Pirmasis puslapis
Atgarsiai
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Ūkis
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kelios mintys palydint religinio pogrindžio bendražygę

Ada Urbonaitė – sesuo Benvenuta, FDCJ (1921 09 03 – 2009 05 26)

Liūdna – į amžinojo poilsio vietą išėjo dar viena katalikiškos ir tautinės spaudos sovietinės okupacijos metais puoselėtoja s. Ada Urbonaitė, pogrindžio sąlygomis apie 15 metų leidusi krikščioniškos kultūros leidinį „Rūpintojėlis“, pro savo rankas praleidusi daug tautinės ir katalikiškos spaudos ir literatūros. Atsitiktumas lėmė, kad su Ada  susipažinau seniai. Apie 1980 metus pažįstamas taurus kunigas Stanislovas Kiškis, keletą kartų kalėjęs sovietiniuose lageriuose už misionierišką veiklą ir tautines idėjas, atsargiai paklausęs, ar Kaune nepažįstu Ados Urbonaitės, paprašė nuvežti jai jo surinktas rusų religinio mąstytojo V. Solovjovo minčių santrumpas. (Tada jis jau artimiau pažinojo mane, duodavo paskaityti vieną kitą nelegaliai perrašytą religinę ar tautinę knygą, taip pat jo parašytą garsiąją knygą apie kankinį arkivyskupą Teofilių Matulionį.) Nuvažiavęs nurodytu adresu radau malonią moteriškę, kuri džiaugsmingai mane sutikusi atsargiai išsiklausinėjo, iš kur pažįstu kun. S. Kiškį, davė keletą rašomąja mašinėle perrašytų knygelių. Po keleto apsilankymų ji parodė ir savo leidžiamo  „Rūpintojėlio“ numerį. Tiesa, tada ji to aiškiai nepasakė, bet nelabai ir slėpė, kad tai jos kūrinys. Pamažu ji mane įtraukė į savo veiklą – iš pradžių paprašiusi „pataisyti“ (paredaguoti) „signalinio“ (kaip ji sakydavo, t. y. pirmojo) egzemplioriaus tekstus, paskiau ir kai ką parašyti. Ji nusprendė, kad tikčiau rašyti į „Rūpintojėlį“ ir rinkti informaciją iš krikščioniškojo pasaulio – tuo laiku turėdavau nedidelę galimybę „prieiti“ prie uždaresnės (rusų kaba leidžiamos informatyvios spaudos bei „Žinijos“ draugijos leidžiamos literatūros) informacijos. Vėliau, sužinojusi, kad galiu naudotis stropiai saugoma kopijavimo technika, paprašė padauginti vieną kitą jos perrašomą ar iš užsienio gautą knygą. Ateidavau pas ją po darbo, jau temstant (vasarą būdavo blogiau – temdavo vėlai), ir išeidavau beveik vidurnaktį, skubėdamas į paskutinį autobusą (tuo metu visuomeninis transportas važinėjo žymiai dažniau): mat Ada visada kalbėdavo ilgai ir uždegančiai, viskas jai būdavo įdomu, jai kildavo daug idėjų – ji atrasdavo, ką naujo reikia kopijuoti, surasdavo skaitytojų ir pan. Man, tada dar jaunam vyriškiui, būdavo įdomu pasiklausyti šios entuziastingos ir idėjų kupinos moters. O ji kalbėdavo ir kalbėdavo. Nebuvo didelė oratorė, bet visos jos kalbos buvo idealistinės, gražios, kilnios. Jai rūpėjo jaunimo auklėjimas, jo psichologija, tautinės idėjos ir, aišku, krikščioniška ideologija. Per ją plačiau susipažinau su A. Maceinos, J. Girniaus kūryba, su P. Dovydaičio asmenybe. Beje, ji jau tada labai domėjosi italų pedagogės Montessori idėjomis, bet jas išplatino ir įgyvendino jau nepriklausomybės metais. Žinojau, kad ji priklauso kažkuriai vienuolijai (bet neklausinėdavau apie tai), ir pagarbiai klausydavausi jos, aptardamas jai rūpimus klausimus. Vėliau atnešdavau jai „Kroniką“ bei „Aušrą“ (nors šiuos pogrindžio leidinius ji kartais ir pati gaudavo). Bet daugiausia mes kartu dirbome prie „Rūpintojėlio“, daugindavome tautinius ir religinius leidinius (ji dažniausiai prašydavo 30–40 kopijų, o kai kurios knygos buvo 150–250 puslapių, taigi susidarydavo didelės popieriaus krūvos – kopijas reikėdavo išskirstyti per kelias valandas, kad nesuuostų KGB sekliai. Todėl kartu su žmona tą darbą darydavome per pietų pertrauką arba po darbo, prieš eidami pas Adą.) Vėliau, kai aš pats sugalvojau leisti pogrindžio žurnalą „Viltis“, ji man padėjo: kadangi dėl sekimo neradau kitų perrašinėtojų, perrašinėjo ji. Paminint arkivysk. M. Reinio gimimo šimtmetį, Ada pavedė man parašyti knygelę apie jį – taip gimė brošiūra „Arkivyskupas Mečislovas Reinys“, vėliau, atgavus nepriklausomybę, išleista ir spaustuvėje. Teko rašyti ir apie prelatą Mykolą Krupavičių bei atlikti kitus gražius ses. Ados sumanymus – idėjų jai tikrai nestigo. O po kratos jos namuose, kuriai  vadovavo pulk. Aleinikovas, ji meldėsi už jį, meldėsi ir vėliau, kai sužinojo apie jo mirtį – net užsakė už savo skriaudiką šv. Mišias. Nepailstamai ji dirbo ir nepriklausomybės metais – rengė ir leido (iš pradžių ir mūsų leidykloje) religines knygas, tarp jų ir pranciškonių vienuolijos steigėjos Onos Galdikaitės kūrybą ir kt. Gaila, kad įtemptas darbas nepriklausomybės metais, laikraščio „XXI amžius“ leidyba šiek tiek atitolino mus nuo ses. Ados, kurią su dėkingumu atsiminsiu visą gyvenimą.  

Edvardas Šiugžda

Ada Urbonaitė – ses. Benvenuta palaidota vakar Petrašiūnų kapinėse, palydint mons. Alfonsui Svarinskui ir gausiam ją pažinojusiųjų būriui.

© 2009 „XXI amžius“