Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Krikščioniškas jaunų žmonių ugdymas

Mindaugas BUIKA

Katalikų religijos mokymo vystyme aktyviai dalyvauja seserys vienuolės

Tikybos dėstytojai skatinami argumentuotai sieti krikščionybės pagrindus su gyvenimo aktualijomis

Sociologinis tyrimas patvirtino padėties skirtingumus

Europoje ir toliau aptarinėjamos religinio švietimo aktualijos, atkreipiant dėmesį į jaunųjų kartų dvasinio ir moralinio ugdymo svarbą sekuliarizuotame žemyne. Gegužės 4 dieną Europos Tarybos būstinėje Strasbūre (Prancūzija) prie „apskritojo stalo“ buvo surengta bažnyčios ir politikos pasaulio atstovų diskusija „Religinis švietimas – atsinaujinimo šaltinis Europai“. Susitikime pristatyti 2005–2007 metais vykdyto sociologinio tyrimo rezultatai apie religijos mokymo padėtį žemyno šalių visuomeninio švietimo sistemose. Tyrimą atliko Europos vyskupų konferencijų taryba (CCEE) remiant Italijos vyskupų konferencijai.

Tyrimas buvo atliekamas 33 episkopatuose. Tyrimo metu nustatyta, kad beveik visose Europos šalyse religijos mokymas valstybinėse švietimo institucijose yra garantuotas, išskyrus Bulgariją, Baltarusiją ir Prancūziją. Bulgarijoje tebėra gajos buvusio komunistinio režimo tradicijos, todėl religijos mokymas nėra įtrauktas į valstybinio švietimo programas, tačiau kai kuriose mokyklose katechezės užsiėmimai yra leidžiami pasibaigus pamokoms. Juose daugiausia dalyvauja stačiatikiai, nes katalikams, kurie sudaro nedidelę gyventojų dalį, tokius kursus organizuoti yra sunku.

Baltarusijoje dėl nuo sovietinės epochos išlikusio griežto pasaulietinio ir religinio švietimo „atskyrimo“ valstybinių mokyklų programose tikybos mokymas nėra numatytas. Mokyklų patalpose katechizavimas nėra leidžiamas nei laisvu nuo pamokų laiku, nei sekmadieniais ar atostogų laikotarpiu. Taip pat draudžiamos bet kokios liturginės celebracijos. Tiesa, pranešama, kad pastaruoju metu Stačiatikių Bažnyčia kartu su Baltarusijos švietimo ministerija svarsto galimybes įvesti  tikybos mokymą valstybinėse mokyklose, Katalikų Bažnyčia irgi yra pateikusi siūlymą dalyvauti tame projekte. Vakarų Europoje religijos mokymo draudimu valstybinėje švietimo sistemoje tradiciškai „pirmauja“ Prancūzija, kur toks radikalus „atskyrimas“ (išskyrus vokiškuosius Alzaso ir Mozelio regionus) yra įgyvendinamas jau nuo 1905 metų.

Specifinė situacija susiklostė sekuliarizuotame protestantiškame Skandinavijos regione, kur į valstybinę švietimo sistemą įtrauktas ne Bažnyčios parengtas būdingas konfesinio turinio religinis švietimas, bet „neutralus“ valstybės prižiūrimas „Mokslas apie religiją“. Žinoma, regiono šalyse (Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje) vietinės Liuteronų Bažnyčios yra išlaikiusios tradicinį valstybinės Bažnyčios statusą, jos stengiasi teologiškai ar bent kultūriškai daryti įtaką „Mokslui apie religiją“. Tačiau jame daugiau akcentuojamas akademinis, o ne dvasinis požiūris. Švedijoje, kuri laikoma viena labiausiai sekuliarizuotų Europos šalių, valstybinis religijos švietimas iš viso yra įtrauktas į socialinių mokslų sritį ir daugiau primena sovietinį „mokslinį ateizmą“.

Katalikiškose Europos šalyse vyrauja konfesinio turinio laisvai pasirenkamas religinio švietimo modelis. Šiuo atžvilgiu, kaip ir galima tikėtis, geriausioje padėtyje yra Lenkija ir Italija: tikybos mokymą renkasi 95,1 proc. Lenkijos valstybinėse švietimo įstaigose besimokančių vaikų ir jaunų žmonių, o Italijoje – 91,6 proc. Labiau sekuliarizuotuose katalikiškuose žemyno kraštuose šis procentas yra gerokai mažesnis: pavyzdžiui, Belgijoje konfesinį tikybos mokymą lanko 64 proc. pradinių mokyklų ir tik 32 proc. vidurinių mokyklų auklėtinių. Vokietijoje, kur religinis švietimas yra privalomas, esant katalikų ir protestantų pusiausvyrai, vyksta aktyvus ekumeninis bendradarbiavimas.

Religijos mokymas – jos laisvės garantijos atspindys

Apžvelgdamas šio tyrimo rezultatus minėtoje „apskritojo stalo“ diskusijoje, CCEE pirmininkas Estergomo – Budapešto arkivyskupas, Vengrijos primas kardinolas Peteris Erdas pažymėjo, kad religijos mokymas valstybinėse mokyklose atspindi šeimų teisę ugdyti savo vaikus pagal jų įsitikinimus. Todėl kai Katalikų Bažnyčia ar kitos krikščioniškos bendruomenės reikalauja religinio švietimo legalumo, tai yra tik atsakas į tą fundamentalių tėvų ir jaunų žmonių teisę. „Bažnyčia šiuo atveju nereikalauja ypatingų privilegijų ar išskirtinumo, bet tik religijos laisvės įgyvendinimo ir garantijos, kad jokios pažiūros nebūtų primetamos jėga“, – sakė kardinolas P. Erdas.

Jis pastebėjo, kad sekuliaristai, kurie siekia primesti savąją religijos koncepciją, teigdami, kad ji turi būti absoliučiai „privatus reikalas“, rodo nepagarbą bendruomeniškam religijos bruožui ir atmeta pačią tikėjimo esmę. Juk tvirtinimas, kad religija yra visiškai privati, yra tolygu teigimui, kad Dievas, jeigu Jis egzistuoja, visiškai nedaro įtakos visuomeniniam gyvenimui ir kad tikėjimas nieko bendro neturi su realybe. „Todėl tie, kurie neigia Dievo ryšį su gyvenimu, iš esmės tvirtina, kad Dievas nėra tikras Dievas ir ginčija Dievo bendrystę su tikrove, kurią Jis pats sukūrė“, – aiškino CCEE pirmininkas. Toks agnostinis požiūris yra gerbtinas, kaip ir kiekvienas religinis įsitikinimas, tačiau valstybė neturi bandyti jo primesti, kaip kad ir rodyti palankumą vienai tikybai. Todėl minėtų sekuliaristinių pažiūrų „suvalstybinimas“ faktiškai reikštų religijos laisvės pažeidimą.

Kardinolas P. Erdas atkreipė dėmesį į žinomą faktą, kad visuomenė negali egzistuoti nesilaikydama bendrų vertybių, ką būtų galima pavadinti „bendruoju vardikliu“. Ypač dabartinėje epochoje su ryškiais krizės ženklais – ne tik ekonominės ir finansinės, bet pirmiausia moralinės ir gyvenimo prasmės krizės – religinis švietimas gali suteikti reikiamą paskatą dvasiniam ir kultūriniam atsinaujinimui. Būtent tai reikia susieti su popiežiaus Benedikto XVI ir Dievo tarno Jono Pauliaus II raginimais plėsti „žmogaus ekologiją“. Kaip tik per religijos mokymą Bažnyčia sutelkia dėmesį į šį žmogiškumo gynimą ir tobulinimą, jo visuose – individualaus ir socialinio, vidinio ir išorinio, emocinio ir politinio – gyvenimo aspektuose.

„Jeigu mokymas ir ugdymas negali būti atskirtas nuo žmogiškojo asmens integralumo siekio ir jeigu tikėjimas yra darnoje su žmogaus gyvenimu, tai religinis švietimas turi rasti vietą mokyklose ir visuose kituose dabartinio pasaulio areopaguose (areopagai – Evangelijos skelbimo vietos – M. B.)“, – sakė kardinolas P. Erdas. Tokiu būdu Bažnyčia suteikia naujas perspektyvas ir išplečia gyvenimo horizontą, padaro jį humaniškesnį ir sustiprina visuomenės solidarumą ir viltį.

Švietimo pastangos – europinio pilietiškumo ugdymui

Europos Taryboje diskusijoje dalyvavęs Italijos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius vyskupas Marianas Kročata pažymėjo, kad religinis švietimas mokyklose prisideda prie „naujosios Europos statymo ir europinio pilietiškumo visapusiško išvystymo“. Šis pilietiškumas yra kuriamas per gilesnį žemyno tautinių tradicijų ir tapatumo pažinimą, ypač žinant, kad dėl mobilumo ir migracijos Europos visuomeninio gyvenimo kontekstas keičiasi, tampa vis labiau daugiakultūrinis ir daugiareliginis. Valstybių ir tautų vienybė Europos Sąjungoje negali būti pasiekta vien tik vyriausybių dekretais ar rinkos poreikiais, bet „turi kilti iš bendrų vertybių idealų ir tikslų“, sakė vyskupas M. Kročata.

Dialogo, priėmimo ir pagarbos kitų identitetui, kas iš esmės prisideda prie bendro europinio pilietiškumo vystymo, kultūra turi būti skatinama švietimo pastangomis. Ir religijos mokymas švietimo įstaigose yra kaip tik argumentas siekiant šio tikslo. Kaip tik per tikybą geriau supažindinama su dvasiniais ir kultūriniais Vakarų visuomenės pagrindais, kurių ilgaamžės tradicijos buvo giliai paženklintos krikščionybės. Tačiau tai nėra tik gražios „archeologinės iškasenos“, bet gyvybingas šiuolaikinio gyvenimo elementas, reikalingas asmeninei ir socialinei žmonių formacijai.

Strasbūro susitikime kalbėjęs Europos Komisijos narys Janas Fligelis, atsakingas už jaunimo švietimą, priminė žinomą teiginį, kad „gyventi kartu yra daugiau nei egzistuoti kartu“. Tai yra ne įprastas devizas, bet rimtas iššūkis ir įpareigojimas „naujojo humanizmo kūrimui, kurio taip reikia Europai“. Eurokomisaras priminė, kad darbuojantis dėl vieningos europinės pilietybės „religija ir atsakomybė, kaip mokė Europos tėvai, yra dvi tos pačios monetos pusės“. Žvelgiant iš šios perspektyvos katalikiškojo tikėjimo indėlis yra labai svarbus skatinant „išminties ir dialogo visuomenę“ Senajame žemyne.

Tai kartu yra ir „pažinimo visuomenės“ ugdymas, ypač žinant, kad tik paprasto žinojimo nepakanka pasaulio pagerinimui: reikia ir skleisti bendrąsias vertybes, kuriomis grindžiamas žmogaus orumas ir pažanga. Nurodęs į CCEE tyrimo rezultatus dėl religijos mokymo Europos šalyse, J. Fligelis priminė, kad kiekvienoje valstybėje įstatyminę tvarką nustato pati šalis. Tokia „mozaika“ yra gerbtina ir skatinama, tačiau reikia garantuoti, kad tai stiprintų Europos piliečių viltį dėl ateities ir kad jie netaptų žalingo „skepticizmo“ grobiu. Europos Komisija skatina įvairias tarptautines švietimo programas – „Erazmo“, „Sokrato“, „Leonardo“ – kuriose gausiai dalyvauja ir religinio mokymo atstovai.

Popiežiaus paskatos tikybos mokytojo darbui ir liudijimui

Baigiant šią religiniam švietimui Europoje skirtą apžvalgą norisi supažindinti su popiežiaus Benedikto XVI mintimis, išsakytomis per susitikimą su Italijos tikybos mokytojų suvažiavimo dalyviais. Suvažiavimas gvildeno temą: „Aš nesigėdiju Evangelijos (Rom 1, 16). Katalikų religijos mokymas kultūrai ir žmogaus tarnystei“. Jis balandžio 23–25 dienomis vyko Romoje. Kaip pažymėjo suvažiavimo rengėjai, susitikime buvo siekta pabrėžti tikybos mokytojo kasdienės veiklos svarbą ne tik jauno žmogaus dvasinėje formacijoje, bet ir jo vaidmenį visos visuomenės atsinaujinimui, patenkinant religinio švietimo poreikius sudėtingame socialiniame ir kultūriniame kontekste.

Balandžio 25 dieną susitikęs su beveik 8 tūkstančiais Italijos tikybos mokytojų, susirinkusių į Pauliaus VI audiencijų salę, Šventasis Tėvas pirmiausia pažymėjo, jog „katalikų religijos mokymas yra svarbi šalies švietimo istorijos dalis“. Jis džiaugėsi, kad didžioji italų moksleivių dalis lanko tikybos pamokas ir kad šioje srityje yra pasiektas „gana aukštas kokybės lygmuo“. Popiežius priminė savo mintis, išsakytas 2006 metais Veronoje vykusiame švietimui skirtame bažnytiniame kongrese. Pasak jo, mokymo procese reikia „išplėsti mūsų racionalumo horizontą, atverti jį didiesiems gėrio ir tiesos klausimams. Tam reikia darniai sujungti teologiją, filosofiją ir mokslą, gerbiant kiekvieno jų autonomiją, bet kartu suvokiant jų vidinę vienovę“.

Iš tikrųjų religinis dėmuo yra svarbus vidinės kultūros bruožas ir jo suvokimas padeda integraliai ugdyti asmenybę, o įgytą pažinimą transformuoti į išminties kupiną gyvenimą, pažymėjo Benediktas XVI. Jis sakė, kad religinis švietimas yra „tikra kultūros ir žmoniškumo kalvė“, kuri praturtina mokyklą ir visą visuomenę, įgalindama jaunąsias kartas atsiverti gėriui, ugdyti atsakomybę, brandinti kritišką aplinkos vertinimą. Įgiję šias charakterio ir pažinimo dovanas jauni žmonės gali geriau suprasti dabartį ir projektuoti savo veikimą ir ateitį.

Šventasis Tėvas aiškino, kad pagrindinis religijos mokymo uždavinys yra perduoti Dievo Žodžio tiesą ir grožį, todėl Šventojo Rašto pažinimas yra esminis to švietimo elementas. Tačiau „visada turi būti gilus ryšys tarp religijos scholastinio mokymo ir moksleivių savojo tikėjimo suvokimo skatinimo“. Tikybos mokytojas turi būti aukštos moralės, plataus kultūrinio akiračio ir puikus pedagogas, bet taip pat teigti, kad Dievas, apie kurį jis kalba klasėje, yra esminė atrama ir paties mokytojo asmeniniame gyvenime. „Savo pavyzdžiu jūs turite veiksmingai liudyti tą konstruktyvų pilietinį sambūvį ir lojalų dialogą, kuris yra reikalingas kiekvienai tautai“, – sakė religijos dėstytojams popiežius Benediktas XVI.

Priminęs Bažnyčios švenčiamus Šv. Pauliaus metus, jis pabrėžė, kad tautų apaštalas buvo puikus pedagogas, supratęs, jog „religinis ugdymas yra neatskiriamas nuo žmogiškojo ugdymo“. Dėl to savo pastoraciniuose laiškuose šv. Paulius nuolat aptardavo socialinio ir pilietinio gyvenimo aspektus, pabrėždamas, kad Kristaus mokiniai turi išmokti juos vertinti tikėjimo šviesoje. Todėl ir religijos mokymas turi būti suprantamas kaip integrali bendrojo švietimo proceso dalis. Baigdamas kalbą Šventasis Tėvas tikybos mokytojams palinkėjo, kad „Viešpats suteiktų tvirtumo niekada nesigėdyti Evangelijos, malonės ja gyventi ir troškimą dalinti bei tobulinti tą naujumą, kurį ji suteikia pasaulio gyvenimui“.

© 2009 „XXI amžius“