| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Stasio Šilingo atminimas dar laukia įamžinimo
Stasys Šilingas ilgametis Valstybės Tarybos pirmininkas, Šiais metais sukako 90 metų nuo to laiko, kai 1919 m. balandžio 4 dieną Kaune Valstybės Tarybos pirmininku buvo išrinktas vienas žymiausių Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjų Stasys Šilingas. Šias pareigas jis ėjo iki Steigiamojo Seimo sušaukimo. 19281938 metais jis ir vėl buvo išrinktas Valstybės Tarybos pirmininku. S. Šilingas (gimęs 1885 m. lapkričio 11 dieną Vilniuje) iš savo tėvų paveldėjo barono titulą ir gavo puikų išsilavinimą, tačiau visa jo jaunystė prabėgo aktyviai dalyvaujant revoliuciniuose judėjimuose ir net Maskvos barikadose kovojant prieš caro priespaudą, redaguojant Aušrinę, leidžiant lietuvių rašytojų almanachą Pirmasis baras, bendradarbiaujant Lietuvos žiniose. Jau 1914 metais jis paskelbė Gintarinę deklaraciją dėl Mažosios Lietuvos sujungimo su Didžiąja Lietuva. 1917 metais įkūrė demokratinę tautos laisvės Santaros partiją, buvo išrinktas Lietuvių tautos tarybos pirmininku. Lietuvių konferencijoje Stokholme įkūrė Lietuvių-švedų draugiją. 1918 metais Vilniuje jis buvo vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų, miesto tarybos narys. Pirmaisiais Nepriklausomos valstybės metais Kaune dirbo advokatu, 1924 metais išrinktas Šaulių sąjungos Centro valdybos pirmininku. Jo rūpesčiu įsteigta M. K. Čiurlionio galerija, Kauno meno mokykla, Operos teatras. 1922 metais nuo Krikščionių demokratų ūkininkų sąjungos vėl buvo išrinktas į Pirmąjį Seimą, vadovavo Užsienio reikalų komisijai. Matydamas grėsmę Lietuvos valstybei, S. Šilingas su kitais bendraminčiais dalyvavo 1926 metų perversme ir po jo buvo paskirtas teisingumo ministru. Įsteigė Vilniui vaduoti sąjungą, Lietuvai pagražinti draugiją. S. Šilingas laikomas iškiliausiu tautos idealų puoselėtoju ir neoficialiu Prezidento A. Smetonos tautininkų ideologijos kūrėju, parengusiu šios partijos įstatus. Nuo 1928 metų, būdamas Valstybės Tarybos pirmininkas ir antros kadencijos teisingumo ministras, jis parengė Teismų santvarkos, Spaudos įstatymus ir 1938 metų Lietuvos Konstituciją. Tais pat metais atsistatydino iš Valstybės Tarybos pirmininko ir teisingumo ministro pareigų. Stasys Šilingas Sibiro lagerių kalinys ir tremtinys Nuo 1925 metų Šilingų šeima gyveno Misiūnuose, savo ūkyje šalia Nemuno, Ilguvoje. Žmona Emilija Bytautaitė buvo kilusi iš senos žemaičių bajorų šeimos. 19121933 metais Šilingų šeimoje gimė devynios dukros. Dukrelė Audronė mirė 8 metukų ir buvo palaidota Ilguvos bažnyčios šventoriuje. 1941 m. birželio 9 dieną Šakių apskrities KGB operatyvinis įgaliotinis Bulikovas priėmė sprendimą suimti S. Šilingą kaip buvusį teisingumo ministrą ir buožę. Iš Misiūnų ūkio paėmė S. Šilingą, žmoną Emiliją ir dukrą Ramintą, kitos dukros mokėsi Vilniuje ir Kaune, todėl liko Lietuvoje. Vežė kartu su mokytojų Slavėnų ir Grincevičių šeimomis. Pilviškių geležinkelio stotyje Stasį Šilingą atskyrė nuo šeimos. Daugiau šeima nesusitiko. Emilija ir Raminta atsidūrė Altajaus krašte, Ust Kane, S. Šilingas 7-ame Rešiotų lageryje, o vėliau Bolšaja Rečka lageryje. Emilija nuo skausmo ir bado mirė 1943, Raminta 1944 metais. Sergančią ją globojo Kristina Grincevičiūtė. Prieš pat mirtį Raminta yra sakiusi: Kai grįšit į Ilguvą, nueikit į kapus prie to ąžuolo (Ilgio ąžuolo A. D.) ir pagalvokit, kad ir aš čia. Lageryje S. Šilingas sunkiai dirbo, tiesė kelius, gy-veno pusbadžiu. Čia sutiko nemaža žymių Lietuvos politikų ir visuomenės veikėjų: Prezidentą A. Stulginskį, ministrus J. Tonkūną, J. Stanišauskį apie 90 jų kalėjo Rešiotuose. 1942 m. sausio 2 dieną Kraslago tardytojo Anciperovo nutarimu S. Šilingas buvo vėl areštuotas ir sausio 27 dieną atsidūrė tardymo izoliatoriuje. Jam inkriminavo antisovietinių organizacijų kūrimą, sukilimo ruošimą ir lietuvių sukilėlių komiteto kūrimą. Tuo metu S. Šilingas kalėjo Temlage (Dubrovlage, Mordovija). Tardymo protokole nurodyta, kad jis serga chronine širdies liga, yra išsekęs (kacheksija). 1942 m. balandžio 13 dieną Ypatingasis pasitarimas jam skiria aukščiausią bausmę sušaudyti. 10 metų buvo laikomas lageryje žinant, kad nuteistas mirties bausme (!) ir tik 1952 metais atėjo kitas sprendimas nuteistas 25 metams kalėjimo. Tada jį perkėlė į uždarąjį Vladimiro kalėjimą. Po Stalino mirties 1954 m. birželio mėnesį byla buvo peržiūrėta ir po 13 metų leista grįžti į Lietuvą. Kaune S. Šilingas išbuvo vos 22 dienas. Ir vėl buvo suimtas ir ištremtas į Ukrainą, Žitomiro srities Dovbyšo psichiškai nesveikų senelių prieglaudą. Po 7-erių metų, 1961-aisiais, grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kelmėje pas žmonos seserį Feliciją Bytautaitę. Mirė 1962 m. lapkričio 13 dieną, būdamas 77-erių. Palaidotas Kelmės kapinėse, čia 1991 metais buvo perlaidoti Emilijos ir Ramintos palaikai, parvežti iš Ust Kano. Vykdant paskutinį S. Šilingo prašymą palaidoti šalia dukros Ilguvoje, 1999 m. rugpjūčio 27 dieną Zanavykų bendrija, Šaulių sąjunga, Šakių savivaldybė, giminės organizavo S. Šilingo, žmonos Emilijos ir dukros Ramintos palaikų perlaidojimą iš Kelmės į Ilguvą, šalia dukros Audronės. Po šv. Mišių Arkikatedroje Kaune karinio ceremonialo palydėti palaikai Nemuno laivu parplukdyti į Ilguvą, kur buvo sutikti minios žmonių ir po šv. Mišių Ilguvos bažnyčioje iškilmingai palaidoti. Stasio Šilingo atminimas nėra deramai įamžintas nei Vilniuje, nei Kaune, nors ši iškili asmenybė paliko ženklą įvairiose valstybės gyvenimo sferose. Sunkiai skiname kelią jo jubiliejinių datų paminėjimui Seime. Kauno savivaldybėje balandžio 3 dieną įregistravau prašymą įrengti memorialinę lentą ant T. Daugirdo gatvės 4-o namo, kuriame jis gyveno. Laukiame iniciatyvų ir siūlymų Stasio Šilingo vardą suteikti mokyklai, gatvėms ir kitoms vietoms.
Arimantas DUMČIUS,
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |