Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Festivalyje – „Septyni Kristaus žodžiai“

Lordo yehudi menuhino atminimui – jozefo haydno oratorija

Rimantas KLEVEČKA

Yehudi Menuhin (1916 – 1999) muzikinės karjeros pradžioje

Kompozitoriaus J. Haydno portretas

XIV Pažaislio muzikos festivalis birželio 14 dieną., 17 val. kauniečiams ir miesto svečiams Kauno filharmonijoje padovanojo iškilią muzikos šventę – Jozefo Haydno (Joseph Haydn) oratoriją „Septyni paskutiniai Jėzaus Kristaus žodžiai“ (Die sieben letzten Worte, op. 51. Nr. 1-7). Ją atliko Kauno valstybinis choras (vad. P. Bingelis), Kauno miesto simfoninis orkestras (vad. M. Pitrėnas), solistai Elena Kalvaitytė-Vitkauskienė (sopranas), Jurgita Šalčiūtė (mecosopranas), Kęstutis Jakeliūnas (tenoras), Saulius Burneikis (bosas), dirigavo svečias iš Vokietijos – Davidas Geringas (David Gering).

Šiemet visame pasaulyje minint garsiojo austrų kompozitoriaus klasiko Franco Jozefo Haydno 200-ąsias mirties metines, jo oratorija „Septyni paskutiniai Jėzaus Kristaus žodžiai“ Kaune skambėjo prisimenant ir kitą muziką – lordą Yehudi Menuhiną. Šiemet sukanka dešimt metų kai maestro išėjimo amžinybėn.

Kauno valstybiniam chorui lordas Yehudi Menuhinas – brangi ir įsimintina asmenybė. Kolektyvą su žymiuoju dirigentu siejo ne tik koncertinė veikla, bet ir gili abipusė pagarba profesiniam meistriškumui.

Apie batutos virtuozą prof. Petrą Bingelį ir Kauno valstybinį chorą Yehudi Menuhinas yra pasakęs: „Tai aukšto lygio choras. <…> Patyriau didelį malonumą dirbdamas su Kauno choru. <…> Jūsų šalis turi pasaulinio lygio menininkus <…>, gali daryti įtaką pasaulio muzikos kultūrai<…>, esu įsitikinęs, jog ateityje Lietuva darys pasaulinę įtaką, neproporcingą savo dydžiui“ <…>(Lietuvos rytas, 1994 12 12).

Simboliška dar ir tai, kad XX a. meno legenda prisimenama būtent Pažaislio muzikos festivalyje. Daugelis ir šiandien dar mena tokį epizodą – įėjęs į Pažaislio vienuolyną, lordas Yehudi Menuhinas nusirengia, sviedžia lietpaltį į šalį ir sustingęs taria: „Kokia aura...“.

Koncerto programoje skambėjusi oratorija sukurta 1786 metais. Ji pirmą kartą atlikta 1787 metų Didžiojo Penktadienio Viešpaties Kančios liturgijoje Grotto Santa Cueva katedroje, Kadise, pietinėje Ispanijoje.

Didysis Vienos klasikas gavo Šventojo Kapo Brolijos (Hermandad de la Santa Cueva) Kadise užsakymą parašyti „oratoriją be žodžių“, kuri būtų skirta paskutiniesiems Kristaus žodžiams, ištartiems ant kryžiaus. Pats kompozitorius apie oratorijos sukūrimą pasakojo, kad Kadiso katedros kanauninkas užsakė sukurti muziką Paskutinių mūsų Viešpaties žodžių ant kryžiaus tema. Kadiso katedroje buvo įprasta per kiekvienų metų Gavėnią atlikti naują oratoriją, o jos įspūdį labai sustiprindavo tai, kad bažnyčios sienos, langai ir pilioriai būdavo uždengiami juoda medžiaga ir tik viduryje nuo lubų nuleistas sietynas kažkiek prasklaidydavo tamsą. Vidurdienį durys būdavo uždaromos ir prasidėdavo apeigos. Po pamaldų vyskupas pakildavo į sakyklą, paskelbdavo vieną iš paskutinių Išganytojo žodžių ir juos paaiškindavo, tada palikdavo sakyklą, puldavo ant kelių prieš altorių, o bažnyčios erdvę užpildydavo muzika. Vėliau būdavo skelbiamas antrasis, trečiasis žodis ir taip toliau. Orkestro atliekama muzika lydėdavo kiekvieną paaiškinimą.

Neįprastą užsakymą muzikos genijus įvykdė stulbinamai sėkmingai – sukurdamas vieną populiariausių savo kūrinių. Kompozicijai jis pasirinko septynių instrumentinių sonatų (septyni adagio) ciklą. Pradžioje skamba įžanga, po to kūrinį vainikuoja greitu tempu atliekama dalis – Il Terremotto, simbolizuojanti Evangelijoje aprašomą žemės drebėjimą, sekusį po Išganytojo mirties ant kryžiaus, ir Prisikėlimą.

Originali Jozefo Haydno kompozicija simfoniniam orkestrui sukurta 1986 metais. 1987 metais kompozitorius parengė kūrinio versiją, skirtą styginių kvartetui, kuri tapo populiariausia ir dažniausiai atliekama. Panašiu laiku pasirodė ir transkripcija fortepijonui. 1795 metais, keliaudamas po Vokietiją ir Austriją, Passau mieste kompozitorius išgirdo chormeisterio Jozefo Friebertho atliktą kūrinio aranžuotę chorui, kurios originalą papildė keletu naujų choralų. Tik tuomet Haydnas sukūrė ir savąją opuso versiją chorui, kurią galima pavadinti oratorija Šiam tikslui kompozitorius panaudojo barono Gottfriedo van Swedeno tekstą. Ši kūrinio versija 1796 metais pirmą kartą atlikta Vienoje.

Oratorijoje išgirstame paskutinius septynis Jėzaus Kristaus žodžius, pasakytus ant kryžiaus. Šiuose žodžiuose atsiskleidžia pats Kristus, kaip antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo – Dievas Sūnus, prabylantis į Tėvą: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro“ (Lk 23:34); „O Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai“ (Mt 27:46) ir „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23:46). Paskutiniais žodžiais nuo kryžiaus Kristus prabyla ir kaip Žmogus ir paskirdamas savo Motiną mylimiausiajam mokiniui: „Moterie, štai tavo sūnus! Štai tavo Motina“ (Jn 19:26-27). Apie Kristaus dieviškąją ir žmogiškąją prigimtį ypač išraiškingai kalba ant kryžiaus ištartas žodis: „Trokštu!“ (Jn 19:28). Šitaip kalba žmogus, nualintas sunkaus darbo, kančios, kaitros, tačiau tik būdamas Dievu gali, net gundomas Šėtono, nesusvyruoti ir išganymo darbą atlikti iki galo, ištardamas: „Atlikta!“ (Jn 19:30) ir duodamas pažadą latrui (kuris skamba kaip išganymo ir amžinojo gyvenimo pažadas visiems, tikintiems Kristaus Kančia ir jo Prisikėlimu): „Iš tiesų sakau tau, dar šiandien su manimi būsi Rojuje!“ (Lk 23:43).

„Septyni paskutiniai Jėzaus Kristaus žodžiai“ – viena dvasingiausių ir subtiliausių Haydno kompozicijų, kupina išraiškos, kerinti muzikos grožiu ir galia bei tematikos prasmingumu. Pažaislio muzikos festivalio klausytojus jis privertė bet ir trumpam pamąstyti apie tikėjimą ir jo tiesas, suteikiančias gyvenimui kitokią prasmę, atskleidžiančias jo esmę ir tikruosius tikslus, prisiminti tuos, kurių talento šviesa neblėsdama liudija mums Kūrėjo žmoguje įdiegtą grožio, gėrio ir dvasinių aukštumų siekimą.

© 2009 „XXI amžius“