Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Popiežius apie taikdarišką ir dvasingą diplomatų tarnystę

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI priima naujojo Brazilijos ambasadoriaus prie Šventojo Sosto Luiso Felipės de Seichaso skiriamuosius raštus

Popiežiškoji bažnytinė akademija, kurioje rengiami Vatikano diplomatai

Ambasadoriai dalyvavo Švč. Sakramento Adoracijoje

Informacija, apie aktyvų prie Šventojo Sosto akredituotų diplomatų dalyvavimą liturgijoje, paskatino priminti prasmingas popiežiaus Benedikto XVI pastabas užsienio šalių ambasadoriams. Jau penktus metus Romos Didžiojoje Švč. Mergelės Marijos  bazilikoje vykusioje keturiasdešimties valandų Adoracijoje, skirtoje dvasiškai pasirengti praėjusioms Devintinėms, budėjo prie Vatikano veikiančių ambasadų vadovai. Birželio 9 dieną vigilijoje laukiant Švč. Jėzaus Kūno ir Kraujo šventės, jie tyliai susikaupė prie Švenčiausiojo Sakramento ir visą valandą meldėsi už taiką pasaulyje.

Paragvajaus ambasadorius Jeronimas Narviesas Toresas duodamas interviu tarptautinei katalikų žinių agentūrai „Zenit“ sakė, kad tokią maldos akciją diplomatai surengė jau trečią kartą.

„Tai labai svarbu, kadangi konfliktuojančiam pasauliui, kupinam daugybės problemų santykiuose tarp tautų, reikia ne tik ambasadorių  taikdariško veikimo, bet ir maldos“, – sakė J. Narviesas Toresas. Maldos budėjime dalyvavusi ambasadoriaus žmona Marija Grasiela pažymėjo, kad nors ne visi diplomatai prie Šventojo Sosto yra katalikai, tačiau malda padeda jiems rasti „bendrą sankirtą tarp visų religijų“. Ji išreiškė viltį, kad tokia diplomatų dalyvavimo Adoracijoje „fantastinė iniciatyva“ bus pratęsta visam laikui.

Didžiosios Šv. Mergelės Marijos bazilikos liturginių apeigų vadovas monsinjoras Adrianas Pančelis sakė, kad Devintinių vigilijos Adoracijos atgaivinimas skirtas priminti svarbiausią Eucharistijos vaidmenį Bažnyčios ir kiekvieno kataliko religiniame gyvenime. „Eucharistija yra Bažnyčios gyvoji uola“ ir todėl adoruojant Švč. Sakramentą, prasmingiausiai galima pajusti tą didįjį slėpinį, Viešpaties buvimą mūsų tarpe, teigė „Zenit“ agentūrai pagrindinės Dievo Motinos katedros dvasininkas. Prie šios katedros yra baigiama tradicinė Popiežiaus vadovaujama Devintinių procesija Romos gatvėmis, po kurios suteikiamas palaiminimas su Švč. Sakramentu.

Keturiasdešimties valandų Devintinių vigilijos Adoracijoje dalyvavo ne tik ambasadoriai, bet Romos kunigų, vienuolijų narių, katalikiškų organizacijų ir sąjūdžių atstovai. Budėjimas buvo pradėtas Šv. Mišiomis, kurioms vadovavo šios tradicijos atnaujinimo iniciatorius – Didžiosios Švč. Mergelės Marijos bazilikos arkivyskupas amerikietis kardinolas Bernardas Lo. „Pirmiausia Eucharistijos slėpinyje mes išgirstame Viešpaties Jėzaus „taip“, kuriuo Jis savo mirtimi ant kryžiaus leido suprasti begalinę Dievo meilę mums, – sakė homilijoje kardinolas. – Jeigu norime būti žemės druska, kaip mus moko Jėzus, tada ir mūsų „taip“ turi būti panašus į Jėzaus“. (Plačiau apie „Corpus Christi“ iškilmes Romoje bus rašoma „XXI amžiaus“ penktadienio numeryje.)

Dorojantis su krize reikalinga globalinė solidarumo pajauta

Minėtą diplomatų dvasinį susitelkimą Devintinių vigilijoje, kaip ir kitais atvejais, skatina popiežiaus Benedikto XVI pastabos, išsakomos jo proginiuose susitikimuose su prie Šventojo Sosto pasaulio valstybes atstovaujančiais ambasadoriais. Gegužės 29 dieną audiencijoje priėmęs grupę diplomatinę tarnystę Vatikane pradedančių užsienio šalių pareigūnų, Šventasis Tėvas išreiškė savo „nuoširdžius sėkmės palinkėjimus jų jautrioje misijoje“. Pabrėžęs, kad šios misijos esmę sudaro tarnavimas taikai ir „broliškų santykių tarp tautų“ stiprinimas, jis dar kartą apžvelgė svarbiausias tarptautinės politikos problemas ir jų sprendimo kelius.

Nurodydamas į dabartinės socialinės ir ekonominės krizės keliamus pavojus, Popiežius pabrėžė, kad įsivyravęs neteisingumas ir net ištisų tautų marginalizacija, destabilizuoja politinę padėtį ir skatina įvairius konfliktus, netgi karus. Todėl šiuo atsakingu momentu „mes visi esame pašaukti duoti savo įnašą bendrajam gėriui ir taikai, kiekvienas pagal savąsias atsakomybes“. Svarbiausia, kad vykstantis globalizacijos procesas būtų pozityviai valdomas per „stiprią globalinio solidarumo pajautą“ tiek santykiuose tarp turtingų ir vargingų valstybių, tiek pačių šalių visuomenėse. Reikia stengtis ryžtingai eliminuoti tą socialinę nelygybę, kurią sąlygojo „neteisingos sistemos, kad būtų užtikrintas visiems toks pragyvenimo standartas, kuris įgalintų žmogaus vertę ir klestinčią egzistenciją“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.

Jis pabrėžė, kad toks veikimas yra neatidėliotinas, kadangi dabartinė ekonomikos ir finansų krizė, prasidėjusi 2008 metų antroje pusėje pagrindinėse industrinėse valstybėse, persimetė į mažesnes pajamas turinčias šalis. Kaip tik jos, sumažėjus užsienio investicijoms, pajuto savo eksportuojamų gamtinių išteklių ir gaminamos produkcijos poreikio smukimą. Recesijos aukomis tapę migrantai darbininkai mažiau gali padėti ir gimtinėse likusiems savo artimiesiems. „Todėl ši krizė gali tapti tikra katastrofa daugeliui destabilizuotų šalių gyventojams“, – taikliai pastebėjo popiežius Benediktas XVI.

Juo labiau, kad skurde gyvenantys žmonės yra ypač pažeidžiami dėl minėtų ekonominio smukimo aspektų. Krizė į skurdą nustūmė ir daugelį tų šeimų, kurios, nors ir labiau klestinčios, tačiau galėjo išsilaikyti iš savo kuklių pajamų, kurių dabar neteko. „Skurdas didėja ir neša rimtas, kartais netgi negrįžtamas pasekmes“, – perspėja Benediktas XVI. Jo įsitikinimu, tokiomis aplinkybėmis, ypač vaikai, tos krizės „pirmosios nekaltos aukos“, nusipelno išskirtinės apsaugos. Taip pat svarbu pabrėžti, kad visuotinėje desperacijoje žmonėms ieškant išeities kaip išsilaikyti ir visą kaltę suverčiant valstybinei valdžiai, galimi „individualūs ar kolektyviniai smurto aktai“, kurie dar labiau destabilizuos visuomeninį gyvenimą.

Todėl svarbu, kad tarptautinės  finansinės institucijos, kitos tarpvalstybinės (pavyzdžiui, Europos Sąjungos) struktūros, nesumažintų paramos tokioje grėsmingoje situacijoje atsidūrusioms šalims, bet, atvirkščiai, stengtųsi dar labiau padėti, darydamos nuolaidas dėl kai kurių (neišvengiamo biudžeto deficito) kriterijų. Būtų gerai jeigu tokiu pavyzdžiu pasektų ir atskiros industrinės valstybės (ypač kaimynės), kurios sunkumus patiriančioms partnerėms padėtų  išlaikyti ekonomiką bei konsoliduoti socialines priemones labiausiai stokojantiems gyventojų sluoksniams. „Aš kviečiu rodyti dar didesnį broliškumą, solidarumą ir globalinį dosnumą ir kad jis būtų realiai išgyvenamas“, – sakė ambasadoriams popiežius Benediktas XVI. Jis taip pat pastebėjo, kad toks dalijimasis įpareigoja turtingąsias valstybes rodyti didesnį nuosaikumą ir proporcingumą tiek ekonomikoje, tiek ir gyvenimo stiliuje.

Be abejonės tai reikalauja atitinkamo moralinio nusistatymo ir dvasinio atsinaujinimo, kam pasitarnauja ir religijos vaidmens stiprinimas visuomenėje. Šventasis Tėvas ragino kurti pasaulį, kuriame „religija ir visuomenė taptų atvira viena kitai“. Priminęs savo įsitikinimą dėl „religijos nepakeičiamo vaidmens ugdant sąžines“ ir įnašo, kuris „padeda sukurti pagrindą etiniam konsensusui visuomenėje“, Popiežius pabrėžė, jog Katalikų Bažnyčia stengiasi savo pastoraciniu veikimu patvirtinti šią žmonijos ateities viziją. Baigęs kalbėti, Benediktas XVI individualiai pabendravo su kiekvienu ambasadoriumi, priėmė jų skiriamuosius raštus, įteikė savo kreipimosi jų atstovaujamoms vyriausybėms tekstus.

Dialoge su pasauliu reikalingas dvasinis tvirtumas

Popiežiaus diplomatinėje taikos tarnystėje aktyviai dalyvauja ir Šventojo Sosto diplomatai, įsijungdami į vietinių Bažnyčių įgyvendinimą, palaikydami ryšius su valstybinėmis institucijomis, nacionalinės kultūros pasauliu. Neseniai pareigas pradėjęs eiti naujasis apaštalinis nuncijus Lietuvai arkivyskupas Luidžis Bonacis praėjusį sekmadienį Vilniaus katedroje vadovavo Devintinių šv. Mišioms ir eucharistinei procesijai į Aušros vartų Dievo Motinos šventovę. Gegužės 23 dieną Šventasis Tėvas, susitikęs su Vatikano diplomatus rengiančios Popiežiškosios bažnytinės akademijos studentais ir profesoriais, dar kartą aptarė svarbiosios dvasinės ir socialinės tarnystės pagrindinius bruožus.

Šiuo metu arkivyskupo Benjamino Stelos vadovaujamoje akademijoje Šventojo Sosto diplomatinei tarnystei ruošiasi 29 kunigai iš 16 pasaulio šalių. Benedikto XVI audiencijos proga Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcija pranešė, kad Popiežiškąją bažnytinę akademiją yra baigę keturi lietuviai dvasininkai: Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, apaštalinis nuncijus emeritas arkivyskupas Jonas Bulaitis ir du apaštalinių nunciatūrų sekretoriai – kunigas Rolandas Makrickas (Armėnijoje, Gruzijoje ir Azerbaidžane) ir kunigas Visvaldas Kulbokas (Olandijoje). Šventasis Sostas palaiko diplomatinius santykius su 177 valstybėmis, turi savo nuolatinius atstovus pagrindinėse tarptautinėse organizacijose.

Tarnystę apaštalinėse nunciatūrose galima laikyti „specifiniu kunigišku pašaukimu, pastoracine veikla su ypatinga integracija į pasaulį, dažnai kupina sudėtingų socialinių ir politinių problemų“, aiškino Šventasis Tėvas būsimiesiems Vatikano diplomatams ir jų ugdytojams. Šias problemas svarbu „iššifruoti“. Analizės „kodu“ gali būti tik Evangelija ir galiojantis Bažnyčios magisteriumas. Rūpestingai gilintis į žmogiškuosius ir visuomeninius gyvenimo klausimus, Šventojo Sosto diplomatui yra reikalinga  atitinkama įžvalga, kuri suformuojama per įgytą darbo patyrimą.

Dialoge su šių dienų pasauliu, kaip ir kontaktuose su įvairių institucijų pareigūnais, yra reikalinga „vidinė stiprybė ir dvasinis tvirtumas“, kad būtų išsaugotas krikščioniškasis ir kunigiškas tapatumas. Popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad ir Vatikano diplomatinėje tarnystėje dirbančiam dvasininkui yra privalu išvengti „pasaulietinio mentaliteto negatyvių poveikių“ ir nesileisti būti užvaldytam „perdėtai žemiškos logikos“. Reikia suprasti, kad kunigą į diplomatinę veiklą per vyskupą pašaukia pats Viešpats, todėl pirmiausia Juo ir svarbu pasikliauti. Išbandymų bei vidinės įtampos akimirkomis reikia kreipti žvilgsnį į Kristų, su kuriuo nuolat turi būti palaikomas asmeninis ryšys, taip pat ir diplomatinėje kunigo veikloje.

Kvietimas kunigams būti šventais

Kadangi audiencija Popiežiškosios bažnytinės akademijos bendruomenei buvo vienas paskutiniųjų Šventojo Tėvo susitikimų su dvasininkais, prieš birželio 19 dieną įvyksianti Kunigų metų inauguravimą, tai savo kalboje Popiežius vėl susitelkė į kunigiško tapatumo bruožų aptarimą. Popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad evangelinė paskata būti Jėzaus „draugais“ yra skirta kunigams, kurie siekia artimumo su Išganytoju ir stengiasi, kad Jo mokymą ir meilę pažintų visi. Viešpats nori, kad kunigai Jam taptų „savais“, o tai reiškia  buvimą šventais, rūpinimąsi ne žmogiškaisiais interesais („patogia karjera“, „viešųjų aplodismentų“ siekimą, sėkmės), bet visišką atsidėjimą sielų gerovei, nešant šią atsakingą tarnystę iki aukščiausios aukos. Kunigai žino, kad jie tik – „nenaudingi tarnai“, todėl savo kukliu įnašu turi realiai prisidėti prie Evangelijos skelbimo.

„Brangūs kunigai, būkite priekyje, būkite intensyvios maldos vyrais, kurie tobulintų meilės ir gyvenimo bendrystę su Viešpačiu“, – sakė Šventasis Tėvas, pažymėdamas, jog be šio dvasinio pagrindo atlikti sielovadinę tarnystę praktiškai yra neįmanoma. Tie, kurie prasmingai, su meile ir pasiaukojimu darbuojasi „Viešpaties vynuogyne“, žino, kad jų triūsas nenueina veltui. Ir sunkaus išbandymo akivaizdoje, patyrus vienišumą, nesupratimą ir kitus kentėjimus, kada „kartais atrodo, jog kryžiaus našta per sunki“, Dievas žino, kaip sutvarkyti visus reikalus ir mus paguosti.

Popiežius pastebėjo, kad palyginimą apie kviečio grūdą, kuris turi kristi į žemę ir apmirti, kad vėl atneštų vaisių, Jėzus prieš savo Kryžiaus kančią pasakė visiškai neatsitiktinai. „Tai yra kiekvieno asmeninio gyvenimo ir tuo labiau kiekvienos apaštalinės misijos dalis“, – aiškino Benediktas XVI. Todėl visose aplinkybėse kunigas turi liudyti savo „prisirišimą prie Evangelijos“ ir pirmiausia džiaugtis dalyvavimu Viešpaties kančioje. Jis turi priimti apaštalo šv. Pauliaus kvietimą, kad pagrindinė kunigo ambicija būtų savo kentėjimais papildyti tai, „ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24). Baigdamas pokalbį Šventasis Tėvas reiškė įsitikinimą, kad netrukus prasidedantis Kunigų metų šventimas suteiks „vertingą galimybę atnaujinti ir sustiprinti dosnų atsaką į Viešpaties šaukimą ir suintensyvinti ryšį su Juo“.

© 2009 „XXI amžius“