|
Nuo aušros iki sutemų
Kazys Blaževičius
Kovo 11-osios Akto signataro, buvusio Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Algirdo Katkaus knyga Nuo aušros iki sutemų (V., Spindulys, 2008, 207 p.) pasakoja apie Dainuojančios revoliucijos idealų išdavystę, teisingesnio ir doresnio gyvenimo vilčių praradimą, tautos dvasinio atsparumo eroziją, moralės nuosmukį
Knygoje bandoma paaiškinti priežastis, kodėl tauta žengia į sutemas ir ko reikia, kad patekėtų aušra.
Knygą sudaro 13 skirsnių ir šeši priedai, kuriuose nagrinėjamos trys problemos, turėjusios lemiamos reikšmės valstybės raidai nuo aušros iki sutemų. Pirma komunizmo nusikaltimai, Rusijos specialiųjų tarnybų ardomoji veikla, penktoji kolona ir priedangos jos organizacijai Lietuvoje.
Antra privatizacija ir prichvatizacija, EBSW koncernas ir Investicinė Kauno holdingo kompanija, bankų aferos, profesionalūs vagys ir nusikaltėlius globojanti lietuviška teisėsauga.
Trečia Valstybės saugumo departamentas ir valstybininkų klanas, kagėbistai ir rezervistai, melas ir tiesa VSD, kas ir kodėl nužudė pulkininką Vytautą Pociūną.
Knygoje nerasime aptakių samprotavimų visur remiamasi faktais, dokumentais, teiginiais, skelbiamos nusikaltėlių pavardės. Įvardinti netgi tie, kurie padėjo vagims išvengti atsakomybės, nuskriaudė apvogtuosius ir valstybę.
Kvislingai ir kolaborantai
Tautos nelaimės prasidėjo bolševikinės okupacijos metais, kai okupantams savanoriškai talkinti pradėjo aršūs kolaborantai A. Sniečkus, J. Paleckis, M. Ge-dvilas, K. Preikšas, K. Didžiulis, A. Guzevičius, J. Bartašiūnas, V. Vitkauskas ir kt. Jie ne tik talkino okupantams, bet ir aktyviai vykdė tautos genocidą. Bolševikmečiu tauta neteko 780 tūkst. gyventojų.
Lietuviškieji kvislingai estafetę perdavė jaunesnei generacijai, karjerą pradėjusiai ir partinį muštrą praėjusiai Sniečkaus epochoje.
Istorinių lūžių metais ši generacija skilo. Dalis jos prisipažino nusikaltusi Tėvynei ir įsijungė į valstybės statybos darbą. Kita dalis, pragmatikai materialistai, okupacijos metais pažinę valdžios skonį ir įtikėję, kad jie Dievo skirti amžinam tautos valdymui, Laisvės žygyje nedalyvavo, stebėjo, kas iš Landsbergio avantiūros išeis, ir laukė savo dienos ir valandos. Ilgai laukti neteko. 1992 metų rudenį laimė-ję priešlaikiniuose Seimo rinkimuose, jie pradėjo sparčiai lobti. Sąlygos buvo palankios. Prasidėjusią privatizaciją keitė į prichvatizaciją ir tapo pirmaisiais milijonieriais.
Priešlaikinius rinkimus į Seimą, kurių rezultatai suteikė impulsą buvusiųjų renesansui, išprovokavo grupelė kauniečių, susibūrusių į pretenzingo pavadinimo Tautos pažangos judėjimą. Jo iniciatoriai buvo A. Ambrazevičius, A. Butkevičius, E. Klumbys, R. Paulauskas ir kt. Pažangiečių veikla buvo tokia destruktyvi, o jie patys tokie nepopuliarūs, jog iš 100 pretendavusių į Antrąjį Seimą nebuvo išrinktas nė vienas.
Nepriklausomybės aušroje plataus masto ekonomines diversijas pradėjo EBSW koncernas. Investicinė Kauno holdingo kompanija, įvairūs bankai ir bankeliai ir profesionalūs nusikaltėliai. Klaipėdoje garsiai nuskambėjo žvejybos laivyno išgrobstymas. Kaime pasižymėjo kolchozų karaliukai, sugebėję vikriai pasiglemžti kaimo žmonių turtą. G. Vagnoriaus vyriausybė pradėjo privatizacijos procesą, tačiau pritrūko laiko jį deramai sureguliuoti. Po jo buvusios dvi vyriausybės dirbo trumpai ir negalėjo rimčiau nulemti privatizacijos. Šleževičiaus vyriausybė dirbo beveik trejus metus. Privatizacija labiausiai įsisiūbavo, buvo galimybės daryti jai įtaką. Tada G. Petriko, jo kompanijos ir už jų stovinčių jėgų pastangomis įvyko bankų griūtys, sukėlusios rimtą finansinę krizę.
Gintaras Petrikas ir jo bendražygiai
Kol kas niekas įtikinamai nepaaiškino, kaip kažkoks Gintaras Petrikas ir jo ištikimi ginklanešiai A. Pašukevičius, S. Godelis, R. Petrikas, R. Lenčiauskas, G. Makulis, G. Balevičius, I. Snetkovas ir A. Simaška sugebėjo suorganizuoti amžiaus aferą ir kelis metus už nosies vedžioti visas Lietuvos valdžias. Žinoma, kad jiems dirigavo KGB generolas R. Marcinkus, bet kas jam dirigavo?.. Lietuvos priešų petrikų, pašukiečių, marcinkų ir kt. pastangomis Lietuvos ūkiui ir jos žmonėms padaryti didžiuliai nuostoliai, susvyravo pasitikėjimas valstybe.
Ekonominių diversantų iš EBSW pastangomis Kaune buvo sužlugdytos visoje imperijoje buvusios žinomos ir garsios įmonės: Banga, Koordinatė, Šilkas, Inkaras ir daugybė kitų. Bedarbiais tapo dešimtys tūkstančių tautiečių. Atsirado pavojinga socialinė įtampa valstybėje, prasidėjo bado streikai, krito Lietuvos prestižas užsienyje ir pan.
Klaipėdos žvejybos laivyno aferoje dalyvavo jau minėti diversantai ir klaipėdiečiai: Aurelijus Simaška, Sigitas Senkus, Dalius Dugnas, Antanas Girdžius, Lidija Kurbatova, Algirdas Paročka ir Arvydas Kiltinavičius. Viskas vyko pagal principą vsio zakono. Kad vyksta gerai organizuota atvira vagystė, anuo metu šaukė dori žmonės ir padori spauda. Tačiau tai buvo balsas tyruose Olimpe esantys buvo akli ir kurti. Buvo kalbama, kad yra toks misteris 5 proc., kuris labai daug gali...
Daugiausia kalbama apie 80 mln. litų, kuriuos vagišiai pavogė iš paprastų žmonių. Kažkodėl tylima apie milijardinius nuostolius, kuriuos patyrė valstybė, kai buvo išdraskyta tikslioji pramonė, anuo metu gaminusi ne tik imperijoje, bet ir užsienyje paklausią produkciją.
Lietuviškoji Temidė akla
Lietuva stebuklų šalis. Armija ekonominių diversantų, lietuviškos teisėsaugos atidžiai globojama ir šefuojama (bylas tempiant iki senaties), taip ir liko nenubausta. Jei koks iešmininkas buvo nubaustas, tai tik dėl akių kad teismas dirba! Visi nusikaltėlius šefavę teisėjai yra žinomi. Ekonominės diversijos buvo vykdomos prieš valstybę. Tačiau tie nusikaltimai traktuotini ne tik kaip kriminaliniai, bet kaip politiniai ir todėl tokiems nusikaltimams senaties terminas neturi galioti. Visi teisėjai, padėję nusikaltėliams išvengti atsakomybės, nuskriaudę visuomenę ir išdavę valstybės interesus, kartu su armija nusikaltėlių privalo būti teisiami kaip valstybės priešai.
Nederliaus kaltininkas
Lygiagrečiai su ekonomine diversija buvo plečiama agresyvi šmeižto kampanija prieš mūsų laisvės architektą prof. Vytautą Landsbergį. Geltonai raudonoji spauda su pasimėgavimu rašė apie jo pilis užsieniuose, bunkerius (!) Šveicarijoje, milijonines sąskaitas JAV bankuose ir kt. Kolchozų turto vagys ir jų solidūs globėjai netgi iš Seimo tribūnos aiškino, kad Landsbergis su Vagnoriumi sugriovė kiaulides ir karvides, o nuo stogų nuplėštą šiferį pardavinėjo Gariūnuose. Ypač stengėsi Durnių laivo kapitonas, šlovingieji komunarai ir senų gerų laikų pasiilgę Lenino anūkai. Įdomu tai, kad į tokią niekšybę abejingai žiūrėjo mūsų teisėsauga. Ta pati, kuri nepelnytai nuteisė gulagų kalinį didį patriotą Algirdą Petrusevičių. Ta pati, kuri išteisino daugybę ekonominių diversantų. Ta pati Temidė, kuri išdrįso nubausti žurnalistą, aršų išdaviką pavadinusį išdaviku. Tačiau ta pati Temidė meiliai glostė tautos atplaišas stribus...
Patys artėjome prie Rusijos
Per pastaruosius du šimtmečius didžiausią grėsmę tautos gyvasčiai kėlė didžiarusiškasis imperinis nacionalizmas. Atsidūrę po NATO skėčiu tapome saugesni, tiesioginės karinės agresijos lyg ir nėra. Tačiau mūsų dienomis atsiranda modernesnės ir efektyvesnės grėsmės: energetinis šantažas, propagandinis karas, agresyvi penktoji kolona, kultūrinė ekspansija, o bene didžiausia buvusiųjų sugrįžimas prie valdžios vairo. Tik prarastu laiku galima pavadinti XII, XIII ir XIV vyriausybių darbą, kai joms stabiliai vadovavo buvusieji. Tokių faktų per akis. Ryškiausias jų laisvę atgavusioje Lietuvoje du trečdalius laisvo gyvenimo laiko prie valstybės vairo praleido žygyje į laisvę nedalyvavę, netgi abejoję jos tikslingumu buvusieji. Ar toks nesusipratimas įmanomas rimtoje demokratinėje šalyje, pvz., Vokietijoje, kurią valdyti imtų persikrikštiję hitlerininkai, o šalies prezidentu taptų kažkoks fiureriukas? Todėl nereikia stebėtis, kad mūsų gyvenime tiek daug neteisybės ir melo, paprasto žmogaus niekinimo, buvusiųjų savivalės, nevilties ir abejingumo, netgi savo pačių likimui.
Kitaip kaip savanorišku artėjimu prie motinėlės Rusijos nepavadinsi buvusio švietimo ir mokslo viceministro R. Vaitkaus palaimintą Jevgenijaus Kostino vadovaujamą Tarptautinę Baltijos akademiją. Ji buvo įteisinta premjeraujant AMB. Nors visiems aišku, kad tokia akademija Lietuvai nereikalinga, tačiau ji miela dreifuojantiems link motinėlės.
Nelegalią veiklą įteisinti bandė kažkoks Rutenijos studijų centras ir Tarptautinis rinkodaros institutas. Kad jie būtų įteisinti labai stengėsi J. Karosas, J. Veselka, E. Klumbys, P. Papovas ir kt. Minėtos organizacijos siūlėsi beveik veltui ruošti Rusijai lojalią inteligentiją penktąją koloną. Jei įsiteisinti ir nepavyko, nelegaliai veikti niekas netrukdo.
O kiek mūsiškių mokosi Lietuvoje veikiančiuose Rusijos aukštųjų mokyklų filialuose? Juk juose patriotizmo niekas neskiepija. Autorius rašo: (...) mokytis per daug nereikia diplomas rankose be didelių (...) rūpesčių. Tokiose mokyklose, ieškodami lengvesnės duonos, studijuoja nemažai policininkų, pasieniečių, net notarų ir prokuratūros darbuotojų (...). Taip ruošiamos uždelsto veikimo bombos, stiprinama penktoji kolona ir spartinamos žygis į sutemas.
Ar viskas tvarkoje VSD?
Lietuvos saugumo tarnybos formavosi sudėtingu laikotarpiu, kai tarnautojų lojalumu Lietuvai buvo sudėtinga įsitikinti. Teko rizikuoti. Būta klaidų. Maskvos spectarnybos sugebėjo tuo pasinaudoti. Neseniai paaiškėjo, kokio patikimumo kadrai ten stipriai įsitvirtinę ir kad departamentui vadovavo KGB rezervistas.
Samprotaudamas apie VSD veiklą, knygos autorius rašo: (...) Departamento vadovybė po truputį taip įsijautė į nekontroliuojamos ir nuo nieko nepriklausomos institucijos vaidmenį, jog pradėjo panašėti į konglomeratinę valstybėlę valstybėje. (...) apie vadovybę telkėsi (...) savų draugų debesėlis, (...) vis labiau stiprėjo ryšiai su turtingais ir nežinia kam atstovaujančiais oligarchais. Žinant, kokie kadrai vadovavo departamentui, sunku patikėti, kad jis nuo nieko nepriklausė...
Kad VSD kažkas netvarkoje, paaiškėjo po pulkininko Vytauto Pociūno nužudymo. Jis turėjo surinkęs daug informacijos apie pavojus Lietuvai ir iš kur jie kyla. Ši informacija buvo pavojinga tiems, kurie Maskvos interesus gynė Lietuvoje. Gelbėdami savo menkos vertės kailį, jie užsakė doro žmogaus nužudymą.
Parlamentinei komisijai tiriant VSD veiklą paaiškėjo, kas yra užvaldęs departamentą. Nereikia stebėtis, kad iš departamento buvo išmesti dori žmonės, paliudiję apie netvarką VSD. Buvo atverta piktžaizdė labai svarbioje valstybės valdymo institucijoje. Stebina tai, kad dori ir Lietuvai lojalūs asmenys dar nereabilituoti, o Seimo tribūnoje apsimelavęs KGB rezervistas nenubaustas.
Kas gali nuneigti, kad VSD nepadėjo iš aušros žengti į sutemas?
Epilogas
Epiloge rašoma: (...) Tenka konstatuoti, kad gilios nesantarvės šaknys yra įsikabinusios ne tik į praeitį, bet ir į dabartį. Šio negatyvaus reiškinio esmė glūdi materialistine pasaulėžiūra persunktoje sąmonėje, kur didžiausia vertybe tapo pinigai, o eilinis žmogus liko nuošalėje lyg dėmesio nevertas daiktas. Įsižeidęs vidinis džiaugsmas buvo užgožtas nevilties ir bejėgiškumo ką nors pakeisti. Žmonės kantriai stebėjo ir suprato, kad santarvė ir vienybė Lietuvos labui buvo trumpalaikis iliuzinis šviesos blyksnis, nes buvusio režimo nomenklatūra greitai persirikiavo ir visas jėgas nukreipė ekonominio įsigalėjimo kryptimi, t.y. į privatizavimą, kuris netrukus virto turto grobimu pagal pačių susikurtas taisykles.
Žmonės pasijuto bejėgiai, laukė privatizacijos pabaigos ir tikėjosi, kad prisisotinę apsukruoliai imsis valstybės atkūrimo reikalų. Pasirodo, jų godumas beribis: turėdami visko, siekia turėti viską. (...)
Jeigu visuomenė nepabus, nesusitelks ir leis klanui toliau vešėti, stiprėti ir daugintis, neaišku, kokią ideologinę formą įgaus mūsų valstybė. Gal tai bus valstybėlė su valdoma demokratija ar tiesiog maža Rusijos kopija. (...)
Prognozės labiau nei niūrios. Tikėkimės, kad jos neišsipildys. Praeityje ne kartą teko spręsti hamletiškąjį būti ar nebūti?
XIX a. antroje pusėje rusiška raidė turėjo padaryti tai, ko nepajėgė padaryti Muravjovo kartuvės ir rusiškas kardas. Nepadarė. Išlikome. Padėjo Aušros ir Varpo tiesos žodis, o kvislingų ir kolaborantų dar neturėjome.
Gležnutę Vasario 16-osios laisvę nuo gausių priešų apginti pavyko, nes turėjome idealus, brangesnius už gyvavimą. Tada kvislingams ir kolaborantams laisvės pasmaugti nepavyko. (...).
Pastarieji beveik 8-eri kompetentingųjų valdymo metai kamikadzių vyriausybei paliko detonuoti paruoštą bombą labiau nei skylėtą biudžetą. Pasirinkimo laisvės nėra: arba skausmingi ir nepopuliarūs sprendimai, arba suveikus detonatoriui valstybė bankrutuos. Praeityje visus bankrotus laimėjo jų iniciatoriai! To tikisi ir kompetentingieji bus sukompromituota Landsbergio Lietuva ir laisvės idėja. Šalį apgaubs beviltiškos sutemos. Jose žibės tik valstybę ir tautą apvogusių dvasios ubagų akys.
© 2009 XXI amžius
|