Pirmasis puslapis
Atgarsiai
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Ūkis
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Apšildyti būstą galima nenaudojant nei dujų, nei elektros

Verslo konsultantas, išradėjas, knygos „Sėkmės instrumentai“ autorius Kęstutis Usevičius Autoriaus nuotrauka

Ar įmanoma šiuolaikiniame pasaulyje išsiversti be dujų, atomo, naftos? Išradėjas Kęstutis USEVIČIUS sako, jog gamta mums pateikia tūkstančius pavyzdžių, kaip galėtume savo namus apšildyti, nenaudodami nei elektros, nei karšto vandens, nei dujų. Verslo konsultantui K. Usevičiui įmanomas net toks variantas: mes gyvename puikiai apšildytuose namuose, už šildymą nemokame nė lito ir dar pasigaminame perteklinės energijos, kurią galbūt parduodame gretimame name gyvenančiam kaimynui. Tokiam komfortabiliam gyvenimui reikia tik... K. Usevičiaus sukonstruotos šiluminės mašinos.  

Su verslo konsultantu, išradėju Kęstučiu Usevičiumi kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Jūsų pasakojimai apie galimybę išsiversti be tradicinių energijos šaltinių skamba labai viliojančiai ir kartu neįtikėtinai – nejaugi iš tiesų galima savo butus, namus apšildyti be dujų, elektros. Negi išties įmanomas patogus, šiltas gyvenimas be milžiniškų sąskaitų už dujas, elektrą, karštą vandenį?

Įmanomas. Tikrai įmanomas. Kodėl gi ne? Paraišką į Valstybinį patentų biurą dėl savo išradimų patvirtinimo pateikiau jau senokai – maždaug prieš dvejus metus. Netrukus turėčiau sulaukti oficialaus atsakymo, ar mano išradimai bus patvirtinti ir pripažinti išradimais.

Verdiktą šis biuras turi pateikti ne vėliau kaip po 18-os mėnesių nuo paraiškos pateikimo. Kadangi tris mėnesius užtruko susirašinėjimas dėl įteikiamų dokumentų sutvarkymo, šią vasarą, o vėliausiai – rudenį, tikiuosi sulaukti oficialaus atsakymo. Manau, atsakymas bus palankus. Beje, pirmasis šių metų išradimas buvo maniškis, o praėjusiais metais maždaug 10 proc. išradimais pripažintų paraiškų buvo taip pat mano.

Valstybiniam patentų biurui Jūs pateikėte paraišką dėl aštuonių išradimų? Jie visi tarpusavyje susiję?

Aš tobulinu ne kokią nors vieną ar kelias smulkmenas. Aš kardinaliai keičiu požiūrį į alternatyviąją energetiką. Mano išradimai – konceptualūs, nes leidžia gyventi šiltai, patogiai ir pigiai. Galbūt tokie pareiškimai ir atrodo iš „fantastikos srities“, tačiau tai nėra fantastika. Mano atliekami darbai ir bandymai akivaizdžiai byloja, jog galime apsieiti ir be atomo, ir be benzino, ir be akmens anglies, ir be dujų. Ir kartu – be milžiniškų sąskaitų už šildymą, kurios tapo nuolatiniu mūsų gyvenimo palydovu. Mano visi išradimai tarpusavyje susiję, nes vien mokėti iš gamtos pasiimti energijos – neužtenka. Ją dar reikia mokėti kaupti, perkelti iš vienos vietos į kitą.

Kokia pagrindinė Jūsų išradimų esmė? Jūs teigiate, kad mums nereikia gaminti energijos, mes turime išmokti energiją pasiimti iš gamtos?

Žmonija žino du pagrindinius energijos gavimo principus: sintezę ir skaidymą. Dabar mes gyvename pagal blogąjį variantą. Mes, pavyzdžiui, imame atomą, jį skaidome ir skaidymo būdu gauname energiją. Tačiau toks elgesys prieštarauja pagrindiniam gamtos dėsniui. Jis – nuostolingas, nes skaidymo metu prarandama dalis energijos. Šiuo metodu paremtas energijos gavimo būdas negali atnešti šimtaprocentinės naudos. Maniškis principas visiškai kitoks. Savo bandymais ir išrastais prietaisais bandau įrodyti, jog iki šiol mes einame sunkiuoju, klaidinguoju keliu: mes gaminame energiją. O aš sakau, kad mums nereikia gaminti energijos, mes tiesiog turime išmokti ją pasiimti iš gamtos. Energijos esama visur. Energijos galima gauti ir iš tekančios upės, ir iš saulės spindulių, ir net iš virpančių medžių lapų.

Niekas iš nieko neatsiranda, niekas niekur neprapuola. Šią aksiomą žinome visi. Taigi reikia pagal ją ir gyventi?

Pasauliui būtina ne tik išmokti pasiimti energijos iš čia pat esančių daiktų ar reiškinių, mums dar reikia išmokti ją kaupti. Juk energija negenda, nerūdija, nesitepa, ją galima ilgai saugoti. Štai toks pavyzdys. Jūs išsimaudėte karštoje vonioje. Nusiprausęs žmogus karštą vandenį paleidžia, mano manymu, tuščiai – į kanalizaciją. O su panaudotu vandeniu – ir dar likusią šilumą. Toks šilumos švaistymas yra neracionalus ir jį galima pažaboti. Tiesiog reikia sukurti tokį prietaisą, kuris leistų pasiimti į kanalizaciją išliejamo vandens šilumą, ją užkonservuoti ir saugoti iki kito karto, kol žmogui vėl prireiks karšto vandens.

Šiandien vis labiau trūksta naftos, dujų, žmonija veržiasi net į Šiaurės ašigalį, ieškodama nepanaudotų naftos ar dujų resursų, dėl gamtos išteklių valdymo kyla karai, teršiama gamta. Tuo tarpu imkime ir įsivaizduokime, jog mums nereikia naftos, nereikia dujų, nes mūsų automobiliai važiuoja nenaudodami benzino, o mūsų namai apšildomi be dujų. Suprantu, tokie žodžiai galbūt kažkam skamba neįtikėtinai. Bet juk ir pirmasis televizorius, mobilusis telefonas ar kompiuteris kadaise atrodė tarsi kažkoks stebuklas.

Lietuva – specifinis kraštas. Čia nėra daug saulės, daug vėjų, nėra krioklių, čia nėra karštų temperatūrų. Tad iš kur ta šiluma ir energija gali atsirasti?

Ne aš pirmasis domiuosi įvairiomis energijos rūšimis. Visas pasaulis jau seniai domisi netradiciniais energijos gavimo būdais. Mes žinome užtektinai atvejų, kai namai šildomi saulės ar vėjo energija. Tačiau Lietuvoje šie metodai, teisingai pastebėjote, nėra efektyvūs. Lietuvoje mažai saulės, mažai vėjų. Taigi saulės kolektoriai Lietuvoje – mažai veiksmingi. Kai tamsu, šalta – jie neveikia. Švedai, danai, norvegai šiandien naudoja kombinuotas šildymo sistemas. Kai nėra saulės, namus šildo dujomis, elektra, kai šviečia saulė, įjungiami saulės kolektoriai. Iš pirmo žvilgsnio Lietuvoje neįmanoma jokia alternatyva. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Štai prisimenu savo brolį. Jis turi didelį namą, todėl žiemą, kai šalta, kasdien sudegina po kelis maišus malkų. Jis tame name negyvena, jis nesidžiaugia to namo teikiamais malonumais, jis tame name įkalintas kaip kūrikas. Todėl visos mano mintys sukoncentruotos, kaip išvengti tokio neracionalaus ir darbo, ir medienos panaudojimo.

Tuos prietaisus, kuriuos kuriu ir kurie, mano manymu, padės atsisakyti tradicinių būsto apšildymo būdų, vadinu šiluminėmis mašinomis. Sąvoka nauja. Bet svarbiausia – ne pavadinimas. Svarbiausia, kad tos mašinos veiktų tada, kada mums to labiausiai reikia – kai tamsu ir šalta. Ar galima šiltai gyventi, kai nėra saulės? Tokie dalykai galimi tuo atveju, kai energiją ne gaminame, o pasiimame iš gamtos. Sąskaitos atsiranda tik tuo atveju, kai šilumą gaminame. O energijos esama visuomet ir visur. Juk saulė šviečia nuolat. Saulė – ne lemputė, kurią arba įjungi, arba išjungi. Štai mums visiems įprastas šaldytuvas. Šaldymo kamera – šalta. O viename šaldytuvo kampe – įkaitusi spiralė. Šis pavyzdys byloja, kad energija iš vienos vietos perkeliama į kitą vietą. Štai dar vienas – atidaryto lango – pavyzdys. Kai langas atidarytas, šiluma iš kambario keliauja į lauką. Bet energija juk niekur neprapuola. Ji vis tiek egzistuoja, tik pakeičia vietą.

Kaip konkrečiai Jūs susidorojate su šiomis užduotimis? Ar tai – vis dar komercinė paslaptis?

Pirmasis mano tikslas – priversti saulės kolektorių dirbti žiemą ir naktį. Tam reikia kur kas subtilesnių, jautresnių prietaisų, kurie leistų pasiimti šilumą. Tokie dalykai įmanomi. Tai, kas mums vėsu ar šalta, kitiems gali atrodyti kaip itin karšta, ir – atvirkščiai. Omenyje turiu dujas, kurioms natūrali temperatūra, sakykim, 50 laipsnių. Vadinasi, aplinkoje, kurioje yra vos keli laipsniai šalčio, t. y. Lietuvos sąlygomis, toms dujoms bus ... labai karšta, ir jos kunkuliuos, gamins energiją. Vadinasi, čia, Lietuvoje, reikia parinkti tokias dujas, kurioms mūsiškė žiemos temperatūra bus itin aukšta.

Antrasis mano uždavinys – išmokti sukaupti perteklinę energiją. Štai kad ir mūsų radiatoriai. Jie – dideli, vamzdžiai nutiesti dešimtis metrų, šildymo katilai – milžiniški. Tokie prietaisai negali būti racionalūs. Vamzdžiais tekantis karštas vanduo praranda daug savo energijos. Įprasti saulės kolektoriai – dviejų metrų ilgio ir maždaug pusantro metro aukščio. O maniškis kolektorius – mažagabaritinis, nešiojamojo kompiuterio dydžio. Ten – metrai, mano prietaise – milimetrai. Taigi skirtumo esama didžiulio: ar transportuoti šilumą dešimtis metrų, ar keletą milimetrų.

Trečiasis mano galvos skausmas – tai gebėjimas pasiimti šilumą iš mus supančios aplinkos. Šią dilemą gvildendamas visuomet prisimenu Šiaurės ašigalyje gyvenančią baltąją mešką. Ten, kur gyvena baltoji meška, – labai šalta. Bet ji juk išgyvena, ji puikiai ten jaučiasi. Vadinasi, ji net Šiaurės ašigalyje sugeba susirasti šilumos. Mokslininkai nustatė, kad baltosios meškos oda po baltais plaukais – juoda. Visa tai – ne šiaip sau. Juoda spalva geriausiai sugeria saulės spindulius. O balti baltosios meškos plaukai turi šviesolaidžio savybių. Eskimai žino šią savybę, ir meškos kailio plaukų niekuomet nededa ant sniego – tik į vidų. Nes kitaip plaukai tirpdo sniegą ir prišąla. Taigi baltoji meška Šiaurės ašigalyje sugeria iki 95 proc. saulės spindulių, o mūsų moderniausi prietaisai – 25–35 proc. Taigi dar turime kur tobulėti.

Arba dar vienas pavyzdys. Atkreipkime dėmesį į žiemą ant sniego vaikščiojantį balandį. Jis – basas. Jokių batų, jokių kojinių. Bet išgyvena. O išgyvena todėl, kad kraujas ties jo širdmimi įkaista net iki 42 laipsnių šilumos. Nuo širdies iki kojų – vos 10–15 centimetrų. Nuo širdies link kojų tekantis kraujas duoda šilumos ir toms vietoms, kur temperatūra žymiai mažesnė. Atvėsęs kraujas grįžta prie širdies, kur vėl sušyla, ir dėl šio proceso balandis nesušąla net šalčiausią žiemos naktį. Kitaip tariant, balandyje įdiegta beveik tobula šilumos paskirstymo sistema. Beveik tobula, kadangi cirkuliuojantis karštas kraujas šildydamas ir šaltas vietas praranda tik 1 proc. savo šilumos.

Taip pat prisiminkime elektrinį ungurį. Jo organizme nėra nei turbinų, nei generatorių, nei laidų, nei vamzdžių. O vis tiek turi galingą elektros energijos užtaisą, kurį išnaudojęs vis tiek sugeba pasigaminti naują porciją elektros energijos. Šiuos pavyzdžius pateikiu specialiai, kad parodyčiau, jog energiją mes galime pasiimti iš visur – kad ir iš įkaitusio kompiuterio.

Vadinasi, viskas kur kas paprasčiau nei atrodo iš pradžių. Tiesiog reikia dažniau ir atidžiau žvelgti į gamtos pasaulį?

Mano išradimai iš viso yra aštuoni. Čia visas kompleksas metodų, kaip iš gamtos pasiimti energijos, ją sukaupti ir panaudoti kitą sykį. Kol kas įprasti kolektoriai yra dideli. Jie gamina 100 litrų karšto vandens per parą. O maniškis – mažiukas ir gamina jis 100 litrų karšto vandens ne per parą, o per valandą. Mano metodas nieko nekainuoja, o kartu sudaro galimybę sukaupti didelius perteklinės energijos kiekius. Taigi mano kolektoriumi aprūpintas būstas gali gaminti kur kas daugiau energijos, nei iš tiesų reikia. O jei esama perteklinės energijos, ją galima padovanoti ar parduoti kaimynui. Mano išradimai taip pat numato metodus, kaip sukauptą šilumą paversti elektros energija.

Beje, aš vadovaujuosi principu, kad technika, kuo ji sudėtingesnė, tuo greičiau ir dažniau sugenda, sulūžta, susidėvi. Visi genialūs sprendimai paprasti. Todėl aš siekiu paprastumo. Kartu darau viską, kad mano prietaisai būtų kuo mažesni. Didelį kolektorių sunku atsigabenti į namus, sunku pritvirtinti prie sienos. O maniškiai – ne tik maži, bet ir mobilūs. Tačiau juos kurdamas ir gamindamas susiduriu su viena nenumatyta problema. Mūsų parduotuvėse patys mažiausi varžtai, vamzdeliai – apie 15 milimetrų. O man reikia prietaisų, kurie – vos 2–8 milimetrų dydžio, todėl kol kas dar negaliu padaryti tokio dydžio, kokio iš tikrųjų reikėtų. Savo šilumines mašinas, kolektorius gaminu pats, savo rankomis.

Sakykim, aš nusiperku Jūsų pagamintą šiluminę mašiną, ją pasistatau savo namuose ir pradedu šildytis tik ja, nenaudodamas nei dujų, nei elektros, nei karšto vandens. Kada pajusčiau ekonominę naudą? Kada atsipirktų išlaidos, patirtos įsigyjant Jūsų prietaisą?

Ekonominę naudą pajustumėte labai greitai. Maždaug po vienerių metų. Greičiausiai – po pusės metų.

Vadovaujantis Jūsų principais ir benzinas mūsų automobiliams nebus reikalingas? Automobiliai važinės nenaudodami kuro? Užteks tų šiluminių mašinų?

Jungtinėse Amerikos Valstijose toks automobilis buvo išmėgintas dar 1930 metais. Automobilis net dvi savaites važinėjo be benzino su sukoncentruotu specialiu energijos gaminimo aparatu. Bet naftos magnatai tuomet pagrasino rimtais nemalonumais, ir šis išradimas buvo užmirštas.

Ar nebijote, kad Jūsų išradimų laukia toks pat arba labai panašus likimas? Juk jei visa tai, ką Jūs pasakojate – tiesa, didelių pelnų negaus ir benzinu, ir dujomis prekiaujančios įmonės. Vaizdžiai tariant, mums nereikalinga net atominė elektrinė...

Džinas iš butelio jau paleistas. Seniai. Progreso, naujovių sustabdyti negali niekas. Manau, kad šiuo atveju mes, lietuviai, galime tapti pirmieji, kurdami, gamindami šilumines mašinas, įgalinančias pasiimti, kaupti bei naudoti šilumą neeikvojant nei dujų, nei naftos. Mes perkame mobiliuosius telefonus iš Skandinavijos, kompiuterius – iš JAV, o BMW markės automobilius – iš Vokietijos, taigi kodėl pasaulis negali pirkti šiluminių prietaisų iš Lietuvos. Tačiau reikia skubėti, kad mūsų neaplenktų.

Tiesa, išradimai visada kažkam yra nenaudingi, nuostolingi. Anksčiau žmonės gamino botagus. Bet kai buvo išrastas automobilis, botagų gamyba sumažėjo iki minimumo. Botagų gamintojai bankrutavo, keikėsi, pyko, bet sustabdyti automobilių gamybos nesugebėjo. Manau, kad panašus likimas laukia ir prietaisų, kurie įgalintų pigiai, nesunkiai ir švariai „pasigaminti“ šilumos visiems svarbiausiems gyvenimo atvejams. Todėl čia reikėtų tik paskubėti. Kas bus pirmas, tas ir nugriebs visą „grietinėlę“. Kodėl šį kartą Lietuva negalėtų būti pirmoji?

Būtų įdomu žinoti, kokius mokslus esate baigęs.

Aš studijavau gamtos mokslus, turiu techninės kūrybos metodisto diplomą, organizuoju įvairaus pobūdžio seminarus, konferencijas. Visa mano kūryba paremta gamtos dėsnių analize ir pritaikymu buityje. Man atrodo, kad žmonijai nieko nereikia išrasti, nes viską jau išrado gamta. Tereikia atidžiau žiūrėti, kas, kaip ir kodėl dedasi mus supančiame pasaulyje.

Dėkoju už įdomias mintis.

© 2009 „XXI amžius“