| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Gyvenimo brandos viršukalnėje Julė KILČIAUSKIENĖ
Gegužės 28 dieną Lietuvos saleziečiai šventė Palemono altaristo kun. Stasio Šileikos 90-ąjį gimtadienį. Kas pažįsta šį kunigą, jo pavardę išgirdęs tikriausiai būtinai nusišypsos juk būtent taip ir pats kunigas visus sutinka. Nors metų metelių ratai link šimtmečio rieda jis vis šypsosi Mane sutiko džiaugsmingai, tik kalboms laiko neturėjo: Rašė jau kažkada apie mane, nebereikia, gynėsi guvus devyniasdešimtmetis. Tiek daug dabar turiu darbo, visus reikia į savo šventę pakviesti. Ir jūs ateikit. Vadinasi, didelio stalo reikės ir ne vieno, kad visus svečius prie jo būtų galima susodinti... Juk, kaip sakė Palemono Švč. Mergelės Marijos, Rožančiaus Karalienės parapijos klebonas Maksimas Bianko, kunigas Šileika turi labai daug draugų, yra žmonių mėgiamas ir pats myli žmones. Tokia jau ta meniškos prigimties žmogaus siela.. Gal ir nedaug kas žino šio garbaus saleziečio silpnybę muzikai mylimą akordeoną ir armoniką dažnai paimdavo į rankas, save ir draugus palinksmindamas ar paguosdamas. Antroji silpnybė knygos. Kunigų daug skaito. O apie poliglotinius kunigo S. Šileikos gabumus girdėjau anksčiau. Paklaustas, keliomis kalbomis gali kalbėti ir rašyti, jubiliatas vėl šypsodamasis kukliai ištaria: Dvylika. Net dvylika! (Hm... koks magiškas skaičius... dvylika mėnesių, dvylika apaštalų...) Kodėl gi ne? Juk gyventa ne tik Italijoje ir Vokietijoje... Daug metų darbuotasi misijose Brazilijoje, paskui Kanadoje. Į klausimą, kur buvo geriausia, kokie metai šviesiausi, jubiliatas negalvodamas atsako, kad Italijoje. Ten praleista daugiausia laiko. Italija, ypač Roma ir Vatikanas (kur gyveno ir dirbo dvejus metus), yra katalikų centras. Lietuva savo tradicijomis tik nykštukas prieš Vatikaną ir Romą. Ir tuo viskas pasakyta..., teigia salezietis. Romoje ir dabar kun. S. Šileika turi daug draugų. O labiausiai ilgisi Alpių. Po jų kalnus kasmet jaunystėje laipiota, kopta į 4 kilometrų aukščio viršukalnes. O kas labiausiai skaudino? Kur buvo sunkiausia? Į šį klausimą atsakymą gavau ne taip greitai ir mūsų garbusis salezietis nebesišypso: Sunkiausia, kad negalima buvo per tiek metų į Lietuvą, į Tėvynę, nosies įkišti. Jos okupacija buvo ir man sunkiausias dalykas. Labai norėjau aplankyt, teįstengiau tik porą kartų... Tėvelio nebepamačiau. Pirmą kartą grįžau 1984 metais. Motiną dar radau gyvą. Verkėme abu apsikabinę. Vaikystės, paauglystės prisiminimai žmogų lydi visą gyvenimą. Ir devyniasdešimtojo gimtadienio sulaukusiam kun. S. Šileikai Dirvoniškių kaimo (Utenos apskritis) takeliai brangesni už plačius pasaulio vieškelius. Paskui buvo Molėtų progimnazija, kur smalsaus penkiolikmečio akis užkliuvo už žinios apie šv. kun. Jono Bosko gyvenimą. Ši žinia atvedė paauglį į Vytėnuose įkurtus saleziečių namus. Ėjo 1935 metai. Stasys buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos saleziečių centro įkūrėjo kun. Antano Skelčio mokinių. Po metų jį išsiuntė į Italiją, į saleziečių centrą Turine. Po noviciato, 19401943 metais, studijavo filosofiją, po to teologiją. 1950-aisiais buvo įšventintas kunigu ir paskirtas dirbti Ligurės ir Genujos saleziečių įstaigose. 1952 metais, lietuviams saleziečiams prašant, Kastelnuove (šv. kun. Jono Bosko tėviškėje), lietuvių pabėgėlių vaikams įsteigtoje mokykloje, kun. S. Šileika paskiriamas dirbti mokyklos mokslo vedėju ir kapelionu. Šią mokyklą uždarius jis pakviečiamas mokytoju ir dvasios tėvu į lietuvišką Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje. Vokietijoje buvo neblogai, tačiau traukė misijų kelias. Tad per 19701971 metus Romoje pasirengęs, išvyko apaštalauti į Braziliją. Dešimt metų dirbo San Paulo mieste. Po to sekė dešimtmetis Kanadoje Hamiltone ir Monrealyje. Grįžus į laisvą Lietuvą kun. Šileika tikėjosi čia įgyvendinti savo ilgų kelionių ir darbo patirtį. Kūrimasis Rumšiškėse nebuvo lengvas. Kun. S. Šileikos pastangomis gražiame pamario miestelyje atsidarė vaikų dienos centras, senelių namai, užsimota įgyvendinti ir pirmtako klebono kun. Jono Žemaičio mintis pastatyti koplyčią Karčiupyje. Daug padėjo parapijiečiai, Kauno arkivyskupijos kurija, tačiau pagrindinis krūvis ir atsakomybė gulė ant garbaus amžiaus kun. S. Šileikos pečių. Nors kunigas nuo 2001 metų gyveno Palemone, saleziečių vienuolyne, 2007 metais buvo iškilmingai pašventinta ir Karčiupio Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos koplyčia. O kun. S. Šileika darbuojasi Palemone ir dabar. Sakau darbuojasi, nes, kaip ir kiti šios parapijos kunigai, pagal grafiką paskirtu laiku aukoja šv. Mišias. Tiesa, išpažinčių dėl šiek tiek sutrikusios klausos neklauso, bet dar yra kupinas gyvenimo užmačių. O paklaustas, kokios ilgaamžiškumo paslaptys, vėl šypsosi: Jokių. Jeigu ką skauda, nueinu pas daktarą. Tokia jau mano mamos giminė visi šimtamečiai, mamytė 94 metus gyveno. O tėvelio giminėj visi grybai... Taigi, mieli skaitytojai, mūsų šviesusis salezietis ir jums turi gražų palinkėjimą sulaukti darbingiems jo metų. Kitais, 2010-aisiais, minėsime kun. S. Šileikos garbingą kunigystės 60-metį ir vienuolystės 70-metį. Dieve duok ir mums tiek aukos ir gyvenimo kaitros!
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |