas davė nurodymą netaikyti jokių sankcijų vyskupui. Stambioje politinėje knygnešių byloje buvo kaltinama 17 asmenų. Kunigai A. Brundza, M. Kaziliauskas, P. Straupas, V. Norvaiša, P. Butkevičius, K. Eitutavičius buvo ištremti į Rusijos gilumą, likusieji nubausti švelniau.

Antrame skyriuje „Knygnešių draugijos“ pateikiama Vilniaus ir Maskvos archyvuose saugomų bylų apie penkias knygnešių draugijas, kurias žandarams ir teisėsaugos organams pavyko atskleisti ir sunaikinti, medžiaga.

Garšvių draugija veikė Panevėžio apskr. Garšvių kaime 1885–1895 metais. Garšvių draugijos tyrimo medžiagoje daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Ūdrai, kurio sodyboje Garšvių draugija veikė. Draugiją demaskuoti padėjo Nikodemas Škutas, kuris 1894 m. balandžio 14 dieną į Panevėžio apskrities nuovados būstinę pristatė du ryšulius knygų, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, priklausė K. Ūdrai. Birželio 7 dieną Ūdro namuose buvo atlikta krata, rasta ne tik draudžiamų lietuviškų knygų, naujausių laikraščių, bet ir brolio Domininko Ūdro laiškai iš Amerikos. Šie laiškai patvirtino, kad K. Ūdras ir kiti platino draudžiamus lietuviškus raštus. Kita krata K. Ūdro namuose buvo atlikta 1895 m. birželio 23 dieną. Jos metu, be kitų įkalčių, buvo rasta K. Ūdro užrašų knygelė, kurioje buvo daug svarbios informacijos apie jo veiklą. Vilniaus teismo rūmų prokuroras pasiūlė bylą spręsti administracine tvarka. K. Ūdrai paskirti dveji metai kalėjimo vienutėje ir penkeri metai tremties Vologdos gubernijoje. J. Trusui skirti vieneri metai kalėjimo vienutėje, paskui jis perduotas policijos priežiūrai. Kun. K. Domarkas trims mėnesiams uždarytas kalėjimo vienutėje, o A. Bružys liko nenubaustas. J. Bielinio byla buvo sustabdyta iki jis bus surastas. Dar keli liko nenubausti, nes pritrūko įkalčių.

„Atgajos“ draugijos branduolį sudarė Joniškio ir Gruzdžių apylinkių gyventojai. Veikliausiais draugijos nariais buvo Matas Stančiauskas, Jonas Trumpulis, Augustinas Baranauskas, Liudas Vaineikis ir kiti. Draugija gyvavo 1889–1895 metais. 1895 m. gruodžio 14 dieną Kauno gubernijos žandarų valdybos viršininko rotmistro I. Semionovo nutarimu pateikti kaltinimai dešimčiai į „Atgajos“ bylą įtrauktų asmenų. Į šią bylą buvo įpainiotas ir Vincas Kudirka. Birželio 13 dieną Kudirkos bute Šakiuose buvo atlikta krata, rasta 30 egz. lietuviškų knygų, laikraščiai „Varpas“ ir „Ūkininkas“, lietuviškai prirašytas sąsiuvinis su 90 lietuvių ir lenkų kalbomis rašytų laiškų ir kt. Knygoje pateikti su „Atgajos“ byla susiję įvairūs protokolai, tačiau nėra duomenų, kaip kaltinamieji buvo nubausti.

„Sietyno“ draugija veikė Marijampolės apskrityje 1894–1897 metais. Draugijai vadovavo Vincas Šlekys, draugijoje buvo apie 70 narių, aštuonios kuopelės. „Sietyno“ byloje buvo kaltinami 34 asmenys, iš jų žandarams nepavyko rasti keturių.

Sprendimą „Sietyno“ byloje imperatorius patvirtino 1899 m. vasario 3 dieną. Šeši draugijos nariai – Jonas Čėsna, Pranciškus Matulaitis, Petras Matulaitis, Juozapas Kačergis, Feliksas Vitkauskas ir Juozapas Bagdonavičius – trejiems metams ištremti į Viatkos guberniją. Dešimt kaltinamųjų nubausti šešeriems mėnesiams kalėjimo, o paskui metams ar dvejiems tremties. Likusiems skirtos švelnesnės bausmės. Andriui Matulaičiui ir Jonui Lozoraičiui paskirtos bausmės turėjo būti pritaikytos po jų atleidimo iš karinės tarnybos. Anuo metu „Sietyno“ byla buvo stambiausia politinė byla visoje imperijoje.

„Artojų“ draugija, veikusi 1901–1905 metais, tęsė „Sietyno“ veiklą. Narių būta netoli 50. Draugija turėjo keletą kuopelių. Draugijos įstatų projekte pabrėžta, kad „svarbiausiu draugijos uždaviniu turi būti knygų ir laikraščių platinimas ir žmonių tarpe susipratimo kėlimas“. Svarbiausias tikslas buvo pasipriešinimas tautinei priespaudai, ypač spaudos draudimui. Draugijos nariai platino antivalstybinius atsišaukimus, naikino vyriausybinius skelbimus bei rusiškas iškabas. Draugija plėtojo populiarėjančius nelegalius saviveiklinius spektaklius tautiškai susipratusių valstiečių namuose. Draugijos persekiojimas prasidėjo po to, kai klijuodamas atsišaukimus įkliuvo Juozas Akelaitis. Akelaitį, kaip aršų litvomaną, žandarai sekė seniai. 1902 m. vasario 26 dienos caro paliepimu jį ketveriems metams ištrėmė į Rytų Sibirą (Irkutsko guberniją). Byloje kaltinamųjų buvo daug, bylos nagrinėjimas užsitęsė. Panaikinus spaudos draudimą bei 1904 m. rugpjūčio 1 dieną carui išleidus manifestą sūnaus Aleksejaus krikštynų proga, nuo tolesnių bausmių kaltinamieji buvo atleisti.

„Lietuvos tarnų“ draugiją 1896 metais įsteigė Veiverių mokytojų seminarijos auklėtiniai. Draugijos tikslas – stiprinti tautinę savimonę, kovoti su tautine priespauda, platinti draudžiamą lietuvišką spaudą. Bendraminčių būta daug, tačiau  plačios veiklos draugija neišvystė. Draugiją persekioti pradėta 1899 m. rugpjūtį, kai pradžios mokyklos mokytojo Juozapo Jesaičio tėvų namuose Stanaičių kaime, Fredos valsčiuje, buvo padaryta krata ir rasta daug įkalčių: lietuviškų knygų, laikraščių, rankraščių, korespondencijos, draugijos įstatai ir kt. Iš rastos medžiagos paaiškėjo bendraminčių ratas. 1901 m. kovo 7 dieną imperatorius patvirtino Varšuvos teismo rūmų prokuroro pasiūlytas bausmes. Jos nebuvo labai griežtos, buvo ir išteisintų.

Akademiko V. Merkio duomenimis, spaudos draudimo metais Lietuvoje veikė 25 knygnešių draugijos. Dauguma jų buvo Suvalkijoje. Visos jos veikė 1885–1904 metų laikotarpiu.

Trečiame skyriuje „Rusijos imperijos teisėsaugos institucijų dokumentai“ pateikiama medžiaga įdomi knygnešystės istorijos tyrinėtojams. Iš tos medžiagos matyti, kiek daug dėmesio carinė administracija skyrė lietuvių tautinio atgimimo tendencijoms slopinti, kurias labiausiai skatino po šalį plintanti draudžiama lietuviška spauda. Carizmo pastangos nuslopinti lietuvių tautinį atgimimą patyrė visišką pralaimėjimą – gėdingas spaudos draudimas buvo panaikintas 1904 m. gegužės 7 dieną.

© 2009 „XXI amžius“