Pirmasis puslapis
Atgarsiai
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Ūkis
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Partizanai, tylėti negalima, atsiliepkite

Vincas JONELIŪNAS

Gegužės 16-ąją per Lietuvos radiją ir televiziją buvo transliuojama laida apie Lietuvos partizanus ir jų atminimo bei pasiaukojimo įvertinimą. Laidoje dalyvavo Seimo narys Paulius Saudargas, Laisvės kovotojų sąjungos pirmininkas Jonas Burokas ir „XXI amžiaus“ vyr. redaktorius Edvardas Šiugžda. Laidoje, kurią vedė Virginijus Savukynas, buvo aptarta ir įvertinta partizaninio pasipriešinimo reikšmė ir kiti klausimai. Po laidos sulaukėme skaitytojų atsiliepimų. Vieną jų spausdiname.

Partizanai ir kiti geros valios tėvynę mylintys žmonės turėtų skaityti pokario laikus aprašančias knygas ir straipsnius ir aiškiai pasakyti, ar teisingai apie juos rašoma, ar teisingai rašoma apie pokario metus. Prisiminkite, kaip sovietai garbino savo kovotojus, kaip diegė komunistinę dvasią, ir šiandien pamatysite jų darbo rezultatus. Kokioje valdžioje nėra buvusių partiečių? Paskui juos eina jų sūnūs. Visur jų pilna. Taip yra dėl to, kad geriausi Lietuvos sūnūs žuvę, jų vaikų nėra, kiti sužlugdyti dvasiškai, nustumti nuo valstybės, patys geriausi žmonės išblaškyti po buvusią SSRS teritoriją, neskaitant Sibire palaidotų. Lietuvą valdė komunistai. Dalis jų buvo sąžiningi ir sąžiningai išmokė savo ir kitų vaikus gerbti didžiąją komunistinę tėvynę. Tai dabar nereikia norėti, kad jie rūpintųsi nepriklausomybe, keltų tautiškumo dvasią. Dalis išliko apsimetėliais partijos nariais ir kartu su buvusiais nepartiniais ėjo į Baltijos kelią, prie televizijos bokšto ir Seimo rūmų rankomis apginti pagrindines nepriklausomybės citadeles nuo sovietinių tankų ir iki dantų ginkluotų kareivių. Deja, eilinių žmonių reikia ten, kur reikia kovoti arba mirti. Užtat jų kovos vaisiais naudojasi sugebantys sukurti grupes – partijas, sukurti partijų „stebuklingus“ valstybės suklestėjimo planus.

Gegužės 14 dieną girdėjau LRT laidą, kurioje buvo nagrinėjama, kaip tautos gerbia savo kovotojus už laisvę. Prancūzijoje, Čekijoje, Vengrijoje gerbti kovotojus už laisvę privaloma – negerbimas yra baudžiamas. Labai neseniai Rusijos vadovybė išleido įsakymą, pagal kurį turi būti gerbiami visi Rusijos kariai ir partizanai, kovoję su priešais, nesvarbu kur jie gyvena. Negerbiantys bus baudžiami laisvės atėmimo bausme iki trejų metų. Laidos dalyviai laikėsi nuomonės, kad ir Lietuvoje kovotojai už laisvę turi būti gerbiami. Jie piktinosi, kad yra interneto svetainių, kuriose pokario partizanai yra šmeižiami, akcentuojama tik jų paklydimai, kurių, kaip sakė laidos dalyviai, nė viename kare išvengti nepavyksta.

Deja, laidos dalyviai nepalietė vieno labai svarbaus dalyko – kad knygos, kuriose pasakojama apie partizanų kovas, leidžiamos dargi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai paremiant, kai kada šmeižia partizanus. Taip atsitinka dėl to, kad jų autoriai naudojasi KGB archyvais. Kokie duomenys surašyti KGB archyvuose, Lietuvą mylintiems žmonėms turėtų būti aišku. Manau, kad ne visi supranta, kokias klastotes KGB paruošė, kokius neva rastus partizanų dokumentus pateikė. Aš nevardinsiu konkrečių rašytojų, knygų ir dokumentų, nes noriu atkreipti dėmesį ne į konkretų atvejį, bet į pačią problemą, kad knygose, parašytose pagal KGB archyvus, yra daug nepagarbos partizanams ir niekas šiandien nepasako, ar tai teisybė. Vienas iš autorių man pasakė: „Važiuok į genocido centrą, patikrink dokumentus, iš kurių aš rašiau. Tie dokumentai sudūlėję ir padirbti negali būti“. Nespėjau jam pasakyti, kad pokario metais aš pats esu pataisęs ne vieną įrašą pase, pasendindamas arba pajaunindamas žmogų, o jo pasą darydavau senu, susidėvėjusiu, kad nesimatytų, jog įrašai nauji. Pataisius datą pase tekdavo ilgokai ant jo pavaikščioti padėjus jį nelygioje vietoje... Suprantu, kad mano dokumentų taisymas buvo primityvus. Manau, KGB turėjo savo metodus, kaip padirbinėti dokumentus. Tikriausiai nėra naivuolių, kurie galvoja, kad KGB nemokėjo paruošti falsifikuotų dokumentų.

Dabar knygų autoriai sako medžiagą imantys iš Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. O iš kur tas centras archyvus gavo? Mano įsitikinimu, Genocido centre esantys dokumentai pateko iš KGB archyvų, kuriuose dauguma duomenų klastoti, gauti žmones kankinant. Pas mane apsilankiusiam autoriui, rengiančiam knygą apie mano gimtąjį valsčių, pasakius, kad knygelės apie partizanus bus perrašytos pagal archyvų medžiagą, kad būtų teisybė, o ne pasakėlės, aš paklausiau: „Iš kokių archyvų jūs imsite duomenis – iš priešų ar iš abiejų pusių: KGB ir partizanų? Kur jūs gausite partizanų archyvus?“ Žmogus man nieko nepasakė. Manau, tai ženklas, kad savo veiksmus jis gerai pergalvos. Turėjau pasiūlymą parašyti konkrečios apylinkės pokario istoriją visus žuvusius laikant pokario kovų aukomis. Paaiškinau savo nuomonę: kovojusius už laisvę turime gerbti, o apie okupantų padėjėjus patylėti, kad jų vaikai būtų lygūs mūsų tėvynės vaikai. Žmogus irgi sutiko, kad tokius dalykus reikia rimtai apgalvoti. O buvo ir tokių atvejų, kad archyvų medžiaga buvo ruošiama praėjus ilgesniam laiko tarpui. Kaip pavyzdį paminėsiu 1935 metų valstiečių sukilimo faktų klastojimą. Gyvenau per kelis šimtus metrų nuo kryžkelės, kurioje susirinko būrys valstiečių, neleidžiančių į valsčiaus miestelio turgų gabenti maisto produktų. Gerai menu, kaip atvažiavo sunkvežimis su policininkais. „Streikininkams“ (tarp jų ir mano krikšto tėvui bei jo broliui) gal ir ne kartą buvo suduota gumine lazda. Žaidimu tokio policininkų elgesio nepavadinsi, bet šiais metais rajono laikraštyje perskaičiau: „streikininkai buvo pririšti prie sunkvežimių ir tempiami“ ir nurodytas archyvas pažymint jį tik raidėmis, metai nenurodyti. Man regis, taip įvyko todėl, kad mano krikšto tėvas buvo apklaustas jau po karo. Tikiu, kad jis pasirašė po tuo tekstu, kokį jam padavė. Mums pasakė: „Pasirašiau ant ko liepė pasirašyti ir pasirašiau, kad niekam apie tai niekada nepasakosiu“. Aš ir savo brolio, kuriam tuo metu buvo keturiolika metų, apie tą įvykį paklausiau. „Na, pamušė juos ten ir ryte grįžo“. „O prie mašinos pririšę netempė?“ „Pokario metais gal kur ir tampė, bet tada ir ten – tikrai ne. Nemažas buvau“. Taigi liudininkai dar gyvi, o laikraštis jau spausdina iškreiptus faktus. Be to, pagalvokime, kas liktų iš žmogaus, jei jį pririštą prie sunkvežimio patemptų kad ir 100 metrų. Manau, kad tai jau sovietiniai metodai, kai pririšdavo prie sunkvežimių ir tempdavo sužeistus partizanus. Ir tokių „procedūrų“ galėjo būti ne vienetai.

Taigi istorikai, partizanų gerbėjai stengiasi palikti prisiminimus, bet prisiminimai pagal KGB archyvus kartais įžeidžia partizanų atminimą. Vienas sakinys aprašant partizanų apygardos veiksmus ir įterpiant tris neva apygardos vado įsakymo žodžius „sunaikinti bolševikų šeimas“ jau tampa „įrodymu“ ir tariamu žinojimu, kas buvo tie partizanai. Perskaitęs tokią knygą jau gali skleisti šmeižtą visai Lietuvai, nes remiesi informacija, išspausdinta rimtoje leidykloje išleistoje knygoje. Dalis žmonių pasako: „Visko buvo“, ir tas „viskas“ pamažu suverčiamas partizanams, nes taip nori dalis gyventojų.

Aš nepateikiu konkrečių knygų puslapių, kad nesirastų gaudančių partizanų šmeižimo šaltinių, nepateikiu ir autorių, – o gal jie iš tikrųjų buvo įsitikinę, kad dirba gerą darbą, gal jau susimąstė ir taiso savo klaidas?

Ką Lietuvos jaunimas gauna iš knygų, kuriose aprašoma pavienių partizanų atskiri poelgiai? Kodėl nesiimama tirti visų Sokolovo darbų ir jų paskelbti? Kodėl nėra knygų apie visų nusikaltėlių darbus. Gal būtų ten ir vienas kitas Sokolovo užverbuotas partizanas, kuris įvykdė tuos nusikaltimus, bet jose nebūtų visos pokario tragedijos, sumestos ant partizanų pečių.

Savo laiku mokėmės Lietuvos istorijos iš istorijos, redaguotos A. Šapokos. Joje aprašytos nepriklausomybės kovos, bet nėra aprašyto nė vieno nutikimo, kad savanoriai būtų nuskriaudę žmones (nors ir tokių atvejų tikriausiai pasitaikydavo). Prieškario laikotarpiu mylėti Tėvynę mokėmės iš „Jaunosios Lietuvos“ ir kitų žurnalų. Mokytojai auklėjo patriotizmo dvasia, bažnyčia mokė doros ir sąžiningumo. Menu 1918 metais vasario 16 dieną į Jiezną atvyko kelios dešimtys karių, Žemės ūkio ministeris, o mes, mokinukai, buvome išstatyti prie gatvės pakraščiuose pagerbti atvykusių ir paskui kartu dalyvavome pamaldose ir pagerbėme savanorius kapinėse. Panašiai buvo ir šiemet. Žiūriu į Raudondvario partizanų palaikų perlaidojimo penkiolikos metų  paminėjimo nuotrauką.  Mokinuką nebent vieną kitą tėvų atvestą matau. Mokyklos pasislėpė nuo visuomenės. Kaip jose mokoma Tėvynės meilės, tiksliai nežinau, bet anūkė, paklausta, ar mokėsi pokario istorijos, nuleido galvą ir tyliai ištarė: „Neatsimenu“.

Prieškario jaunimas Lietuvoje buvo mokomas tėvynės meilės, o užėmus šalį okupantams tarp jų buvo nemažai tokių, kurie nepakluso okupantui: nėjo tarnauti jų armijon, ginklu priešinosi jų įsakymams. Dalis pasipriešinimo dalyvių paklydo okupantų pinklėse – neatlaikę kankinimų išdavė draugus, nuėjo tarnauti atėjūnams, partizanų vardu žudė savo kaimynų ar pažįstamų šeimas, apiplėšė jas. Tokių atvejų žinau ir aš. Juk žmonių suklaidinimui specialiai buvo įkurta majoro Sokolovo vadovaujama žudikų mokykla. Matydami, kas vyksta, nešvarios ir piktavališkos žmonių atplaišos, pasinaudodami tuo, kas darosi apylinkėse, „partizanų nusikaltimus“ papildė ir suteikė KGB garbę juos įamžinti kaip partizanų darbą.

Šiandien aš skaitau knygas, kuriose pasakojama apie vaidus, kilusius tarp partizanų, skaitau įsakymus sunaikinti bolševikų šeimas ir galvoju: kam mums reikia jaunimui pateikti visas partizanų gyvenimo klaidas ir neaiškius blogus darbus, kai mes jų nežinome, o naudojamės NKVD ar KGB savo laiku sukurptais archyvais. Ar galėjo tuose archyvuose būti teisingai parašyta, kiek sunaikinta žmonių, bolševikų šeimų, tikrų partizanų ir Sokolovo užverbuotų arba eilinių blogų žmonių?

Aš tikiu, kad mano bendraklasių (partizanų gretose žuvo ne mažiau 10) ir kitų partizanų didelė dalis žuvo nepakėlę ginklo prieš žmones, vaikus, dargi nepasakę blogo žodžio – jie ėjo į miškus slapstytis nuo Raudonosios armijos, kovojo su okupantais gindamiesi.

Dabar, kai dalis autorių naudojasi NKVD, KGB surašytais archyvais, kuriuose nurodomi buvę ar nebuvę partizanų vadų įsakymai, – juk neatrinksi, kuris dokumentas tikras, kuris KGB sukurptas. Aš, senas žmogus, matęs partizanus, ne kartą buvęs su jais, žinantis jų asmenybes, negaliu patikėti, kad tai partizanų, o ne KGB ir Sokolovo žudikų darbai. Man nesmagu ir negražu, kad mes, lietuviai, dergiame garbingiausius savo tėvynės sūnus be jokių išlygų, be jokios atrankos. Suprantu, kai taip elgiasi tie, kuriems to reikia, bet kai taip elgiasi laikantys save laisvės kovotojais, peršasi mintis ar vėl mūsų valstybėje nėra ko nors panašaus į Sokolovo pinkles. Aš nesuprantu, kodėl Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga padeda jiems ruošti ir platinti tokias knygas. Kas tada turi pasakyti tiesą jaunimui ir vidutinio amžiaus žmonėms, kas turi juos supažindinti su tikrais, o ne klastotais įvykiais, kas turi pamokinti gerbti žuvusius už laisvę ir tapti patriotais?

© 2009 „XXI amžius“