Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Knyga kaip likimo kodas

Ramutė VAITIEKŪNAITĖ

Feliksas Maksvytis 2004 metais, švęsdamas 95-ąjį gimtadienį Archyvinė šeimos nuotrauka

„Praėjusį laiką, manau, reikia dažnai apmąstyti. Dažnai prisimenu Šiauliuose išgyventus aštuoniolika metų, dvejus metus, prabėgusius Mažeikiuose, ketverius – Marijampolėje, antrą tiek Šilutėje. Kaune išgyvenau ilgiausiai – penkiasdešimt metų.

Visus tuos metus turėjau nuoširdžių draugų ir bičiulių, bendraminčių. Daugelis jų jau iškeliavo Amžinybėn. Tikiuosi su jais visais pasimatyti prie Dangaus vartų“.

Šiais žodžiais savo prisiminimus, sudėtus į leidinį „Kai degė knygos“ (Kaunas, 2005), bai-gė Lietuvos knygų platintojas ir leidėjas Feliksas Maksvytis. O prieš pustrečių metų (2007 01 13) knygos riteris užbaigė savo bemaž 98 metus trukusią gyvenimo kelionę, nors buvo nusiteikęs sulaukti šimtojo gimtadienio – šių metų birželio 20-osios. Ištikimoji Felikso Maksvyčio gyvenimo draugė, žmona Valerija ir artimieji dalyvavo šv. Mišių liturgijoje, aplankė kapą, prisiminė kartu išgyventus metus, velionio siekius, jo didelę meilę Zanavykų kraštui, gimtiesiems Barzdams, jo optimizmą ir energiją: juk net ir sulaukęs devyniasdešimties dar vairavo automobilį. Tačiau viso jo gyvenimo alfa ir omega buvo knyga.

Septintajam vaikui šeimoje, tėvai parinko Felikso vardą, rūpinosi jo išmokslinimu. Tiek pirmieji būsimojo leidėjo mokytojai, tiek gimtųjų namų pastogė, dažnai glausdavusi knygnešius, iš Prūsijos jų nešamus lietuviškus spaudinius, anksti leido suvokti išskirtinę knygos vertę. Štai epizodas iš to meto, kai jau buvo surastas savasis kelias, įsitraukta į leidybinę ir knygų platinimo veiklą: „Man pačiam, – rašo F. Maksvytis savo prisiminimuose, – ypatinga buvo penktoji mano išleista maldaknygė „Šv. Kazimieras“, išspausdinta didesniu šriftu. Ką tik išleistą maldaknygę nuvežiau į Barzdus ir padovanojau mamai. „Melsiuos už tave, sūnau“, – sakė mama, šiais žodžiais pritardama pasirinktam darbui“.

Savo veiklą Feliksas Maksvytis  pradėjo 1930-aisiais Kaune, baigęs Pilviškių progimnaziją. Barzdų parapijos klebono kunigo Stanislovo Mikelkevičiaus rekomendacijos padėjo jaunuoliui įsidarbinti prie Arkikatedros Bazilikos įsikūrusioje knygų prekybos bendrovėje „Malda“. Kaune buvo gera proga pramokti knygų leidybos, mokytis gimnazijoje.

Vėliau palankiai susiklosčius aplinkybėms, persikėlė į Šiaulius, kur 1933 metais miesto centre duris atvėrė naujas „Žiedo“ knygynas, iškart tapęs kultūrinės veiklos židiniu, šviesuomenės veiklos centru. Tai buvo laikas, kai Lietuva darėsi turtingesnė, žmonės – raštingesni, jiems reikėjo maldaknygių, o bažnyčioms – religinės atributikos.

Įdomūs paties Felikso Maksvyčio užrašyti liudijimai apie to meto leidybą: „Vaikams skirta 120 psl. maldos knygelė „Angeliukas“ kainavo 60 ct, „Tėve mūsų“ – pusantro lito, ant geresnio popieriaus išspausdinta ir dailiai įrišta inteligentijos pamėgta maldaknygė nesiekė 4 litų, o brangiausia maldaknygė „Garbė Dievui“ su „Žemaičių Kalvarijos kalnais“ kainavo 4 litus. Tik kantičkos su giesmėmis, kurias įsiveždavome iš Tilžės, buvo brangesnės, kainavo 6–7 litus“, – apie to meto religinės spaudos būklę rašė leidėjas.

Šiauliuose veikė ir miestiečių buvo labai vertinamas prityrusio leidėjo varpininko Liudo Jakavičiaus-Lietuvanio knygynas. Tačiau leidybinei veiklai ir knygų platinimui atsidėję vyrai vienas kitam priešiškumo nejautė.  Netgi atvirkščiai: kai 1937-aisiais senasis knygius traukėsi iš aktyvios veiklos, savo darbo įpėdiniu jis pasirinko jauną, energingą kolegą Feliksą Maksvytį. Tada niekas negalėjo numanyti, kad rūpestingai, su didžiu išmanymu kauptas knygų fondas, unikalus L. Jakavičiaus rinkinys bus barbariškai suniokotas 1948 metais. Tų tragiškų metų tremtys sulaužė daugybės žmonių likimus, panaši dalia ištiko ir knygas: aštuoniais sunkvežimiais prie Salduvės kalno rusų kareivių suvežtos knygos sudegė milžiniškame lauže. Tris paras degė vaikiškos knygelės, kalendoriai, žodynai, maldaknygės. Pelenais virto išskirtinis L. Jakavičiaus rinkinys, kuriame buvo pirmieji „Aušros“, „Varpo“ komplektai. Laikas atitolino tragiškąsias akimirkas, tačiau nesumažino širdgėlos: knygų laužo senasis leidėjas negalėjo pramiršti iki gyvenimo pabaigos, jam pačiam iškilęs pavojus neatrodė toks baisus, kaip knygų sunaikinimas.

„Matyt, mane gelbėjo vardas“, – kartais pajuokaudavo knygius, paaiškindamas pašnekovui, kad turi galvoje savo vardo reikšmę, nes „Feliksas“ yra „laimingasis“. Galbūt įvairių netekčių paženklintą gyvenimą kitas peiktų, tačiau knygius visą gyvenimą buvo linksmas žmogus, nemėgo skųstis, prisiminti vargus. O juk pavojų netrūko. Nors dirbo kultūros srityje, jo veikla vienaip ar kitaip užkliūdavo, būdavo susidomima praeities veikla. Tačiau net ir didžiausios įtampos metais buvo tokių, kurie vertino senojo knygininko darbo patirtį, patikėjo jam Šiaulių  miesto bibliotekos atkūrimą. F. Maksvyčiui teko išbandyti ir kraštotyros muziejaus, ir Kauno antikvarinio knygyno vadovo darbą. Pastarasis buvo itin įdėmiai stebimas, nes tarp F. Maksvyčio pažįstamų buvo daug prieškario Lietuvos įžymybių, kai kurie iš jų lankydavosi knygyne. Suimtas ir tardomas F. Maksvytis buvo tik 1953 metais, tačiau byla taip ir nebuvo sukurpta.

Kai kurios F. Maksvyčio gyvenimo peripetijos panašios į detektyvinius siužetus. Na, kad ir tai, jog saugumiečių ieškomas knygius nesislapstė kokiame nors užkampyje, o gyveno Vilniuje, lankė muziejininkų kursus. Kursai, beje, padėjo jam įdomiai organizuoti kraštotyros muziejų veiklą, pelnė jam aplinkinių autoritetą.

Atgimimo metais F. Maksvytis vėl susitiko su senais bičiuliais – rašytoju Alfonsu Tyruoliu-Šešplaukiu, Anatolijumi Kairiu, padėjo jiems savo knygas išleisti Lietuvoje. Trys bičiuliai labai džiaugėsi, kad susitiko po daugelio metų: juk artėjant frontui visi trys buvo nutarę pasitraukti į Vakarus, tik atsitiktinumas lėmė, kad F. Maksvytis pasiliko Lietuvoje.

Nors gyvenimas jį mėtė ir vėtė, leidėjas vis grįždavo prie svarbiausio dalyko – knygų leidybos, jų sklaidos. Kai „Žiedas“  minėjo savo veiklos dešimtmetį, buvo pateikta tokia ataskaita: išspausdinta 171000 egz. maldaknygių, 28500 knygų, 28000 egz. vaikiškų  knygelių, 179000 egz. kalendorių. Kitų leidinių „Žiedas“ išplatino apie 800000 egzempliorių.

Nemenki užmojai buvo energingo leidėjo galvoje. Gaila, kad nuoseklų triūsą suardė dramatiški istoriniai lūžiai, kad taip daug kartų jam tekdavo viską pradėti iš pradžių. Galbūt tokiais išbandymais likimas tikisi įrodyti, ko esi vertas? Lietuviškos knygos leidėjo ir platintojo darbas vertas to, kad jį prisimintume.

© 2009 „XXI amžius“