|
Viltys esminėms permainoms
Algimantas ZOLUBAS
Iš internete platinamo LNK Žinių vaizdo įrašo matyti, kad prezidentas Valdas Adamkus balsavo už Socialdemokratų partijos pirmininką Algirdą Butkevičių. Anksčiau prezidentas buvo pažadėjęs paskelbti savo įpėdinį į atsilaisvinančią valstybės vadovo vietą, bet nepaskelbė. Tačiau, regis, žodį apie įpėdinystę vis dėlto ištesėjo...
Akivaizdu, kad tą biuletenį su pažymėtu socialdemokratų kandidatu Prezidentas į urną metė atskleistą, kad pamatytų nesusivokianti liaudis, pamatytų socialdemokratų partija, pamatytų Turniškių kaimynas A. M. Brazauskas. O galbūt svarbiausia, kad tuo dabartinis prezidentas netiesiogiai atsakė į visuomenės keltus ar net nekeltus klausimus, kas jis buvo ir kuo liko.
Daugelis V. Adamkų laikė liberalu, Šviesos-Santaros vadovu, kurios žodyne žodžių Lietuvos nepriklausomybė nebuvo, o kai kas įtarė net jį buvus fermeriu KGB agentu. Kas buvo ar nebuvo, jau įpratome neatsižvelgti. Vertinama iš dabarties, iš priklausomybės ar palankumo kokiai partijai, o labiausiai iš darbų. Taigi vertinimą, su kuo prezidentas ėjo, kam palankus ar priklausomas buvo, kokia kryptimi darbus projektavo ir vykdė, ne tik minimas balsavimas, bet jo dviejų kadencijų veikla pakankamai gerai atskleidė.
Taip jau priimta, kad išlydint svečią, išleidžiant į pensiją darbuotoją, jam dėkojama, gero linkima. Prisimename, kaip su dūdų orkestru buvo išlydėti iš Lietuvos paskutiniai okupacinės kariuomenės kariai... Tačiau palydint į poilsį prezidentus, jų veiklos inventorizaciją atlikti reikėtų bent jau tam, kad vėliau istorikai nerašytų valstybės istorijos iš jų parašytų sau palankių memuarų. Rimtą vertinimą turėtų atlikti politologai analitikai. Todėl, nepretenduodamas į išsamesnį vertinimą, pateikiu ne tik šių eilučių autoriui, bet ir plačiajai visuomenei įsiminusius prezidento V. Adamkaus klaidžiojimus, deja, ne lietuvių tautos ir jos valstybės labui.
Gatvėje paklausus piliečių, ką gera padarė V. Adamkus Lietuvai, dažnas atsakydavo: Nevažiavo į Maskvą minėti pergalės prieš Vokietiją. Tik piliečiai pamiršo, kad sprendimą ne prezidentas priėmė, o beveik visos visuomenės neigiamas požiūris ir primygtinas raginimas nevažiuoti. Prezidentui, du mėnesius mindžikavus tarp taip ir ne, liko tik pritarti tai neigiamai nuomonei. Taigi piliečių, užkluptų netikėto klausimo, atsakymas būna: ne ką gera padarė, o kad bloga nepadarė.
Teismų reikalai tiesiogiai priklauso prezidentui, o juose tebedirba iš sovietmečio užsilikę, anai sistemai bei partijai tarnavę teisėjai. Iškreipta, korumpuota sistema turėjo būti ardoma, reformuojama. Tačiau Prezidentas tvirtai stovėjo jos sargyboje, tėviškai globojo apsimelavusius, susikompromitavusius teisėjus, o dorus, nepalaikančius teisėjų klano, gujo ir tebeguja iki dabar.
Koks gi buvo Prezidento santykis su lietuvių tauta, lietuvybe, lietuviška išeivija? Prezidento kalbų kreipiniuose neišgirsime žodžių lietuviai, tautiečiai, tėvynainiai jis kreipiasi: Lietuvos žmonės. Toks kreipinys, panašu, yra pasisavintas iš sovietskij narod (tarybinė liaudis). Šį kreipinį prezidentas pasėjo tarp politikų, jis paplito kaip parazitas, kaip piktžolė. Tuo pat metu prezidentas perdėtai pataikaudamas lenkų tuščioms ambicijoms, žemindamas lietuvių tautos orumą, brukte bruka į lenkų kilmės Lietuvos piliečių pasus lenkiškus rašmenis.
Kalbėdami apie santykį su užsienio lietuviais, turėsime pripažinti, kad iš prezidento užsienio lietuviai nesulaukė jokios paramos, kad būtų panaikintas ydingas E. Kūrio vadovaujamo Konstitucinio Teismo sprendimas, kuris išpilietino šimtus tūkstančių Lietuvių.
Jei Prezidento išvykos į Ukrainą, Gruziją ir itin dažnai į Lenkiją, jo paskatinimai aktyvinti demokratinį valdymą pasaulio akyse atrodė labai gerai, tai jo žeminantis elgesys savo valstybės atžvilgiu lietuvių tautai palieka slogų įspūdį. Turime omenyje valstybinius apdovanojimus, kurie buvo teikiami lietuvių tautos prievartautojams, t. y. buvusiems komunistų partijos ir komjaunimo nomenklatūros nariams, kagėbistams bei Lietuvos valstybei nenusipelniusiems asmenims. Tuo buvo žeminama Lietuvos valstybė, diskredituoti valstybiniai apdovanojimai.
Galiausiai reikėtų prisiminti prezidento elgesį Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo Arvydo Pociaus atžvilgiu. Ši elgesį galima vertinti kaip Prezidento lojalumo Lietuvos valstybei testą. Prezidentas mūru stojo už akivaizdžiai susikompromitavusį, iš VSD išgujusį Lietuvos patriotą Vytautą Pociūną (vėliau Baltarusijoje labai įtartinomis aplinkybėmis žuvusį) KGB rezervistą Arvydą Pocių. Tik po ilgų tyrimų, akivaizdžių įkalčių VSD vadovas buvo atleistas. Įsidėmėtina: atleisdamas V. Pocių prezidentas padėkojo jam už gerą darbą...
Iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvą valdė komunistinė partinė nomenklatūra, po jos atkūrimo visų lygių valdžioje ta pati nomenklatūra ar jos palikuonys (įpėdiniai), tik kitokiais vardais pasivadinę, išliko. Išvien su ta nomenklatūra ėjo vakarietiškas prezidentas Valdas Adamkus. Įpėdinystės ženklas naujo prezidento rinkimuose tik dar kartą tai patvirtino.
Pastarieji Seimo ir prezidento rinkimai teikia vilčių esminėms permainoms mūsų vienintelėje, numylėtoje, daug vargų ir netekčių patyrusioje Tėvynėje Lietuvoje.
© 2009 XXI amžius
|