|
Atsiminimai apie Birželio sukilimą
Juozas Prapuolenis ateitininkas, karys savanoris, jaunystėje pasirašydavęs Zigmo Slibino slapyvardžiu. Juozas Prapuolenis gimė 1919 m. kovo 20 dieną Slibinų k., Kybartų valsč., Vilkaviškio apskr., ūkininkų šeimoje. Mokėsi Kybartų ir Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijose, 1938 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakulteto Mechanikos skyrių. Gimnazijoje ir universitete buvo ateitininkas. Pirmosios sovietų okupacijos metais, suėmus korporacijos Grandis pirmininką Vytautą Guobį, buvo jos pirmininku, aktyviai dalyvavo kuriant LAF ir ruošiantis 1941 m. birželio 2228 dienos sukilimui. Dalyvavo kuriant Lietuvos Vietinę rinktinę, dirbo iki jos likvidavimo. 1951 m. vasario 15 dieną buvo suimtas, tardytas ir dėl įkalčių stokos 1952 m. kovo 28 dieną paleistas. Dirbo Rubikių plytinės vyr. inžinieriumi. 1953 m. vasario 14 dieną antrą kartą suimamas. Po perteisimo gavo 5 metus, tačiau po amnestijos 1954 metais išėjo į laisvę. Nuo 1954 metų rudens iki pensijos dirbo Palemono keramikos gamyklos vyr. mechaniku ir vyr. konstruktoriumi. Su žmona Ona užaugino penkias dukteris, aštuoniolika metų giedojo Palemono bažnyčios chore. J. Prapuolenis už nuopelnus kuriant ir stiprinant Lietuvos kariuomenę apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu. Mirė 2009 m. birželio 13-ąją.
Paliko pluoštelį atsiminimų, kurių dalį apie birželio sukilimą šeima parengė spaudai.
Juozas PRAPUOLENIS
Puikiai prisimenu 1941 m. birželio 20-osios, penktadienio, pavakarę. Keturi studentai Jonas Kučinskas, Bronius Petrusevičius, Pilypas Žukauskas (vėliau Narutis red.) ir Juozas Prapuolenis tai aš išėjom iš mūsų senųjų Technikos fakulteto rūmų aerodromo link. Visi žinojome karas čia pat. Mūsų užduotis buvo išžvalgyti aerodromą, suskaičiuoti jo jėgas ir laukti desanto, aišku, lietuviško, jau prasidėjus karui.
Mudu su Bronium Petrusevičium pasukome kairėn, Pilypas Žukauskas su Jonu Kučinsku dešinėn, Dariaus ir Girėno gatve. Skaičiavome lėktuvus, stebėjome kareivius ir ginkluotę. Jokių neįprastų veiksmų nematėme. Nakčiai pasilikome prie aerodromo Maisto g. 8, kur gyveno Bronius su Antanu Šiliūnu. Taip ir praleidome visą naktelę lošdami šachmatais. Antanas nesuprato, kodėl mudu taip prastai žaidėme, nes... mudu prie lentos, o Antanas vienas prieš du, gulėdamas lovoje, bet jis nežinojo, kad laukiame desanto.
... Buvo dar keletas grandiečių (korp. Grandis), kurie daug anksčiau pradėjo ruoštis karui. Tai Apolinaras Pukas, Bagdonas Kontrimas ir Romas Šatas. Keletą savaičių, o gal ir mėnesių prieš 1941 m. birželio 22-ąją jie visi trys atgabeno į Seinų g. 12a ir pakišo po mano studentiška lova keletą didžiulių dėžių. Pravėrę dangtį vienoje parodė specialiai sumontuotą radiofono lempą. Pasakė, kad už visa tai atsakau savo galva, nes sukilimo metu tai būsiąs be galo didelis turtas radijo ryšiui atkurti. Ketvirtadienio ar penktadienio ryte jie visą tą turtą pasiėmė.
Buvo ir grupė Veterinarijos akademijos studentų, pradėjusių ruoštis jau šeštadienio popietę. Pas Albiną Jaudegį, kurio didžiulis kambarys buvo greta mano, mažučio, vos lovelę ir braižomąją lentą talpinančio kambarėlio, susirinko Vytautas Stonis, Kazys Ambrozaitis, Petras Gailiūnas ir dar man nematytas Juozas Rudokas. Jis mus pamokė, kaip elgtis su ginklais, juos paslėpti kratos metu ir dar visokių gudrybių, kurių jie visi, atsargos leitenantai, karo mokykloje neišmoko, nes ten partizaniniam karui neruošė.
Aleksote nenurimo dar grupelė grandiečių. Tai Vincas Jasiukevičius, Antanas Šapalas, Jonas Boruta ir Antanas Briedelis, kurie pasikvietę jaunesnįjį leitenantą. Kiškį ruošė veiklos planus savo penketui. Visa tai buvo 1941 m. birželio 21 dieną, šeštadienį.
Nerami nemigo naktis laukė mūsų visų, nes jau žinojome ir vietą, ir slaptažodį, kaip patekti į sukilėlių vyriausiąją būstinę štabą Aukštaičių gatvėje infekcinėje ligoninėje buvusioje senelių prieglaudoje.
Sekmadienio rytą, vos išaušus, jau stovėjau prie infekcinės durų, jos tyliai prasivėrė ir baltu chalatu vilkintis medikas Stasys Marčiukaitis, išgirdęs slaptažodį, mane įleido vidun.
Štabe jau radau Leoną Prapuolenį, Pilypą Žukauską, Juozą Rudoką, Bronių Stasiukaitį, Joną Šimkų, Vincą Zenkevičių, Antaną Marčiukaitį ir saujelę pačių pirmųjų sukilėlių, tarp jų ir savo svainį Vytautą Šidlauską, kuris kartu su kitais ryšininkais pirmieji išskubėjo į pašto centrinius rūmus perimti telefono-telegrafo ryšį. Netrukus atsirado ir mano bendrakeleivis Bronius Petrusevičius ir Jonas Kučinskas.
Mudviem su Bronium vėl teko ieškoti to desanto, kuris padėtų sukilėliams paimti Kauną. Atsiduriame Aleksote. Milicijos nuovadoje jau savi Antano Briedelio surikiuoti vyrai. Desanto dar nėra, toliau lauks jie patys.
Grįždami ant tilto susitinkame Antaną Šapalą, žygiuojantį irgi su kažkokia užduotimi. Užsukame į 1-ą milicijos nuovadą Daukšos g. Ten Kazys Ambrozaitis su savo vyrais nuginklavę NKVD kapitoną ir uždarę į kamarą džiaugiasi jo automatu. Norime pamatyti tą ginklo neišsaugojusį sovietų pilietį, bet... atidaręs duris Kazys jo jau neberanda. Jis atsidaręs langą stogais iškeliavo į savo plačiąją tėvynę. O gal ir pasiekė ją, ką gali žinoti. Kazimierui su visa savo kompanija teko persikelti į kitą būstą, bent laikinai, kol praėjo baimė. Manėme, kad tas mėlynkepuris kapitonas sugrįš su didesne kompanija, bet, matyt, jam jau ne tas rūpėjo. Svarbu buvo išnešti kudašių.
Mudu pasukom trečiosios nuovados pusėn link Įgulos bažnyčios.
... Ankstyvą rytą trečioji nuovada jos šeimininkų jau buvo palikta likimo valiai. Mudu patikrinom visas patalpas, ar nėra uždarytų žmonių, ar nėra kur nors kokių ginklų. Nieko neradome, bet atsirado milicininko uniforma pasipuošęs kap. Žarskus taip jis mudviem prisistatė. Kažkur pasikrapštęs jis surado seną septintuką mauzerį ir man padovanojo. Mudu su Bronium priėmėm jį į sukilėlių gretas ir palikome laikinai čia šeimininkauti. Vėliau šią nuovadą perėmė kiti sukilėliai, o mudu ruošėmės grįžti į Štabą. Pakeliui turėjom žvilgtelėti į kalėjimą ir apsižvalgyti radiofone, gal ir ten nebeliko senųjų šeimininkų. Iš Laisvės al. Daukanto gatve pasukom Karo muziejaus link. Čia ir gavome pirmą partizanišką krikštą. Nuo muziejaus link mudviejų vos vilkdamas kojas, svyrinėdamas, ėjo mongoliukas raudonarmietis. Jo šautuvas su yla (durtuvu) vilkosi žeme. Iš tarpuvartės iššoko pora berniūkščių gimnazistų, 1214 metų, ir griebė už to šautuvo. O ėmė ir atsitiko: tas ne ką už vaikus didesnis kareivis visa gerkle pradėjo šaukti: Karaul. Prišokę mudu atsidūrėme prie jų. Paspaudžiau ką tik įgyto mauzerio gaiduką ir ... pšš neiššovė. Iš Laisvės al. pasipylė kulkosvaidžio papliūpa. Mudu nė nepajutome, kaip atsidūrėme kažkokiame pusrūsyje. Išgirdome moteriškę, sakančią Slėpkite tą savo revolverį, nes aš jį tebelaikiau rankoje.
Radiofonas taip ir liko mudviejų neužimtas. Tai vėliau atliko mūsų bendražygiai.
... Štabe Leonas Prapuolenis apsuptas būrelio sukilėlių. 1933 metais, kai buvau trečioje klasėje, mačiau tą patį Leoną Kybartuose, zakristijoje, su jaunaisiais ateitininkais. Vėliau jau studentai Žygis ir Klaipėdos reikalai. Pagaliau 1941 metais nelegalus jo pasirodymas Kaune prieš pat Sukilimą. Mes supratome vieni kitus iš pusės žodžio.
Ir kiti laukusieji desanto Vilijampolėje sugrįžo į Štabą. Vytautas Stonis, Albinas Jaudegis renka komandą į radijo stotį. Ten reikalingi geriau šaudantys už mane ir aš savo neiššovusį mauzerį atiduodu Jonui Šimkui.
Bet prieš tai, kol aš turėjau ginklą, reikėjo palydėti greitosios pagalbos gydytoją Birutę Škėmaitę į Utenos g. pas pirmąjį sužeistąjį. Iš Aukštaičių iki Utenos gatvės netoli, bet sužeistasis jau buvo miręs ir mašinon jo medikai nepaėmė, grįžome atgal.
Bronius Petrusevičius ir aš buvome Štabo akys ir ausys: teko keliauti Žaliakalniu, meno mokyklon ir kitur aplankyti sukilėlius ir padėti spręsti visus reikalus vietoje.
... Gydytojo Broniaus Stasiukaičio greitosios pagalbos automobiliai ne tik ligonius-sužeistuosius, bet ir ginklus vežiojo.
Prie apsirūpinimo ginklais dalyvavome ir mudu su Bronium. Antanas Kiškis vairuoja sovietinį sunkvežimį ZIS (iš kur jis ištraukė tą kledarą neaišku). Važiuojame Laisvės alėja į Trakų gatvę pas ginklų žinovą. Paskambiname. Pagyvenusį tėvą išbučiuoja žmona ir sūnus ir išleidžia kartu su mumis. Kylam Parodos kalnu į skverelį, kur ir yra tie rusų ginklų sandėliai. Kautis neteko, nes ten jau viskas buvo sukilėlių žinioje. Prisikrovėme tų labai jau tepaluotų desiatkų ir pristatėme į Štabą. Teko gelbėti tuos ginklus nuo solidolo ir bent šiek tiek paruošti kautynėms.
Su kažkokiais reikalais vėl mudu su Bronium patekome į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) pirmuosius rūmus. Ten buvo saujelė mūsiškių. Į kiemo pusę ant pravertų langų palangių gulėjo šautuvai. Iš priešingos pusės pasigirdo šūviai. Teko atsišaudyti ir man. Šį kartą šaudėme gerai.
... Mes vėl Štabe. Apie Leoną su Pilypu nuolat sukasi būrelis mūsiškių. Koridoriaus gale retkarčiais, Broniaus Stasiukaičio lydimas, pasirodo vidutinio amžiaus, vidutinio ūgio kresnas, baltu chalatu apsirengęs vyr. gydytojas Tiškus. Tai jis įsileido visą šią jaunimo entuziazmu užsidegusią kompaniją savo įstaigon, nepaisydamas gresiančio pavojaus. Tai ir jis, kaip prorektorius prof. Antanas Purėnas, VDU Didžiuosiuose rūmuose tarp ginkluotų studentų jautėsi visai savas ir nuoširdžiausiai spaudė mums dešinę. Pas gydytoją Tiškų sakosi sėdėjęs kabinete ir Lietuvos kariuomenės generolas, bet, atrodo, jam sukilimas netilpo į išmoktų karininkų statutų rėmus ir jis buvo ne sukilimo dalyvis, o tik stebėtojas. Tokiais stebėtojais liko ir didžioji karininkijos dalis. Nors pulkininkas Vėbra su Adolfu Damušiu iš chemijos rūmų Štabe pasirodė sekmadienio pavakaryje.
... Vėl Štabe. Pagaliau pirmadienio ryte išgirdome Lietuvos Himną, Atsišaukimą į Tautą, Laikinosios Vyriausybės sudėtį transliuojamą iš to radiofono, kurio mudu su Bronium vakar neužėmėme, o Romas Šatas su Bagdonu Kontrimu jau spėjo įmontuoti išsaugotą lempą. Po to jau su Jonu Kučinsku palydėjome į Saugumo rūmus žmonių vežimo aktyvistę. Nustebau čia pamatęs išblyškusį, vos besilaikantį ant kojų, pamėlusia nosimi viršininką, teisininką ką tik į laisvę išėjusį politinį kalinį. (O kaip aš buvau į jį panašus po dešimties metų!) Šios dvi dienos susiliejo mums į ilgą, ilgą (kaip šimtmečiai dieną) laikotarpį, kur įvykis sekė įvykį, užduotis užduotį, veiksmas veiksmą. Nebuvo laiko baimei, dvejonei ar nuoskaudai.
... Štabe pasidarė ankšta. Vis dažniau lankėsi reikalingi, o kartais ir nelabai reikalingi žmonės. Apžiūrėjome sovietų paliktą gretimą namą prie Aukštaičių ir Višinskio gatvių sankryžos. Ten pakliuvau į Štabo apsaugą: Jonas Šimkus parodė kažkokį iš lėktuvo išimtą kulkosvaidį Orlikoną, prie kurio jau buvo mano kurso draugas Vasiljevas. Jo dėl pavardės mes anksčiau privengdavome. Visi nelabai susigaudė, ką daryti su tuo kulkosvaidžiu, o aš, kaip mechanikas, turėjau jį perprasti. Netrukus patys pabuvome už ginklininkus ir įsikūrėme su kulkosvaidžiu pastogėje išėmę langelį. Pro tą langelį naktį matėme tankų kolonos šviesas Vileišio aikštėje. Matėme ir vieną suklerusį tankelį, sustojusį prie pat Štabo, ir iš jo iššokusius tris tankistus. Taip norėjosi spustelti nuleistuką Orlikonui, bet... štabas yra štabas ir be komandos nešaudoma.
Po tą klaidų namą man teko lydėti Lietuvos karininkus: generolą Rėklaitį, pulkininkus Mačioką, Vėbrą, Jankauską ir gal dar keletą. Čia teko paragauti ponių Mačiokienės ir Vėbrienės šaltibarščių, kurie mums buvo skaniausi pietūs, nes per tas tris dienas net nežinau, kaip mes maitinomės, o gal visai tam ir nebuvo laiko.
Viršuje, prie to čiukuro langelio, mudu aplankė dar ir atsargos jaunesnysis leitenantas Vladas Vaitiekūnas, kuris kaip ir Jonas Šimkus domėjosi, kaip veikia tas kulkosvaidis.
Taip mes ir užbaigėme sukilimą.
... O Pajiesy, ant Borutų kalniuko, sukilimo lūkuriavo atsargos karininkų grupelė: šeimininkas Jonas Boruta, jo sesuo Zuzana, jos draugė Filomena Vasiliauskaitė, Vincas Jasiukevičius, Antanas Juozapavičius ir nors ir ne karininkas Jonas Pajaujis. Vėliau jie atsidūrė Šančiuose. Ten jau kovojo Antanas Norkūnas ir Apolinaras Pukas. Ties Metalo daliniu stabtelėjo šarvuotis ir atidengė ugnį. Partizanai atsakė tuo pačiu. Bet viena šarvuočio kulkosvaidžio kulka nušovė Antaną Norkūną, kuris kulkosvaidžiu šaudė nuo stogo. Jam žuvus, kulkosvaidį perėmė Jonas Simokaitis ir atsiskaitė už kovos draugo žūtį. J. Simokaitis buvo mūsų klasės draugas, besigydęs Panemunės TBC sanatorijoje ir trumpam atėjęs pas sukilėlius. Jo kulkosvaidžio serija ir pakirto instaliaciją šarvuočio, kuris apleistas įgulos pasiliko stovėti sankryžoje. Apolinaras Pukas pasiliko vietoj A. Norkūno saugoti Šančius nuo raudonųjų siautėjimo.
Vėliau mes persikėlėme į XX amžiaus redakciją. XX amžiaus redakcijoje šeimininkavo kapitonas Tindžiulis, jam talkininkavo Povilas Malinauskas, o redaktoriavo Jonas Virbickas, Antanas Strabulis, Julijonas Butėnas ir kiti. Ten prasidėjo naujas etapas.
© 2009 XXI amžius
|