|
Sekminės klusnumas Dvasios vedimui
Šventosios Dvasios veikimas kaip miško ošimas: regi linguojančias medžių viršūnes, tačiau nepastebi paties vėjo pūtimo. Kai atsiveriame Jos viską atnaujinančios meilės veikimui, tuomet Ji perkeičia mūsų vidų ir, mumyse gyvendama, taip plačiai ir galingai trokšta per mus veikti, kad mes, nebepriklausydami patys sau (1 Kor 6, 19), užuot vaikęsi žmogiškosios sėkmės miražų, esame nuolat dieviškos malonės kviečiami gerti gyvąjį Kristaus mokslo vandenį, idant paskui iš mūsų pačių vidaus plūstančios Dievo Dvasios srovės (Jn 7, 38) galėtų ir kitus skatinti panašiai elgtis ir gyventi.
Šventosios Dvasios veikimas mūsų gyvenime turi lemtingos svarbos, nes, pasak vieno didžiausių Bizantijos mistikų Simeono Naujojo Teologo (949 1022), Ji, būdama nemirtinga, teikia nemirtingumą... Būdama artimiausioje vienybėje su Kristumi, tapati tiek prigimtimi, tiek šlove, sudaranti su Juo viena, Ji padaro krikščionis absoliučiai panašius į Kristų.
Labiausiai į Jėzų mes panašėjame tada, kai, šv. Pauliaus pavyzdžiu (Fil 3, 14), verždamiesi pirmyn, pasiekiame tokį dvasinio gyvenimo lygį, jog ne tik leidžiamės laipsniškai pripildomi Dievo Dvasios, bet Ji mus tiesiog savaip užvaldo. O kai žmogaus širdį valdo Šventosios Dvasios meilė, tuomet jis nebegali būti neklusnus Jos vedimui, tai yra tiems kūrybingiems įkvėpimams, kurie jį padaro ne pilku automatiniu rašikliu, kuriuo kažin ką rašo kažkokios firmos direktorius, bet Evangelijos mažutėliu (Mt 11, 25), kuris visur ir visada visiškai stengiasi pasitikėti savuoju Viešpačiu Dievu.
Prieš keliasdešimt metų viename sovietų Rusijos kalėjime Ekibastuzo koncentracijos stovykloje kalėjo medicinos mokslų daktaras žydas Borisas Nikolajevičius Kornfeldas, kuris vieno išsilavinusio krikščionio (matyt, nuteisto už tikėjimą) dėka įtikėjo Jėzų. Yra žinoma, kad kartą Kornfeldas, apžiūrinėdamas barake jauną ligonį, kuriam ką tik buvo operuotas žarnyno vėžys, įgijo šio paciento pasitikėjimą ir, jausdamas tam tikrą vidinį poreikį, jam paliudijo apie savo atsivertimą į Kristų. Nors tas jaunas pacientas po operacijos kentėjo neapsakomą skausmą, jis įdėmiai klausėsi gydytojo žodžių, kol užmigo. Kitą rytą jaunasis pacientas, anksti atsibudęs, sužinojo, kas nutiko Kornfeldui. Naktį, daktarui miegant barake, kažkas prisėlino ir mediniu plaktuku kelissyk sudavė į galvą. Nors Kornfeldas mirė, bet jo liudijimas nemirė. Pacientas mąstė apie paskutinius gydytojo žodžius, kuriais buvo paskelbta Jėzaus dieviškosios karalystės nelygstama svarba. Ligonis tapo krikščionimi. Jis išgyveno koncentracijos stovykloje ir vėliau papasakojo pasauliui, ką ten suprato. Paciento vardas buvo Aleksandras Solženycinas.
Gal kas paklaus: o koks čia ryšys su Sekminėmis? Tiesioginis. Sovietiniame gulage (beatodairiško smurto ir žmogaus elementarų orumą žeminančiomis aplinkybėmis) užgimė Bažnyčia. Be abejo, tai vyko tik pavienių žmonių širdyse. Tačiau tai labai daug. Jei, pavyzdžiui, A. Solženycino atsivertimas būtų gerokai uždelsęs, galbūt jo talentingoje kūryboje vyrautų perdėm minorinės nuotaikos, stokojančios gerosios Naujienos spindulių, kurie, demaskuodami šėtoniško blogio baisumus, dabar skatina milijonus skaitytojų (vienaip ar kitaip) ieškoti saulėtos perspektyvos Kristuje. Argi ne šito trokšta Globėjas Paraklitas (Jn 15, 26) ?
Ir argi neateina Sekminių dvasia į mūsų gyvenimus, jei vis storėjančiuose mūsų širdies aruoduose įsišaknija, pavyzdžiui, kad ir ši rašytojo Džerio Bridžeso samprata: Būtų neblogai, jei, apibūdindami savo šventėjimą, liautumės vartoti žodžius pergalė ir pralaimėjimas. Verčiau turėtume vartoti žodžius paklusnumas ir nepaklusnumas.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2009 XXI amžius
|