Pirmasis puslapis
Atgarsiai
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Ūkis
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Popiežiaus vizitas į istorinę Montekasino abatiją

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI rodo Montekasino abatijos bendruomenės dovanotą šv. Benedikto statulėlę

Šventojo Tėvo aplankytame Kasino miestejį sutiko tūkstančiai žmonių

Popiežius laimina Montekasino mūšyje žuvusių lenkų karių kapus

Šventasis Tėvas vadovauja Mišparams Montekasino katedroje

Lenkų karys iškėlė vėliavą išvaduotos Montekasino abatijos griuvėsiuose 1944 m. gegužę

Popiežius Benediktas XVI aukoja šv. Mišias Kasino miesto centrinėje aikštėje, kuri bus pavadinta jo vardu

Šv. Benedikto mokymo aktualumas

Pagerbdamas savojo pontifikato dangiškąjį globėją šv. Benediktą, popiežius Benediktas XVI aplankė istorinę Montekasino abatiją, visos benediktinų vienuolijos dvasinį židinį. Maždaug už 120 kilometrų į šiaurės rytus nuo Romos prieš pusantro tūkstančio metų (529-aisiais) paties šv. Benedikto įkurtos vienuolijos patyrė sunkių išbandymų. Dabar plačiai minimos garsaus Montekasino mūšio dėl Italijos sostinės išvadavimo iš nacių okupacijos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 65-osios metinės. Per šias kovas, pareikalavusias dešimčių tūkstančių karių gyvybių, vienuolynas buvo visiškai sugriautas ir vėliau atstatytas.

Praėjusį sekmadienį, gegužės 24 dieną, Šventasis Tėvas gretimo Kasino miesto centrinėje aikštėje (ją dabar nuspręsta pavadinti Benedikto XVI vardu) vietiniams gyventojams aukojo Kristaus Dangun žengimo (Šeštinių) iškilmių šv. Mišias. Pavakare jau pačioje Montekasino abatijoje vadovavo Mišparams, susitiko su iš viso pasaulio atvykusiais benediktinų abatais ir kitais vienuolijos nariais. Baigdamas vizitą Popiežius aplankė Montekasino mūšyje žuvusių lenkų karių kapines ir pasimeldė už taiką visame pasaulyje.

Kasino mieste drauge su Italijos centrinio Lacijo regiono vyskupais ir kunigais aukodamas Šeštinių šv. Mišias popiežius Benediktas XVI homilijoje paaiškino Kristaus „pakilimą“ į Dangų. Jis priminė, kad sąvoka „pakėlimas“ Senajame Testamente reiškia „karališkąjį išaukštinimą“, todėl Išganytojo žengimą į Dangų pirmiausia reikia suvokti, kaip nukryžiuoto ir prisikėlusio Dievo Sūnaus iškėlimą į dieviškąją garbę, Jo viešpatavimo pasauliu patvirtinimą.

Taip pat svarbu suprasti, kad „įžengęs į Dangų“, Kristus neatsidūrė kažkur toli už žvaigždžių ir mums liko nepasiekiamas. Per išaukštinimą To, „kuriame Dievas ir žmogus visam laikui neatskiriamai susijungė“, mes priartėjome prie Dangaus, tai yra pilnos vienybės su Dievu. „Tokiu būdu Šeštinių iškilmė kviečia mus giliai bendrystei su Kristumi, kuris mirė ir vėl prisikėlė bei neregimai dalyvauja kiekvieno iš mūsų gyvenime“, – kalbėjo homilijoje Šventasis Tėvas.

Aptardamas šv. Benedikto mokymą, jis priminė Vakarų krikščionybės vienuolijų kūrėjo svarbią nuorodą, kad nieko negalima statyti pirmiau (tai yra nieko nėra svarbiau) Kristaus (Christo nihil omnino praeponere). Tačiau tai jokiu būdu neturi atitraukti mūsų nuo aktyvaus veikimo savo aplinkoje: greičiau, priešingai, tai skatina „įsipareigoti kurti visuomenę, kurioje solidarumas būtų reiškiamas iškalbingais ženklais“. Šv. Benediktas nurodė ir konkrečius tokio veikimo būdus – atsidėjimą maldai, darbui ir išsilavinimui (arba kultūrai), – skelbdamas garsųjį devizą: Ora et labora et lege.

Popiežius pabrėžė, kad brangiame šv. Benedikto pavelde maldai skirti pirmą vietą būtina ne tik vienuoliams, bet ir visai Bažnyčiai, kiekvienam krikščioniui. Malda „yra tylus kelias, kuris veda tiesiog į Dievo širdį, tai sielos alsavimas, atstatantis mūsų ramybę gyvenimo audrose“. Taip pat yra svarbu, kad maldą nuolat palaikytų „atidus Dievo Žodžio klausymas“, kad mes galėtume tapti tikrais „tiesos ir meilės skelbėjais“, veiktume evangelizacijos ir krikščioniškojo humanizmo labui.

Kalbėdamas apie antrąjį šv. Benedikto dvasinio mokymo principą, darbinę veiklą, Šventasis Tėvas pabrėžė „darbo pasaulio humanizavime svarbą“. Priminęs, kad dabartinė sunki ekonomikos krizė „daugelį dirbančiųjų nubloškė į kritišką padėtį“, Benediktas XVI reiškė savo artumą visiems vargstantiems, o ypač bedarbiams. Jis taip pat ragino valdžios atstovus, visuomenės veikėjus, pramonininkus, verslininkus ir kitus darbdavius ieškoti „nedarbo krizės“ sprendimų, kad naujų darbo vietų kūrimas padėtų išgyventi šeimoms. Kreipdamasis į jaunus žmones, kuriems dabar kartais sunku rasti pajamas garantuojantį užsiėmimą, Popiežius kvietė „neprarasti širdies“, patikindamas, kad „Bažnyčia niekada neapleis jūsų“.

Kalbėdamas apie trečiąjį šv. Benedikto dvasinio mokymo aspektą – kultūros ir išsilavinimo plėtrą, Šventasis Tėvas priminė didžiulį vienuolijų įnašą į Europos civilizacijos kūrimą per „Dievo paiešką ir gebėjimą Jį išgirsti“. Šis aktualumas išliko ir šiandien, kai universitetuose ir mokyklose reikia „perduoti jauniems žmonėms nepakeičiamas mūsų krikščioniškojo paveldo ir žmogiškąsias vertybes“. Benediktas XVI sakė, kad ir dabar „kultūrinių pastangų tikslas turi būti naujojo humanizmo kūrimas, kuris ištikimas benediktiškajai tradicijai“, ypač dėmesingai silpnam ir trapiam žmogui.

Vienuolijų įnašas Europos civilizacijai

Apie šv. Benedikto ir jo V amžiuje įkurtų vienuolijų indėlį gaivinant krikščioniškąją kultūrą popiežius Benediktas XVI kalbėjo ir homilijoje, sakytoje Montekasino katedroje vadovautuose Mišparuose. Padėkojęs abatui tėvui Pietrui Vitoreliui už svetingą priėmimą ir prisiminęs, kad dar būdamas kardinolu jis čia atvykdavo tyloje susikaupti maldai ir medituoti, Šventasis Tėvas sakė, kad šv. Benediktas „savuoju gyvenimu įkūnijęs Evangeliją, tapo didžiulio sąjūdžio iniciatoriumi, kuris dvasiškai ir kultūriškai pradėjo Vakarų renesansą“. Ne veltui prieš 45 metus (1964-aisiais) popiežius Paulius IV, pašventindamas atstatytą Montekasino vienuolyną, šv. Benediktą paskelbė Europos dangiškuoju globėju.

Neatsitiktinai dabar daugelis žymių katalikų intelektualų (pavyzdžiui, Alesdeiras Makintairas) mano, kad Senajam žemynui reikia „benediktiniškos dvasios iniciatyvumo“, kad būtų išgelbėta Europos krikščioniška kultūra nuo moralinio nuosmukio ir nuo įsivyravusio reliatyvizmo ir nihilizmo. Be abejonės, vienuolijos, kurios šiuo metu Vakaruose taip pat išgyvena sunkumus bei pašaukimų stoką, taip pat turi atsinaujinti, sekdamos šv. Benedikto nuostabaus „mistinio patyrimo“ pavyzdžiu. Popiežius Benediktas XVI pažymėjo, kad tas „šventasis patriarchas“ priėmė šią Dievo dovaną ne tam, kad patenkintų savo intelektualinį žingeidumą, bet kad praktiškame vienuoliniame gyvenime per kontempliaciją ir darbą atstatytų darną kūrinijoje.

Dėl to Bažnyčia visiškai teisėtai šv. Benediktą vadina „iškiliu vienuoliško gyvenimo mokytoju“, „meilės maldai ir darbui dvasinės išminties daktaru“, „švytinčiu tautų vedliu į Evangelizacijos šviesą“. Tačiau šv. Benediktas buvo ne tik šventumo pavyzdys vienuoliams, bet ir tikro pilietiškumo mokytojas pasauliečiams, savo gyvenimu liudijantis, kad ir visuomenės gyvenime galima rasti pusiausvyrą tarp Dievo poreikių ir žmogaus gyvenimo galutinių siekių. „Jis visuomet gerai suvokė širdies reikmes ir argumentus, kad mokytų ir skatintų tikrą broliškumą sudėtinguose socialiniuose santykiuose, kad pasiekta dvasinė vienybė įgalintų kurti ir palaikyti taiką“, – sakė Popiežius.

Jis pastebėjo, kad visiškai neatsitiktinai tiek kartų sugriauta ir vėl atstatyta per savo ilgaamžę istoriją Montekasino abatija kiekvieną lankytoją ar piligrimą sutinka  užrašu ant vartų Pax („Taika“). Tai yra tykus priminimas, kad reikia atmesti visas smurto formas siekiant ramybės ir taikos šeimose, bendruomenėse, santykiuose tarp tautų ir visoje žmonijoje. Šventasis Tėvas priminė šv. Benedikto istorinės regulos Prologe pateiktą nuorodą: inquire pacem et sequere eam („siek taikos ir sek ja“). Kaip tik savo steigėjo įkvėpti vienuolynai per šimtmečius tapo intelektualiniais centrais, kuriuose vyko skirtingų idėjų atstovų karštas dialogas ir kuriuos suvienydavo „evangelinė taikos kultūra“.

Vienuoliai žinojo, kaip mokyti taikos žodžiu meno ir pavyzdžiu, kaip įgyvendinti konkrečiais būdais tas nuostatas, kuriomis šv. Benediktas identifikavo kaip būtinus „saitus“ Dvasios vienybės tarp žmonių palaikymui. Tai – kryžius (Kristaus įstatymas), knyga, simbolizuojanti kultūrą, ir arklas – darbo (viešpatavimo medžiagai ir laikui) simbolis. „Dėl šios kasdienės vienuolynų veiklos, sujungusios pasišventimą maldai, studijoms ir darbui, visos Europos tautos patyrė tikrą atsinaujinimą bei daug naudos davusią moralinę, dvasinę ir kultūrinę pažangą. Kartu jos išmoko tęstinumo dvasia išsaugoti ryšį su praeitimi, konkrečiai darbuotis dėl bendrojo gėrio ir likti atviromis Dievui bei pasaulio antgamtiniam aspektui“, – kalbėjo homilijoje Šventasis Tėvas. Jis kvietė melstis, kad Europa visuomet remtųsi šiais principai ir krikščioniškųjų idealų palikimu, kuris yra didžiulis dvasinis ir kultūrinis turtas. „Tai yra įmanoma tik tuo atveju, jeigu nuolat bus vadovaujamasi šv. Benedikto mokymu, kad Dievo ieškojimas (quarere deum) yra fundamentalus žmogaus įsipareigojimas“, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Pats žmogus vien savo pastangomis, be Dievo įsikišimo ir paramos, negali realizuoti savo siekių ir tapti tikrai laimingu. Štai čia ir glūdi ypatinga vienuolių atsakomybė, kurie privalo būti žmogaus vidinio ir gilaus ryšio su Dievu „gyvaisiais pavyzdžiais“, – aiškina Šventasis Tėvas. Ir vienuoliai – broliai ir seserys – turi stengtis įgyvendinti šią savo šventą ir neatskiriamą misiją.

Iš Montekasino abatijos, kurioje saugomi 547 metais mirusio šv. Benedikto žemiškieji palaikai, „Europos šventasis globėjas ir toliau ragina kiekvieną mūsų tęsti jo evangelizacijos ir žmogiškosios pažangos darbus“, – pabrėžė Popiežius. Tai yra tikra žemyno socialinio ir dvasinio atgimimo programa ir vienuolijų nariai bei narės dėl savo ypatingos charizmos turi tapti autentiškais tokio veikimo interpretatoriais. Savo kalbą Šventasis Tėvas baigė melsdamas vienuoliams Švč. Mergelės Marijos, „Krikščionių Pagalbos“, užtarimo ir globos.

Karo aukų atminimas įpareigoja taikai

Prieš sugrįždamas į Romą popiežius Benediktas XVI aplankė Montekasino lenkų karių kapines. Jose daugiau kaip tūkstančio kovotojų iš II Lenkų korpuso palaikai. Lenkų II korpusas dalyvavo garsiajame Montekasino mūšyje. Mūšis, tęsęsis nuo 1944 metų sausio 17 iki gegužės 18 dienos buvo ilgas ir sunkus, pareikalavo daug aukų. (Vakarų sąjungininkai iš viso neteko apie 100 tūkst. karių, o vokiečiai – 20 tūkst.) Todėl čia dabar įrengtas tautinių kapinių (lenkų, italų, vokiečių, anglų, prancūzų) kompleksas.

Nuožmių kautynių epicentre atsidūrusi Montekasino benediktinų abatija, sąjungininkams nusprendus, jog gali pasitarnauti kaip prieglobstis priešams, 1944 metų vasario 15 dieną buvo susprogdinta. Per šešias valandas trukusius antskrydžius amerikiečių bombonešiai B-17, B-25 ir B-26 ant abatijos pastatų numetė 1400 tonų bombų. Tai buvo didelė klaida, kadangi savo patalpose benediktinai vienuoliai buvo priglaudę ne nacių karinius dalinius, bet civilius karo pabėgėlius – moteris, vaikus, ligonius, daugelis kurių žuvo per bombardavimą. Laimė, suspėta prieš tai abatijoje saugotas bažnytines ir istorines vertybes (manuskriptus ir pan.) pergabenti į Romą.

Naciai, kurie iki tol ramiai stebėjo Montekasino abatijos bombardavimą, vėliau jos griuvėsiuose išlaipino desantą ir įrengė naują tvirtovę, dėl kurios užvirė dar vienas mūšis. Toje kovoje tarp sąjungininkų ypač aktyviai reiškėsi legendinio generolo Vojcecho Anderso vadovaujami lenkų kariai, kurie pirmieji užėmė Montekasino abatiją ir po vokiečių pasitraukimo ir iškėlė ten savo vėliavą. Pokario metais abatijos atstatymas tapo visos Italijos atsikūrimo simboliu. Jį aktyviai parėmė visuomenė, savanoriai bei valstybė. Atgimusią Montekasino abatijos baziliką 1964 metais pašventino popiežius Paulius VI.

Šventasis Tėvas praėjusį sekmadienį nuvykęs į Montekasino lenkų karių kapines, padėjo vainiką, uždegė žvakę, pasimeldė ir palaimino atmintiną vietą. Vėliau savo publikuotame maldos tekste prašė Dievo gailestingumo kritusiems visuose karuose, kurie „krauju užtvindė žemę“. Taip pat buvo meldžiama Viešpaties malonės ir visiems dabar dėl brolžudiškų kovų kenčiantiems žmonėms. Popiežius Benediktas XVI mūsų laikų žmonėms meldė Šventosios Dvasios pagalbos ir vadovavimo, kad jie suprastų, jog taika yra brangesnė už bet kokį turtą ir „nepaliaujamai kartu darbuotųsi ruošdami naujųjų kartų pasaulį, kuriame viešpatautų teisingumu paremta taika“.

Apie taiką Šventasis Tėvas užsiminė ir anksčiau Kasino mieste po šv. Mišių su jų dalyviais kalbėdamas vidurdienio „Regina Coeli“ maldą. Jis priminė per Paskutinę Vakarienę savo mokiniams Viešpaties ištartus žodžius: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“ (Jn 14, 27). Kad krikščionių bendruomenei ir visai žmonijai reikia šios Kristaus ramybės, gerai suprato šv. Benediktas, visa savo egzistencija tai liudijęs „vaisinguose darbuose dėl kultūrinio ir dvasinio atsinaujinimo“. Popiežius aiškino, kad tęsiant šią vienuolijų patriarcho tradiciją „svarbu kultivuoti autentišką maldos gyvenimą, kuris gali užtikrinti visuomeninės taikos pažangą“. Visa monasticizmo istorija patvirtina, kad tik kasdienis Dievo Žodžio klausymas skatina tikinčiųjų asmenines ir bendruomeniškas pastangas įveikti egoizmą ir neteisingumą, kas būtina siekiant tvirtos taikos. „Tik išmokus su Kristaus malonės pagalba kovoti su blogiu ir jį įveikti pačiame savyje bei santykiuos su kitais, galime tapti autentiškais taikos ir pilietinės pažangos kūrėjais“, – patvirtino popiežius Benediktas XVI.

© 2009 „XXI amžius“